Išskridę paukščiai

8.Pasivaikščiojimas...

Pow Liucija.

Mano rytas prasidėjo nuo susiniaukusio oro ir banalios gatvės spūsties. Jau dvidešimt minučių sėdžiu autobuse, o jis nė nepajuda. Spoksau antrame autobuso aukšte pro langą kaip krenta lietaus lašeliai ir ima rasoti langas. Iš neturėjimo ką veikti nupiešiau ant lango mažą širdelę. Atrėmiau galvą į stiklą ir užmerkiau akis, kurios jau buvo per daug pavargusios. Vakar iki namų mane parvežė mano brolis, o Ronaldo likosi pas juos name nakvoti. Jie turėjo atlikti kažkokį svarbų reikalą.

Netrukus išgirdau į antrą aukštą garsiai lipančias merginas, kurios tiesiog pritraukė visų dėmesį. Aš sėdėdama pačiame gale sugebėjau atpažinti kas ten per veikėjos. Vos tik išvydau blondinės veidą supratau, jog tai tos pačios kvaišos su kuriomis susimušiau restorane. Kaip tyčia autobusas buvo įstrigęs prie to pačio restorano. Jos matyt čia vietinės. Susigūžiau į kampą ir meldžiau, kad tik jos į mane nepažiūrėtų. Viena iš jų ėmė eiti link manęs ir aš maniau, kad viskas baigsis labai blogai.

-Kur tu eini? Priekį pilna vietų. Sėdam čia!-Surėkė jai blondinė, o ta tik kaip kokia piemenė paklausė ir apsisuko. Aš lengvai atsidusau ir stengiausi į jas neatkreipti dėmesio. Tarp jų ačiū dievui nepamačiau tos kuriai trenkiau į galvą. Kita vertus, gal ji papuolė per mane į ligoninę? Pati prisiprašė, jei ne ji būtų papuolusi, tai galbūt aš.

-Žinai gale daug geriau sėdėti!-Jos tiesiog klykavo per visą autobusą, taip, kad net priekį manęs sėdėjęs vyras pakilo iš savo vietos ir nuėjo į pirmą aukštą. Mano stotelė sekanti ir aš tikrai turėsiu pro jas praeiti. Autobusas lėtai, bet vis tiek judėjo į priekį, todėl aš neskubėdama pakilau iš savo vietos ir mažais žingsneliais patraukiau į priekį.

-Pažiūrėkit kokią foto vakar pasidariau!-Nuleidau galvą ir beveik pasiekiau laiptelius žemyn, bet vis tiek kažkas turi būti blogai. Nežinau kaip taip gavosi, bet būdama per pusę metrų nuo jų kompanijos, akimis susitikau su ta blondine. Ji primerkė akis, tarsi bandė prisiminti kur mane matė, o aš nieko nelaukusi nusileidau žemyn į pirmą aukštą ir atsistojau šalia durų. Greičiau jau jos atsidarytų ir aš galiausiai išlipčiau iš čia. Nesiseka nuo pat ryto, o manęs laukia vakare dar ir pasivaikščiojimas su Ronaldo. Mano ausys išgirdo aukštakulnius kurie tiesiog tuksėjo nuo kažkieno žingsnių. Meldžiu ten ne ji. Aš tik dar stipriau įsikibau į turėklą ir net nepasukau galvos atgal nė sekundei. Nenoriu šiandien konfliktų, o iš tokių tik to ir galima tikėtis.

-Panele, jums viskas tvarkoje?-Greta manęs stovėjo gerokai pagyvenęs senukas. Aš per sukilusią įtampą, net nepravėriau burnos ir tiesiog palinksėjau jam galva. Vos tik durys atsidarė aš vis dėlto žvilgtelėjau atgal ir išvydau tą šviesiaplaukę ant laiptų. Mūsų akys susitiko.

-Čia tu.-Ji suurzgė su tokiu pykčiu, o aš tik skuodžiau iš to autobuso kiek tik kojos nešė. Kelis kart atsigręžiau atgal, bet ačiū dievui ji manęs nesivijo. Mano kelionė į policiją vos nesibaigė dar neprasidėjusi. Greitai nulėkiau į jų ofisus ir ten manęs laukė ilgi pokalbiai, kurie sukėlė labai nemalonias emocijas.

Kaip ir buvau susitarusi su Ronaldo, jis manęs atvažiavo paimti link vakaro. Mačiau kaip už dangoraižių pasislepia saulė ir nė nepastebėjau kaip pajudėjo jo automobilis.

-Kur važiuojam?-Jis manęs pakeliui paklausė, visas toks išsipuošęs ir skaniai kvepiantis. Nežinau kaip paaiškinti jausmą, kai esu šalia jo, bet tai kažkas švelnaus ir traukiančio. Aš žinoma nesakau, kad jaučiu jam simpatiją, tiesiog yra žmones nuo kurių sklinda maloni aura ir jis buvo vienas iš tų.

-Važiuojame link centro, ten esu tikra bus ką veikti. Nesuprantu kodėl naudojamės automobiliu, jei galėtume nueiti pėsčiomis. Čia visai netoli.-Papurtau pečiais ir spoksau į priekį, kaip prieš akis atsiveria vėl tie suknisti kamščiai. Jų centre tiek daug, kad reiškiu nuoširdžią užuojautą čia dirbantiems žmonėms. 

-Pataupykime kojas, dar bus progų jomis pasinaudoti. Beje čia tau.-Jis iš galo ištraukia puokštę raudonų rožių ir su šypsena įteikia man. Aš likau nustebusi, jau seniai nebuvau gavusi gėlių iš ko nors, o ypač tokių. Pasilenkiau arčiau jų, kad pauostyti šį nuostabų aromatą ir vos neapsvaigau, jis buvo toks saldus ir patrauklus, jog galėčiau uostyti visą dieną.

-Ačiū labai, o kokia proga?-Vis dėlto lieku nustebusi, juk mudu vos pažįstami, o jis jau dovanoja tokias puokštes.

-Tokia, kad man aprodysi miestą. Būsi mano drauge ir gide. Klausyk jei ką, tikiuosi tavo draugas neužpyks, jog su manimi praleidi laiką. Jis vakar atrodė suės mane gyvą savo tokiu žvilgsniu.-Jis lengvai nusijuokia, o aš tik nuleidžiu akis žemyn ir spoksau į tas rožes savo rankose.

-Nesijaudink, jis į visus taip žiūri kas tik su manimi kalbasi. Nevertėtų į tai kreipti dėmesio. Vienu žodžiu daugiau nekalbam apie jį, geriau papasakok kuo užsiimi gyvenime, be verslo su mano broliu.-Smalsiai atsukau veidą į jo pusę ir nužiūrinėjau jo susikaupusį žvilgsnį, žiūrintį į tolį.

Mūsų laukė labai linksmas vakaras, kai tik priparkavome mašiną, mudu pasileidome vaikščioti po visą miestą. Jis mane žinoma visur fotografavo, nes man reikėjo naujų nuotraukų, kelis kartus vaikėme balandžius kurie burkavo ant kelio, atrodėme kaip bepročiai, bet niekam nė nerūpėjo. Vėliau, kai jau sutemo, mudu nusprendėme eiti ant Londono akies ir ten apžiūrėti miestą dar atidžiau. Sulaukus eilės mes įėjome į tą burbulą ir aš neatitraukiau akių nuo atsivėrusio vaizdo.

-Čia gražu. Įsivaizduok jeigu mudu nukristume žemyn į tą upę.-Pasigirdo jo per visur skambantis balsas. Laimei mes viduje buvome vieni ir galėjome mėgautis vis labiau atsiveriančiu, kerinčiu vaizdu.

-Tokiu atveju arba paskęstume, arba išmoktume profesionaliai plaukti. Pažvelk kiek daug mirgančių švieselių, čia taip nuostabu, nė nepamenu kada paskutinį kartą buvau. Ateik, mudviem reikia nusifotografuoti.-Išsitraukiau telefoną, o Ronaldo nerangiai atėjo pas mane ir nutaisė savo modeliui prilygstančią veido išraišką. Nustačiau priekinę kamerą ir padariau puikią nuotrauką prisiminimui.

-Aš visai nefotogeniškas, gal pakartojam?-Abu pažvelgėme į nuotrauką ir nusijuokėme.

-Ne, viskas gavosi puikiai. Tu vis tiek beveik visose nuotraukose atrodai geriau už mane.-Nė nepastebiu kaip pažvelgiu jam į akis ir mūsų žvilgsniai susitinka. Mudu sekundei nutylame ir tiesiog spoksome vienas į kitą. Aš jau pradedu kažko bijoti, bet laimei Ronaldo išties pasirodė tikru džentelmenu ir neiškrėtė nieko bloga. Jis tiesiog nuleido galvą žemyn ir nuėjo į kitą pusę spoksoti pro tą milžinišką langą.

-Pažvelk ten galime matyti viešbutį kuriame gyvenu.-Jis parodė pirštu į vieną iš pastatų ir aš pažvelgiau ta pačia kryptimi.

-Gyveni vienas?-Gal kiek asmeniškas klausimas iš mano pusės, bet man tiesiog buvo įdomu. Mudu kažkaip stebuklingai nelietėme šiandieną temos susijusios su antromis pusėmis.