Išskridę paukščiai

22.

Pow Martinas.

-Kalbėk, neversk manęs dar kartą kartoti klausymo. Ko ji man nesakė?-Žiūrėjau kaip jam iš nosies ima tekėti kraujas, o jis nuo skausmo, net pakalbėti negali. Atrodė jis man tuoj keršys ir smogs kumščiu į žandikaulį. Mačiau kaip jis stengiasi save valdyti ir jam tai neblogai sekėsi. Vis tiek Frenkas prieš mane nelaimėtų.

-Nesakė, kad Kristianas tavo sūnus. Ji tave apgavo ir patikėk, net nesiruošė tau to pasakyti. Kitą kartą atsargiau su savo veiksmais, tu man nosies vos nesulaužei.-Jis pakelia savo akis į mane, o aš nesugebu priimti informacijos, kurią ką tik išgirdau. Tai neįmanoma, ji niekuomet man taip žiauriai nemeluotų. Ji, juk neatimtų iš vaiko tėvo.

-Ką tu čia paistai? Iš kur trauki tokias nesąmones?-Negalėjau visu tuo staiga imti ir patikėti, o kas jei jis blefuoja. Padaugino ir net nesuvokia ką kalba.

-Ji man pati pasakė, jog buvo neištikima su tavimi, na jei tiksliau tai Karina pranešė, bet po kelių mėnesių mes sužinome, jog ji laukiasi. Ir tikrai ne nuo manęs, nes tarp mūsų su ja nieko niekados nebuvo. Todėl vaikas tavo, nebent ji toje kelionėje dulkinosi su dar kuo nors, bet labai abejoju. Na kaip tau istorija? Sveikinu tapus tėveliu.-Jis dirbtinai nusišypsojo, o aš rodos sekundei praradau kalbos dovaną. Kodėl ji man nepasakė? Visą tą laiką tylėjo.

-Tu...meluoji, nusišneki. Ji man būtų pasakiusi, esu tuo tikras. Mačiau judu besibučiuojančius, tai tik įrodo, jog judu kažkas sieja.-Bandžiau sudėlioti didžiulę dėlionę savo galvoje ir galiausiai surasti tame logiką. Atrodė viskas dingo iš atminties, liko tik tie kvaili prisiminimai Majamyje.

-Tu per daug ja pasitiki, ji melagė ir beširdė, patikėk. Mudviejų su ja niekas nesieja, aš ją pabučiavau tada tik iš smalsumo ar ji man atsakys. Ji neatsakė, nes myli kažką kitą. Na va dabar gali užvožti man dar kartelį, jog ją pabučiavau.-Jis atkišo man savo veidą, bet man jau buvo nebesvarbu. Tas bučinys, prieš jos melą nublanksta. Ji, juk niekados man net nebūtų pasakiusi.

-Kalė, ji atėmė iš manęs sūnų.-Spoksojau kažkur žemyn į vieną tašką, tarsi išėjęs į transo būseną. Mane apėmė ir pyktis, ir kažkoks švelnus jausmas, bet daugiausiai pyktis, jog ji man melavo ir nieko nesakė.

-Štai na pagaliau tu supratai, jog ji tokia.

-O tu prikąsk liežuvį, niekas jos neturi teisės, taip vadinti apart mane. Kiek ji tau skolinga?-Įkišau ranką į kišenę ir ieškojau popieriaus ant kurio užrašysiu tam idiotui pinigus, kurių jis nori. Niekas man jau nebetilpo galvoje. Ji atėmė iš manęs pirmas jo gyvenimo savaites, o aš atimsiu iš jos visas likusias. Niekas nedrįso su manimi taip elgtis, bet ji peržengė visas ribas.

-Keturi šimtai tūkstančių.-Kai jis pasakė tokią sumą aš tik pakėliau į jį savo akis ir suraukiau antakius. Ji dar ir prisiskolinti sugebėjo iki grabo lentos, velniai nematė. Lai Frenkas pasiima tuos pinigus ir daugiau nesirodo akyse.

-Tu juokauji? Nejaugi tu išties patikėjai, jog ji gali tau juos grąžinti.-Užrašiau ant lapelio visus būtinus duomenis.

-Žinoma, kad ne, bet jos vaiko tėvas...jau kita kalba. Žinai kažkada girdėjau tokį posakį ''Vyrai valdo pasaulį, o vyrus valdo moterys'' Dabar puikiai suprantu viso to reikšmę.-Jis išsišiepia vos ne iki ausų ir pasiima savo bilietą į sėkmę.

-Puiku, o dabar nešdinkis ir pamiršk šitą adresą.-Mudu pažvelgiame vienas į kitą ir su džiaugsmu išsiskiriame. Jis palieka laiptinę, o aš užtrenkiu duris. Po velniais, dabar teks važiuoti ne į oro uostą, o į tos kvaišos namus. Įdomu, ką ji man pasakys?  Na Liuse, iki susitikimo.

Pow Liucija.

Taip jau nutiko, kad vakar bešvęsdami Kristiano atsiradimą visi gerokai padaugino. Todėl mano brolis su šeima likosi pas mus nakvoti, na žinoma su jais ir Ronaldo. Deja pas mus nebuvo daug kambarių, tad Henris su žmona ir vaiku miegojo svetainėje, o štai Ronaldo pas mane miegamajame. Aš juo visiškai pasiklioviau, daviau jam atskirą patalynę ir šis užmigo. Asmeniškai man pavyko užmigti tik paryčiais, nes turėjau daboti mažylį.  

Tiek jau to miego ir buvo. Ryte aš atmerkiau akis ir išvydau į langą nusisukusį Ronaldo, kuris vis dar saldžiai miegojo, kaip ir Kristianas savo krepšyje. Nusprendžiau neskubėti keltis, todėl tiesiog spoksojau į lubas. Galvojau apie susiklosčiusią situaciją savo gyvenime.

-Tu jau nemiegi?-Netrukus pasigirdo užsimiegojęs balsas greta manęs. Ronaldo atsigulė ant nugaros ir mudu abu spoksojome į lubas.

-Aš beveik ir nemiegojau. Jau nekalbėsiu apie visokias mintis, kurios lenda man į galvą.-Sunkiai atsidusau ir iš galvos vis neišmečiau Martino akių, bei jo to balso. Net nežinau kaip viską turėčiau jam paaiškinti. Neturiu žalio supratimo, kodėl mums vis kažkas pakiša koją.

-Tu visada gali pasidalinti jomis su manimi. Sako išsipasakojus pasidaro lengviau.-Sušnabždėjo tyliai jis, kaip mudu abu staiga išgirdome keistus triukšmus pirmame aukšte. Girdėjau savo brolio balsą ir ne tik. Aš staigiai atsisėdau ir pažvelgiau į uždarytas savo kambario duris.

-Tu girdi? Kas ten rėkia?-Pasisuku į Ronaldo, o tas atsisėda taip pat, kaip ir aš. Jo kūnas tikrai viliojantis, žinoma ne man, aš jau turiu savo idealą. Jei atvirai pasijaučiau labai nejaukiai, kai išvydau jo pusnuogį kūną.

-Aha, gal tavo brolis barasi su tėčiu.-Vos tik jis tai pasakė išgirdau didžiulį trenksmą į mano kambario duris. Jos tiesiog išlėkė, o tarpduryje aš išvydau labai nelauktą svečią. Mano akys susitiko su be galo deginančiu žvilgsniu, tai buvo Martinas. Aš net krūptelėjau jį išvydusi, galvojau, jog jis dabar paims ir užmuš mudu abu Ronaldo.

-O atleiskite, aš jums sutrukdžiau. Tu dingsti iš čia, man reikia pasikalbėti su ta kale!-Jis pažvelgė į Ronaldo ir aiškiai jam parodė dingti iš šio kambario. Martinas žengė kelis žingsnius link lovos ir laukė, kol galiausiai mano draugas paliks šią vietą. Mane ėmė krėsti šaltis, dabar aš visiškame mėšle. Ko jis išvis čia atėjo?

-Gerai, bet tu ne taip viską supratai. Mudu nieko nedarėme.-Jis pakilo nuo lovos ir pasiėmęs drabužius nuo kėdės į rankas, akimirką stabtelėjo prie Martino.

-Tu kažko nesupratai, kai sakiau dingti iš čia?-Martinas buvo tokiame įniršyje, kad geriau su juo nejuokauti. Jis pažvelgė į Ronaldo tokiu velnišku žvilgsniu, jog galvojau kažkas čia tuoj nukentės. Jau geriau jis paliktų mudu du ir išeitų iš kambario.

-Ronaldo, eik. Aš jam viską paaiškinsiu.-Tariau savo draugui ir jisai man nieko nepasakęs paliko kambarį. Nežinau kas nutiko su Martinu, bet jis kaip niekad įsiutęs. Kai Ronaldo paliko mudu vienus, jis užtrenkė kambario duris ir sugniaužęs kumščius priėjo dar arčiau lovos, kurioje aš sėdėjau. Jo akys įgavo labai tamsią spalvą, dabar jau galima pradėti bijoti.

-Tu...aš tave pasmaugsiu...