Išskridę paukščiai

18.Mūsų valanda...

Pow Liucija.

Paslėpiau pistoletą sau už nugaros ir uždengiau jį savo baltu, ilgu megztiniu. Taip kojos drebėjo, kad vos pastovėjau ant žemės. Vos tik mes pasiekėme namo duris į kurias turėsiu paskambinti būtent aš, mane apėmė tik dar didesnis nerimas. Frenkas su keliais Nelsono draugais atsistojo kairėje pusėje nuo durų ir prisiglaudė prie sienos. Tos didžiulės durys prieš kurias stovėjau vertė pasijausti kaip tikrame siaubo filme. Man į galvą ėmė lįsti labai įkyrios mintys, o kas jei juos nužudys tą pačią sekundę, kaip tik atversime duris. Ne ne ne, to nebus. Šiuo atveju dievas su mumis, jis žino kam išties reikalinga jo pagalba.

-Mes pasiruošę. Liucija, skambink į duris.-Tarė Frenkas žvelgdamas į mane savo lediniu žvilgsniu. Kad ir kokį kietą jis vaidintų, šią sekundę keliai drebėjo visiems. Jaučiau, net Nelsono baimę kuris aplamai su savo likusiais partneriais apsupo galines duris, kitoje namo pusėje. Bet aiškiausiai jaučiau savo baimę, aš nebijojau, kad man kas nors nutiks, aš bijojau, kad galime nesuspėti ir mano akys išvys labai kraupų vaizdą.

-Supratau.-Tyliai sušnabždėjau sau po nosimi ir iškvėpusi orą, nuspaudžiau skambutį, kuris peraidėjo pro visą didžiulį namą tuo tarpu žengdama vieną žingsnį atgal. Frenkas tvirtai laikė pistoletą nuleidęs žemyn, o aš spoksojau tiesiai į duris, kol jos staiga atsivėrė. Mano akys susitiko su kažkokiu jaunuoliu, jis buvo visas su tatuiruotėmis, tikras gangsteris. Jam ant peties buvo pakabintas automatas, kurio jis griebėsi vos tik išvydęs Frenką. Net nespėjus sureaguoti jis paleido kulką nepažįstamajam į galvą. Jo pistoletas buvo su duslintuvu, todėl niekas net neišgirdo šūvio.

-Einam.-Jis perlipo pro jį kaip pro šiukšlę, o man akimirką širdis susikalatojo, kai pamačiau iš jo galvos bėgantį kraują upeliu. Keli lašeliai užtiško man ant megztinio, bet per daug stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Vienas iš Nelsono vyrų pažvelgė į mane ir laukė, kol praeisiu į vidų, bet aš akimirkai suakmenėjau. Kažkaip labai nemalonu pasidarė.

-Tu vis dar gali grįžti į mašiną.-Tarė jis man su kažkokiu gailesčiu akyse.

-Žinoma, bet tik po to, kai rankose laikysiu savo vaiką.-Galų gale grįžau į save ir su juo įėjau į vidų, kuriame nusitiesė ilgas koridorius į priekį, o už kelių metrų po kaire, matėsi svetainė, kurioje degė šviesa ir girdėjosi vyriški balsai. Aš pasivijau Frenką ir ėjau jam iš paskos kaip ir visi likusieji. Jis staiga stabtelėjo prie svetainės ir parodė vyriškiui iš galo perbėgti į kitą kampo pusę. Jis žinoma nieko nelaukęs taip ir padarė. Mes visi penkiese stovėdami prigludę prie sienos stengėmės, net nekvėpuoti.

-Išsitrauk ginklą.-Sumurmėjo man Frenkas ir aš galėjau jausti, kaip ore įtampa tik kyla. Kas jei pavyzdžiui nors vienas iš jų svetainėje, užsinorės į tualetą ir ateis čionai, tada mums galas, greičiausiai.

-Mūsų per mažai, kad eitumėme tenai. Sulaukime Nelsono.-Pasakiau tai kas ir taip akivaizdžiai matosi, bet tik ne jam, jis tarsi aklas. Balsų iš svetainės girdėjosi, mažiausiai dešimt. Ten visi kažką labai įdėmiai aptarinėja apie kažkokius krovinius, negalėjau net normaliai išgirsti, nes triukšmas buvo nepakeliamas.

-Klausyk, tai tu nori išgelbėti sūnų su Martinu ar ne? Jei taip, tuomet užsičiaupk ir klausyk manęs. Nepakęsiu jei mergiūkštė, kuri praganė sūnų ir sėdėjo rankas sudėjusi nieko dėl to nedarydama, aiškins visam paradui.-Jis sekundei pažvelgė pro kraštą ir atsigręžęs palinksėjo likusiems dviem vyrams už mano nugaros. Jie užtaisė savo automatus, o man visa tai priminė didelę nesąmonę. Jis pasmerks mus mirčiai.

-Užsičiaupk, nes pati tave nušausiu. Tu viską sugriausi, jei dabar vesiesi mus ten.-Viduje suvokiau, jog beviltiška ginčytis ir teks pasiduoti tam mulkiui, todėl išsitraukiau pistoletą ir savo plonais pirštais jį užtaisiau. Tik nereikia klausinėti iš kur moku naudotis ginklu, čia taip pat galima dėkoti paauglystei, kuri vyko viename iš pavojingiausių rajonų Londone.

-Vienas...du....trys...Einam!-Jis atsitraukė nuo sienos ir visi vaikinai momentaliai su juo išlindo iš už kampo į svetainę. Kas per kvailas planas, visus sušaudyti, juk galėjome kaip nors kitaip viską išspręsti. Taip stop, ne laikas teisingumui Liuse, jie to nenusipelnė. Per visas mano ausis praūžė kulkų garsai, aš likau jiems už nugaros ir stebėjau kaip vienas po kito sėdėjusių ponų kūnai krenta ant žemės. Nė vienas iš jų net nespėjo pakilti iš savo vietos, kaip gavo kulką į galvą. Čia buvo kažkoks susirinkimas, toks didelis stalas, o ant jo pilna kortų, bei viskio butelių.

-Švaru.-Tyliai tarė Frenkas ir priėjo prie vieno iš vyrų, kuris gulėjo leisgyvis ant grindų. Jis buvo pagyvenęs su jau pražilusiais ūsais. Mane net sutąsė, kai pamačiau jį spjaudantis krauju. Atvirkščiai nei aš, jis pasilenkė prie to vyriškio ir paėmė už marškinių apykaklės.-Prisimeni mane? Na sakyk, kur visi tie kūdikiai? Patarčiau nedelsti, nes puikiai žinau kur gyvena tavoji šeima. Prieš mirtį, turi galimybę juos išgelbėti.-Garbės žodis tokį jį mačiau pirmą kartą, jis taip pasikeitė po mūsų skyrybų, kad net jaučiausi, tarsi stoviu greta man nepažįstamo tipo.

-Jie rūsyje...nieko nedaryk mano šeimai...-Tas senis vėl ima kosėti ir springti savo pačio krauju. Man pasidarė taip bjauru, kad nusukau akis šalin. Deja aplink vaizdas ne ką geresnis. Mes netikėtai išgirdome kažkur už sienos dar vieną šūvių laviną. Ten matyt jau darbuojasi Nelsonas. Frenkas nieko nelaukęs atsistojo priešais mane ir tarė:

-Ar sugebėsi rasti rūsį? Esu tikras ten nėra nieko apart, mažų vaikų ir moters, kuri juos prižiūri. Mes su vaikinais apeisime visą likusį namą ir švelniai tariant išvalysime.-Jis mane norėjo išsiųsti ten vieną, o man ir taip rankos dreba, bei širdis plaka kaip pašėlusi.

-Kaip suprasti mažų vaikų? Jie ką verslą iš to daro ar ką? Vadinasi aš ne viena iš kurios dingo mažylis. Kas per absurdas?-Mane apėmė toks pyktis ir pasišlykštėjimas, jog kažkas išties uždirba pinigus iš svetimų, nekaltų vaikų.

-Taip, o jų motinas nužudo. Tu taip pat po smūgio į galvą turėjai neatsibusti, bet skaitykime, kad tau pasisekė. Dabar, kai išeisi iš svetainės pasuk į dešinę ir tuomet už kelių žingsnių išvysi baltas duris, o jas atidariusi laiptus žemyn, ten surasi savo sūnų. Nagi paskubėk.-Jis taip greitai paaiškino, bet man nebuvo bėda įsiminti. Aš degančiomis akimis išbėgau iš tos svetainės ir pasukau tamsiu koridoriumi į dešinę. Netrukus mano akys išvydo baltas duris, nuo kurių sklido baisus ir stingdantis šaltis. Nieko nebuvo įmanoma girdėti iš tenai, tik mirtina tyla.

Aš pasukau rankeną ir net nestabtelėdama nusileidau žemyn. Ten mano akys išvydo stambią moteriškę, kuri stovėjo prie lopšio ir užklojo mažylį, kuris akivaizdžiai priklausė man. Aš nukreipiau ginklą į tą moterį, o ji atsigręžusi į mane sustingo vietoje...