Išskridę paukščiai

3.Aš pasikeičiau...

Pow Liucija.

Stebėjau kintančius peizažus ir ant mašinos lango besileidžiančius lietaus lašus. Žvaigždės šiąnakt kaip niekad ryškios. Mudu su Martinu tylėjome, mes sekundę tarsi praradome šnekos dovaną. Gal ir gerai, kartais patylėti ir nieko nesakyti. Mintyse staiga prisiminiau tą kvaišą tualete, tikiuosi jos neužmušiau. Būtų gerai jei ji niekam nesiskųstų, nežinau net kodėl taip su ja agresyviai pasielgiau. Matyt suveikė saugos instinktas, asmeniškai manau jog tai normalus dalykas tokioje situacijoje. Vienu ar kitu atveju jaučiausi nepatogiai po savo tokių veiksmų, įprastai neesu linkusi veltis į tokias nesąmones.

-Atvažiavome.-Jis sustabdė automobilį, o manyje prabudo kažkoks keistas jausmas, kuris norėjo pratęsti šią akimirką. Nenorėjau paimti ir staigiai išlipti iš mašinos, daugiau nebuvo noro nuo jo bėgti. Jaučiuosi lyg mudviejų santykiai perėjo į kitą lygį. Žinoma, juk dabar tarp mūsų tik draugiškas ryšys, bet man to, bent jau kol kas pakanka.

-Puiku.-Mielai šyptelėjau ir elgiausi kaip kokia drovi paauglė. Spoksojau į jį ir nežinojau ką turėčiau sakyti toliau. Jo žvilgsnis buvo įsitaisęs kažkur į tolį pro langą, greičiausiai jis žiūrėjo į mano tėvų namus.

-Tavo mamai nereikia greitosios? Ilgai tu pas ją nebuvai, keista, kad neskubi.-Jis man priminė melą, kurį jam pasakiau. Na žinoma, juk nesakysiu jog bėgam iš restorano, nes trenkiau kažkokiai mergai per galvą ir ne gana to sudaužiau jos draugės telefoną. Nenorėjau sugadinti vaizdo ir nuomonės, kurį jis susikūręs apie mane dabar.

-Žinai, manau jai jau viskas praėjo. Dažnai jai taip būna, plius tėtis namie, kaip nors jau jie ten. Aš tik kartais padedu, bet matau tėčio mašina va stovi, todėl man neverta skubėti.-Pažvelgiu į tėčio automobilį stovintį prie mūsų namo. Tikiuosi mano melavimo įgūdžiai nesužlugo per tą laiką, kol mudu vienas kito nematėme.

-Apsimesiu, kad kažką supratau. Beje dar vienas klausimas, kol neišėjai apie tą įvykį kai dingo Kristianas. Tu neįtari kas toks galėjo jį pagrobti? Nematei jo veido? Gal turi kokių nors priešų?-Jis taip rūpestingai gilinosi į šią situaciją, kad aš pradedu išties juo vis labiau pasikliauti. Gal žmones iš tikrųjų keičiasi? Galbūt jis daugiau ne toks koks buvo ankščiau? Aš tikrai nesuvokiu kokia jam nauda man padėti? Juk jis nieko iš to negaus.

-Nemačiau jo veido, bet balsas buvo labai girdėtas. Tik nepamenu kur aš jį galėjau girdėti. Bandau prisiminti, bet nelabai gaunasi. Vienu žodžiu jei tik prisiminsiu, aš tau būtinai pranešiu. Tokių kaip priešų...lyg ir nebuvo. Tu rytoj eisi į komisariatą?-Vėl atsuku savo akis į jo pusę. Pamenu kaip senais laikais čia vaikėmės vienas kitą šiose gatvėse. Būdavo toks pats lietus, o mes arba mušamės viduryje gatvės, arba bučiuojamės. Visko buvo ir manau, kad dar visko bus.

-Supratau...ne, veikiausiai neisiu, aš praradau viltį, kad jie ką nors suras. Turiu savų ryšių, jei tai įvyko būtent tame parke reiškia tas niekšelis gyvens netoliese. Drįsčiau teigti, kad net šiame rajone. Patikėk, padarysiu viską, kad tik jį surasčiau. Aš nebe tas monstras kokiu tu mane kadaise laikei.-Jis sumirksi savo akimis ir žiūri į dangų, tarsi kažką prisimena ir labai įdėmiai galvoja. Tokie ištarti jo žodžiai tiesiog vis labiau ėmė trypti man ant sąžinės. Širdis virpa kaip man norisi daugiau jam nebemeluoti, bet negaliu pasakyti tiesos. Kas jei jis sugalvos pasiimti vaiką sau ir taip man keršyti. Negaliu rizikuoti, o ypač šitaip.

-Na ką gi. Jau eisiu.-Sunkiai atsidusau ir pažvelgiau į namie degančią šviesą. Laikas mums skirstytis šiam kartui. Tiesą sakant tikrai nežinojau ką jam turėčiau pasakyti po šių jo žodžių. Veikiausiai žodis ''Ačiū'' būtų neprošal, bet padėkoti dar spėsiu vėliau. Atidariau dureles, kaip staiga išgirdau jo balsą:

-Liucija, ar aš dar turiu šansų?-Aš pažvelgiau į jo tas vilties pilnas akis ir aplamai pasimečiau. Ko jis siekia? Negi jis mano, kad jei suras Kristianą, aš vėl su juo būsiu drauge? Na jeigu jis turi tokių vilčių, tuomet man be galo gaila jo laiko.

-Nepradėkime iš naujo...tu žinai, kad mums būti vėl kartu, būtų...tiesiog...iš vienos pusės kvaila.-Leidžiuosi su juo į šias bereikšmes diskusijas. Na nežinau aš dar ko noriu iš šio gyvenimo, man sunku. Atrodo mums niekas kaip ir netrukdo būti kartu, bet trečią kartą bandyti taisyti tas visas skyles yra be proto sunku. Pradžiai mes turime abu padirbėti su savimi, o tik tada galvoti apie kažkokią ateitį. Ne gana to aš neriuosi iš kailio dėl Kristiano ir apie nieką nesugebu daugiau galvoti. Tokioje stadijoje sukurti laimingų santykių negalėčiau ir aplamai tikslas mano dabar, tikrai ne kaip būti vėl kartu su Martinu.

-Ar gali pažadėti na..., kad bent suteiksi galimybę? Aš pasikeičiau, daug galvojau apie tai kas tarp mūsų buvo ir esu pasiruošęs bet kam. Aš pakeisiu mažyliui tą kvailą tėvą, kuris juo nesirūpina, tikrai stengsiuosi.-Užmerkiau akis nuo jo ištartų žodžių ir nurijau gumulą gerklėje. Na kaip viskas pasidarė komplikuota. Martinai, na kodėl tu vėl esi mano gyvenime? Kodėl vėl nori mane susigrąžinti? Galvojau savo mintyse ir ieškojau atsakymo.

-Vienintelis dalykas ką galiu tau pažadėti yra tik pažadai. Galiu pasakyti, kad pažadu, bet nieko daugiau. Juk tu man padedi vien dėlto, tiesa? Nori vėl su manimi žaisti.-Mane viduje draskė toks jausmas, kaip nežinomybė. Viena dalis kartojo pasikliauti ir, kad žmones keičiasi. Na, o kita dalis buvo labai konkreti, kuri kartojo neskubinti įvykių ir nelįsti į tą pačią duobę trečią kartą.

-Ne, padedu dėlto, kad man rūpi. Nebenoriu daugiau tavęs skaudinti, jei nebemyli manęs aš tau nenustosiu padėti ir tikrai neversiu manęs pamilti. Aš tik noriu žinoti tiesą, tu išties man nieko nebejauti?-Jo balsas suvirpėjo, lygiai taip pat kaip mano širdis. Visiškai norėjau iš čia išnykti ir daugiau neprisiminti mūsų šio pokalbio.

-Gana Martinai! Jei išties nori man padėti nustok mane varyti į kampą! Man galva ir taip plyšta, o tu dar pradėsi su savo myliu, ne myliu. Dabar mano jausmai yra paskutinėje vietoje. Geros tau nakties.-Išlipu iš automobilio ir nusišluostau su delnu ašaras kurios susimaišė su lietumi. Net nepažvelgiu į jo pusę ir greitai nueinu namo. Kokia vis dėlto esu pažeidžiama ir trapi, ypač su juo. Mano mama staiga atėjo iš svetainės prie įėjimo, o aš greitai nubėgau pro ją į antrą aukštą.

-Liucija, kas nutiko?-Ji paklausė, kai jau pakilau į savo kambarį ir užsidariau duris. Nekenčiu šito jausmo, jis mane žudo. Gal per jautriai reaguoju, bet mano nervai negeležiniai, jie palūžę kaip niekad ankščiau. Net nežinau ką turėčiau galvoti, nežinau ar mano sūnus aplamai gyvas, nežinau ar noriu atskleisti savo jausmus jo tėvui. Na tikrai esu pasimetusi šiame gyvenimo kelyje.