Išskridę paukščiai

17.Revanšas...

Pow Liucija.

-Prašau tavęs, gali būti ramus, aš tavęs nepavesiu. Martinas turi savo verslą, tu gausi pinigus, jei tik padėsi man juos išgelbėti.-Niekados nė nebūčiau pagalvojusi, kad prašysiu ko nors iš to mulkio. Mano gyvenimas tikras vienas ir didelis netikėtumas. Aplamai ką aš sau galvojau, kai sėdėjau rankas sudėjusi ir laukiau, jog kas nors sūnų suras už mane? Aš tokia naivi buvau, jog tikėjau kažkokiu stebuklu. Dabar dar ir Martinas prapuolė.

-Trys šimtai tūkstančių ir aš pagalvosiu.-Jis pakėlė sumą, o aš nelabai turėjau kur dėtis, todėl sukandau dantis ir palinksėjau galva.

-Keturi šimtai tūkstančių ir tu nieko negalvodamas imi kažką daryti tuojau pat. Mes laiko neturime, todėl pasiskubink.-Norėjau pradėti viską kuo greičiau. Mano kraujyje degė adrenalinas, nusivylimas ir dar kažkas neaiškaus. Viskas turi įvykti labai greitai, tiesiog momentaliai, jei norime išvysti juos gyvus.

-Sutarta, bet jei mane apgausi, tuomet tau jau niekas nepadės. Aš pats pakasiu tave ir visą tavo šeimą. Eik sėsk į mano mašiną, aš tuoj ateisiu.-Jis atrakina savo raudoną, seno stiliaus automobilį, kuris stovėjo vos ne centre šaligatvio.

Aš apie nieką negalvodama tiesiog nulėkiau ir atsisėdau į vidų. Pro langą tik stebėjau kaip jis įeina pas juos į namą ir uždaro už savęs duris. Atrėmiau galvą į langą ir mintyse ėmiau melstis, kad viskas gautųsi. Nežinau iš kur aš parausiu tuos keturis šimtus tūkstančių, bet ką nors sugalvosiu. Juos bus lengviau gauti, nei milijoną per nepilnas dvidešimt keturias valandas. Dar kelios minutės ir aš išvystu kaip Frenkas išeina, o jam už nugaros ir visa vaikinų kompanija. Jie nueina kažkur už namo, o jis grįžta į mašiną ir atsisėda greta manęs prie vairo.

-Nelsonas sutiko padėti, bet tu jam būsi skolinga dešimt tūkstančių. Aš taip supratau verslininko žmonai, netrukdys tokios sumos.-Jis užvedė mašiną ir dairėsi į šonus, lyg kažko labai lauktų.

-Žmonai? Jis vis dar neišsiskyrė su Karina, kiek žinau, nebent jis kažko man nepasakojo. Tu, juk pas mus šnipas, dabar dar ir ekstrasensas, jei jau taip sakai. Ko mes laukiame?-Atsisuku į jį, o tas net nepažvelgia į mano pusę. Jis vis dar taip stipriai ant manęs pyksta, jog sunku to nepastebėti.

-Nežinau su kuo jis skiriasi su kuo ne, bet savo vaiko motiną jis kada nors ves, esu tuo tikras. Tavo žiniai vieni ten tikrai nevažiuosime, mes laukiame kolegų, bendrų partnerių.-Jis žvalgosi į visus keturis automobilio langus ir galiausiai sustoja ties priekiniu veidrodėliu. Ten buvo galima įžvelgti du baltus furgonus, kurie privažiavo prie Frenko mašinos iš galo. Kažkoks vyras vairuojantis vieną iš furgonų parodė liuksą ir man net nespėjus sureaguoti Frenkas paspaudė pedalą.-Štai ir sulaukėme.

-Kažkodėl man kužda bloga nuojauta.-Tyliai tariau sau po nosimi, bet nelikau nepastebėta. Jis netikėtai iš po megztinio išsitraukia pistoletą ir paduoda man tiesiai į rankas. Buvau tokia sutrikusi po tokios dovanos, kad net lūpa suvirpėjo.

-Nieko nesakyk, patikėk, tau jo gali prireikti. Dėl viso pikto pasilaikyk sau. Beje, o kaip tavo meilė reagavo į tai, jog turi sūnų?-Mes važiavome gana greitai, todėl aš rankomis įsikibau į sėdynę. Nesupratau kodėl tam mulkiui aplamai įdomu mano asmeninis gyvenimas?

-O koks tavo reikalas? Klausi iš neturėjimo ką veikti? Puikiai reagavo, atvirkščiai, nei tu. Geriau sakyk, ką veikei prie Nelsono namų? Tu prekiauji narkotikais?-Greitai pakeičiau temą, kad pokalbis eitų ne apie mane, o apie jį. Neketinau su juo, kaip su kokiu geru draugu aptarinėti savo gyvenimo.

-Šito tau žinoti nereikia. O, kad ir prekiauju, kas iš to? Manai, jog po to kai tave palikau verksiu su buteliu viskio? Klysti.

-Tikrai taip nemanau, nes tau aš nė kiek nerūpėjau, beje kaip ir tu man. Mes atsiskaitę. Laisvi ir nepriklausomi, kaip paukščiai.-Šyptelėjau kaip staiga jis pasuko kažkokiu neaiškiu keliuku. Mes važiavome gana ilgai ir privažiavome kažkokį lauką, kurio viduryje stovėjo didelis seno tipo namas. Frenkas sustabdė automobilį dar pilnai neprivažiavęs to milžiniško namo. Aplink tą lauką visur buvo žali miškai. Čia visai ne tas adresas, kuriuo jie man liepė ateiti su pinigais.

-Na štai ir atvažiavome. Tavo meilės turbūt bus viduje. Aš žinoma neatsakau už jų kokybę, kai surasime, bet kažką vis tiek rasime, bent jau jų lavonus.-Jis nusišypso kaip koks beprotis, o man pasidaro visiškai nejuokinga ir labai baisu. Man visos rankos ėmė drebėti, vos tik pažvelgus į tą namą. Atrodo kaip apleistas beprotnamis, net nežinau kokiomis sąlygomis ten laikė mano sūnų.

-Baik taip kalbėjęs, nes aš tuomet už save taip pat neatsakau.-Jaučiau kaip visa išbąlu, nuo viso to jaudulio. Aš didžiulėmis akimis spoksojau pro priekinį langą į tą beprotnamį ir vos valdžiausi, kad ne atsijungti.

-Tau geriau būtų pasilikti čia. Tu pati dabar atrodai kaip lavonas. Nenoriu, kad viską sušiktum su savo baimėmis.-Jis iš durų durelių išsiima dar vieną pistoletą ir jį užsitaiso spoksodamas į mane. Man nepatiko jo toks komentaras, tai visiška diskriminacija. Tokie žodžiai į mano pusę, vertė dar labiau mane veržtis į tą namą ir pasielgti labai blogai su tuo tipu, kuris drįso taip manipuliuoti. Atvirai aš norėjau pati ištaškyti jam smegenis, jis to nusipelnė. Šiandien aš pasiryžusi užmušti žmogų, jie mane išprovokavo.

-Žinai, aš jau kurį laiką tik sėdėjau ir laukiau, kol galiausiai dingo ir kitas man brangus žmogus. Daugiau aš to nekartosiu, dabar aš nebe ta kvaila, naivi mergaitė. Pati spręsiu.-Visiškai pasitikėdama savimi išlipau iš jo mašinos ir atsigręžiau atgal, kur buvo susirinkusi visa Nelsono kompanija. Jie visi į mane keistai spoksojo, bet man buvo visiškai nusispjauti. Nors kartą turiu pakovoti už save ir savo brangius žmones pati.

-Tu irgi eisi su mumis?-Priėjo prie manęs Nelsonas, o jo rankose aš išvydau automatą. Mūsų laukia labai baisus vakaras. Liesis nemažai kraujo, tikiuosi mes pasieksime savo tikslą. Niekados nemaniau, kad teks dalyvauti susišaudyme, bet gyvenimas mane visuomet stebino.

-Taip.-Pažvelgiau jam tiesiai į akis, o jis tik nusikosėjo ir nuėjo pas Frenką. Jei atvirai nesuvokiu kaip Nelsonas visas tokiame stovyje gali eiti į kažkokias kovas. Jis visas linguoja, bet matyt jam tai jau normali stadija. Dešimt minučių mes laukėme, kol tie du aptarinėjo savo planą. Galiausiai prie manęs priėjo Frenkas.

-Pasiruošusi? Liucija, aš nustebintas tavo drąsa. Martinas vis dėlto gerai išauklėjo, vėl kartoji paauglystės išdaigas.-Jis tai pasakė su tokia ironija, kad net mane tai ėmė erzinti.

-Mane auklėjo ne Martinas, o šūdinas likimas. Tavo žiniai, kiekviena mylinti moteris pasielgtų lygiai taip pačiai. Todėl užsikišk ir nedrįsk daugiau žaisti su mano ir taip pakrikusiais nervais...