Išskridę paukščiai

16.Padėk man...

Pow Liucija.

Susiruošusi ir ryžtingai nusiteikusi aš galiausiai pabeldžiu į duris, nuo kurių man nugara eina kažkokie šiurpuliukai. Man jei atvirai buvo šiek tiek baisu. Visas netvarkingas kvartalas, o gatvėmis vaikšto vyrai su kapišonais ir vis numeta į mane stovinčią savo paslaptingą žvilgsnį. Diena niūri kaip ir visas šis pilkas namas. Tipinis dviaukštis namelis nuo kurio net lauke galima buvo užuosti alkoholio ir žolės kvapą. Vos tik atsidusau duris staiga atidarė kažkoks juodaodis vaikinas.

-Kas tu?-Kai jis pakėlė savo akis į mane, aš išvydau jog jis vos pastovi ant kojų, o jo vyzdžiai išsiplėtę kaip pas demoną. Akimirką nesuvokiau, kokio velnio iš viso čia atėjau, bet žūtbūt turėjau ištraukti Martiną, bei sūnų iš tos skylės. Viena esu bejėgė surinkti tokią pinigų sumą iki rytojaus.

-Man reikia pasikalbėti Nelsonu.-Tyliai atsakiau ir prisiminiau tą žmogų, lyg matėmės vakar, nors išties nemačiau jo dar nuo paauglystės laikų. Jis buvęs mudviejų su Martinu pažįstamas, na žinoma Martinas jį pažįsta tris kartus geriau nei aš, bet dabar tai ne taip ir svarbu. Svarbiausiai man su juo pasikalbėti ir gauti iš jo pagalbą.

-Aš klausiu kas tu? Nelsonas nieko nelaukė. Nežinau kokio šūdo tu apsirūkei panele, bet nieko nebus. Jis užsiėmęs.-Po tokių žodžių manyje pradėjo kilti uraganas, niekas man nesutrukdys siekti tikslo, juolab kai laiko beveik nebėra. Turiu greitai ką nors sugalvoti, kad šis pasitrauktų man iš kelio. Gyvenimas kaip šachmatai, nevertingas figūras reikia patraukti iš kelio.

-Paklausyk, aš gyvenu ne toliese ir pažįstu Nelsoną, todėl būk geras pakviesk jį, man jo labai reikia. Jei nepakviesi tu labai pasigailėsi, nes aš vis tiek su juo susisieksiu, vienu ar kitu atveju.-Susidėjau rankas ant krūtinės, o tas tik pavartė akis į viršų ir pasisuko atgal. Neskubėdamas jis užrėkė ant viso namo:

-Nelsonai! Pas tave atėjo svečių!-Po jo žodžių aš išgirdau žingsnius iš kito kambario. Šiame name jie buvo tikrai ne dviese, galėjau girdėti ir kitų žmonių balsus sklindančius iš vidaus. Netrukus mano akys išvydo už jo nugaros ateinantį pažįstamą veidą. Jis šiek tiek pasikeitė, įsivėrė į antakį auskarą, bet eisena liko vis dar ta pati. Visas linguodamas jis priėjo prie savo draugužio ir akimis įsitaisė į mane.

-Tu man kažkur matyta. Mes pažįstami, tikrai žinau. Gal tu kažkada pirkai iš manęs marihuaną?-Jis primerkia savo tamsias akis ir pasikaso pakaušį. Aš akimirką maniau, jog jis juokauja, bet matyt išties manęs nepamena. Tai tik dar labiau komplikuoja situaciją.

-Tu pažįsti Martiną, mes buvome visi paauglystėje draugais. Aš Liucija, nepameni? Mokėmės toje pačioje vidurinėje.-Bandžiau jam sugražinti atmintį, net nejaukiai pasijaučiau, kai jis spoksojo į mane tokiu susiraukusiu žvilgsniu. Jis įsidėjo tarp lūpų cigaretę ir pakėlė akis kažkur į dangų, o tuomet lyg kažką prisiminęs ėmė linksėti galva.

-Taip...pamenu...bet tavęs nepamenu. Tu žinai Martiną? Tą psichopatą, kaip jam sekas? Seniai jo nemačiau, jis išvyko.-Man atrodė, jog ruošiuosi kalbėtis su siena, jis visas apsirūkęs ir ne gana to greičiausiai dar ir girtas. Aš neturiu kito pasirinkimo, turiu pabandyti su juo pasikalbėti, net jei jis tokiame stovyje.

-Taip, ir dabar jam reikia tavo pagalbos. Jį pagrobė kažkokie niekšai, tu privalai padėti. Tu mano paskutinė viltis.-Taip tikėjausi, jog jis man sutiks padėti, net nežinau ką reikės daryti jei šis atsisakys. Jie tik susižvalgė su tuo man nepažįstamu vaikinu ir ėmė juoktis.

-Martiną pagrobė? Tu turbūt susapnavai, jo net trys gaujos nepaimtų. Klausyk, gal eik išsimiegok susapnuok labiau laimingesnį sapną ir viskas bus gerai.-Po jo tokių žodžių pasijaučiau visiškai palaužta. Na žinoma, o ko aš galėjau tikėtis iš šių narkomanų, kuriems net savas gyvenimas nerūpi. Net nežinau ką daryti, visiškai pasimečiau. Būčiau dar su juo padiskutavusi jei ne labai pažįstamas balsas suskambėjęs man už nugaros:

-Sveiki vyručiai, čia pas jus eilė žiūriu.-Net nereikėjo minutės kaip aš supratau kam priklausė šis balsas. Negalvojau, kad jį galiu sutikti, o ypač tokioje vietoje. Frenkas matyt visiškai nusivažiavo jei jau lankosi šiose vietose. Aš lėtai apsigręžiau atgal ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jis lyg išsigando ir išplėtė savo akis.

-Ai nekreipk dėmesio, net nepažįstu šitos ponios. Jai prisisapnavo nebūti dalykai. Frenkai, einam į vidų, o jūs poniute eikit iš kur atėjote, nes čia vaikšto daug vienišų vaikinų.-Tarė Nelsonas ir pašaipiai išsišiepė spoksodamas į mano buvusį sužadėtinį. Nesinorėjo daugiau net būti greta Frenko tai toks keistas jausmas, kad net apsakyti sunku. Nelsonas kaip koks karalius apsisuko ir nuėjo kartu su savo draugu į vidų, na, o štai Frenkas trypčiojo vietoje ir nenuleido nuo manęs savo akių.

-Ką tu čia veiki? Liucija, nesitikėjau, jog įsivelsi į tokį mėšlą. Atėjai prašyti pagalbos iš jų, juk taip? Martinas dingo, kaip ir tavo sūnus. Tu tiesiog pasmerkta, patarčiau pasiduoti, tu nieko negali pakeisti.-Mane švelniai tariant stebino jo tokie žodžiai, iš kur jis aplamai žino, jog Martinas ir mano sūnus dingę? Kažkoks bardakas, atrodo svetimi žmones žino daugiau nei aš.

-Ką tu pasakei? Iš kur sužinojai, kas tau pasakė? Tavo kvailų patarimų man nereikia, gali susikišti juos į minkštą vietą. Aš nepasiduosiu, ne tavo mados. Tai vadinama meile, apie kurią tokiems kaip tu deja, bet nesuprasti.-Atsisuku į jį ir žiūriu kaip išties jis pasikeitė. Jo veidas tapo toks susenęs ir raukšlėtas. Taip žmones susidėvi, kai ima vartoti visokią chemiją. Bjauru.

-Žinau, nes aš padėjau tiems kurie tai padarė. Vos manęs neįkišai į didžiulį šūdą, net neįsivaizduoju kaip jie gavo mano numerį ir pradėjo skambinėti, jog pasakyčiau kur tu gyveni. Nepyk, taip jau gavosi. Neketinau aukotis dėl tavęs, todėl viską jiems pasakiau. Štai ir pabaiga.-Nežinau kodėl jis man visą tai pasakojo, bet neketinau labai gilintis. Matyt širdį norėjo atverti, jei ten tokia yra. Neslėpsiu mane tokios žinios tik dar labiau sukrėtė, norėjau jam gerai vežtelti per galvą.

-Koks buvai idiotas, toks ir likai. Padėk man juos surasti, tu gali pasikalbėti su Nelsonu. Jei padėsi, aš pažadu gerai atsilyginsiu.

-Padėti tau? Nejuokink, tu mane išdavei. Nekenčiu tavęs visa širdimi, o tų tavo dviejų berniūkščių dar labiau. Aš tau ne draugas, kad padėčiau. Kuo tu man gali atsilyginti? Intymios paslaugos, deja, bet nedomina, o ypač iš tokios kaip tu.-Jis pažvelgė į mane tokiu pasibjaurėjusiu žvilgsniu, aš jam žinoma atsakiau tuo pačiu.

-Duosiu pinigų. Šimtas tūkstančių. Sutarta? Nagi aš ir taip neturiu daug laiko, negi tau gaila? Juk ne aš tave palikau, o tu mane. Kas buvo pražuvo, žinau, kad tau reikia pinigų ir aš jų gausiu.-Bandžiau kaip įmanydama su juo tartis....