Išskridę paukščiai

13.

Pow Martinas.

Vakar labai vėlai aš parvežiau Liusę namo, siūliau jai važiuoti pas mane, bet ši pareiškė, kad dar ne laikas taip skubinti įvykių. Po vakarykštės nakties visas tiesiog švytėjau, ji vėl su manimi ir tai taip nuostabu. Net sapnuose aš jos nenustojau regėjęs, ji visiškai pakerėjo mano širdį ir protą. Aš ją padarysiu pačią laimingiausią šioje žemėje, kitaip ir būti negali.

Staiga mano mintis išblaškė suskambėjęs skambutis į duris. Taip nenorėjau keltis iš lovos, kas išviso drįsta trukdyti mane nuo pat ryto? Juk nieko nelaukiau, o gal atėjo Liusė? Turiu tuoj pat atidaryti ir neversti jos ilgai laukti. Mintys sukosi tik apie ją, todėl pašokau iš lovos, užsivilkau kelnes ir nuėjau atidaryti durų. Mano veide žaidė šypsena, kol neišvydau kas stovi už tų sumautų durų.

-Staigmena, nesitikėjai? Klausyk, tu visai nusivažiavai? Galėjai ir geresnius apartamentus pasiimti, juk pinigų tau netrūksta, na bent jau kol kas. O tu...kažkoks pasimetęs, išgąsdinau, esu tikra, kad manęs pasiilgai.-Neužčiaupė savo burnos Karina, o aš žiūrėjau į ją su tokiu nepasitenkinimu, kad galvojau išspirsiu ją lauk iš čionai, bet prisiminiau, kad ji kažką žino apie Kristiano dingimą.

-Ką tu čia veiki? Kaip sužinojai mano adresą? Mudviejų pokalbis tikrai nevyks mano namuose.-Sugniaužiau kumščius, o ta tik naglai pasiėmė savo lagaminą ir įsiveržė į vidų. Paskutinė bjaurybė, negaliu jos pakęsti. Ankščiau ji tikrai nebuvo tokia žiežula, pamenu kaip susipažinome tame skrydyje, viskas ko tada iš jos norėjau buvo tik lovos reikalai. Jai įėjus į mano apartamentus, net neketinau uždaryti durų, lai nešdinasi, nes pats išspirsiu.

-Mažuti, leisk priminti, kad mudu teisėti vyras ir žmona. Tavo namai, mano namai. Nesupyksi jei pagyvensiu man skirtoje buto dalyje? Vienu ar kitu atveju pyk nepykęs, man vienodai. Gal gali ko nors užsakyti, aš basiai išalkusi.-Ji kaip kokia šeimininkė atsisėdo ant sofos ir susidėjo kojas ant stalo. Mano nervai negeležiniai, todėl neišlaikęs aš paėmiau jos lagaminą ir išmečiau pro duris, ta tik staiga pakilo nuo sofos ir jau norėjo atverti burną, bet aš jai nedaviau tokios garbės.

-Tu dabar pat dingsti iš čia, aš nusileisiu tuoj į apačią ir tu man viską pasakysi ką žinai apie vaiko dingimą tenai. Aišku? Ne tavo čia namai, būk rami.-Priėjau prie jos taip arti, kad akimirką pajaučiau jos baimę, žvelgiau tai gyvatei tiesiai į akis, garbės žodis nebūtų moteris gautų gerai per sprandą. Ji tik nurijo gumulą gerklėje ir visa susiraukė kaip ragana. Net rausti pradėjo, lai žinosi, kad daugiau jos žaidimų aš nedaleisiu.

-Tu atsargiau su žodžiais ir veiksmais ponaiti, nes aš galiu tau nieko nesakyti, tuomet galėsi pranešti savo Liu, kad jos mažvaikis dingęs amžiams be žinios. Idiotas.-Ji praeina pro mane su savo tais per visą kambarį skambančiais aukštakulniais ir užtrenkia duris. Aš mintyse bandau save nuraminti, bet viskas dar tik prieš akį. Net neįsivaizduoju ką ji man turi pasakyti. Jei ji mane apgaus, tikrai ją užmušiu, man jos nė kiek negaila. Nueinu į dušą, susitvarkau, užsidedu baltus marškinius ir nusileidžiu į apačią, kur kaip visuomet buvo krūvos žmonių, o tarp jų ir ta kvaiša stovinti ir nužiūrinėjanti turtingus vyrus. Nieko jai nesakydamas išeinu į lauką, o ji paskui mane.

-Neketinu su tavimi gaišti visos dienos, eime į tą kavinę ir sutvarkome visus tuos reikalus.-Tvirtai pareiškiau, o ta tik patrypsėjo vietoje ir liko visiškai nepatenkinta mano tokiu bendravimu. Man jei atvirai buvo absoliučiai ant jos nusispjauti, tik vat gaila būtent ji turi labai reikalingos informacijos. Aš vėl net nepažvelgdamas į ją patraukiau į priekį ir perėjau gatvę, kai atsigręžiau atgal išvydau, jog ji vis dar stovi kitoje pusėje gatvės.-Ko tu ten stovi? Eik, tokių kaip tu niekas nenutrenkia!

-Patylėk jei esi savižudis nereiškia, kad visi tokie!-Ji galiausiai žengė žingsnį į priekį ir vilkdama lagaminą iš paskos pasiekė tikslą. Galų gale po ilgų jos išsidirbinėjimų ir mimikų mano sąskaita, mudu sėdėjome centre kavinės ir spoksojome vienas į kitą siaubingais žvilgsniais, atrodė žudome vienas kitą per atstumą. Aš jos taip nekenčiau, kad norėjau pasmaugti. Ji specialiai nepratarė nė žodžio, laukė kol pats imsiu domėtis, ji norėjo uždelsti laiką, bet galiausiai nebeišlaikiau ir priėjau prie reikalo:

-Na sakyk, ką žinai apie mažylio dingimą?-Ant stalo padavėja padėjo du puodelius kavos, jai ir man. Nieko nelaukęs pasiėmiau puodelį į rankas ir stipriai suspaudžiau.

-Pradžiai pasirašyk šį popierių. Nesijaudink tavęs aš neapgausiu, gali būti ramus. Man daugiau iš tavęs nieko nereikia tik verslo.-Ji iš rankinės išsitraukė popierių ir padėjo vidurį stalo. Aš tik pažvelgiau į ją ir viena ranka paėmiau tą dokumentą. Mano akys ėmė skaityti visą šį absurdą ir tiesiog automatiškai išsprogo. Gudri gyvatė, surašė ne tik mano verslą, bet dar ir turtą Amerikoje.

-Mes tarėmės tik dėl oro linijų, kodėl čia įrašytas mano namas? Tu blefuoji.

-Paklausyk, jei būčiau tavimi tikrai neverkčiau dėl to namo, juk nieko nėra brangiau už vaiko gyvybę. Tiesiog pasirašyk ir aš tau papasakosiu labai intriguojančias naujienas. Tavo ausys jų dar negirdėjo. Įtiksi savo Liusei momentaliai.-Jos akys net sublizga kai pasiimu į rankas tušinuką. Viduje buvo taip sunku, aš visą gyvenimą dirbau tik ant verslo, visos mano pajamos ėjo jam ir kai jis galiausiai man pradėjo nešti pelną, išdygo ta kalė, kuri viską nusineš.

-Tu neturi nei gėdos, nei sąžinės.-Greitai pasirašau popieriaus apačioje, bet net neketinu jai gražinti lapo, kol ši nepapasakos ką žino.

-O tu labai turėjai, kai permiegojai su manimi ir tuo pačiu metu su Liucija? Man ji pasakojo apie judu, neturiu žalio supratimo kaip ji gali tau atleisti, tu juk taip šūdinai su ja elgeisi. Tebūnie, linkiu jums laimės. Atiduok man dokumentą, kitu atveju nieko tau nesakysiu.-Ji atsirėmė nugara į kėdę ir susidėjo rankas ant krūtinės. Jos tos pūstos lūpos dar labiau išsipūtė nuo to išdidumo.

-Nepradėk. Tai ką daro ji, yra jos reikalas, o ne tavo. Negausi lapo, kol nepapasakosi, taip kad, greičiau sakyk ir negaišk mano brangaus laiko.-Leidau žinoti, jog neketinu daugiau jai nusileisti, ji galiausiai atsiduso ir pavarčiusi akis į viršų prakalbo.

-Na gerai, tu vis tiek neturi kur dėtis. Kai kalbėjau paskutinį kartą su Frenku telefonu, jis man pasakė, jog tavoji Liusė dar būdama nėščia užsikabino už kažkokios kompanijos. Vienu žodžiu čia ir yra tų banditėlių darbelis, jie pagrobė jos vaiką ir ruošiasi išsiųsti į Indiją, o ten gerai pasipelnyti jį pardavus, na arba kai jis paaugs atiduoti vaikį organų prekeiviams. Štai ir visa istorija.-Ji atsigėrė kavos ir pažvelgė į mane savo klastingu žvilgsniu. Man net kojos suvirpėjo po tokių naujienų, vadinasi jie bet kada gali jį išsiųsti, turiu paskubėti. Nežinau net ar turėčiau nervinti Liuciją su šiomis naujienomis.

-Kur jie yra? Kokia būtent kompanija?

-Pirma atiduok dokumentą.-Ji ištiesė delną, o aš net nieko neapgalvojęs padaviau jį jai į rankas.-Nežinau, pasikalbėk su Frenku, jis tris kartus daugiau žino už mane.

-Pala, o kodėl Frenkas žinodamas visą tai, nieko nedaro, juk ten jo vaikas...