Išskridę paukščiai

9.Bėda...

Pow Liucija.

Po visų pramogų kurias mudu su Ronaldo išbandėme, atėjo gili naktis, bet mūsų tai nestabdė nueiti pasivaikščioti po parką.

-Tu man taip ir neatsakei pirmai į klausimą. Gyveni vienas ar su kažkuo?-Mudu tiesiog ėjome takeliu kaip aš prisiminiau mane dominusį klausimą. Dangus buvo kaip niekad pilnas žvaigždžių, o parkas beveik visiškai tuščias, tik keli žmones prasilenkdavo su mumis.

-Gyvenu su mylimu žmogumi, bet nemanau, kad tai labai įdomu. Geriau tu atsakyk, turi antrą pusę? Esu tikras, jog turi, per daug gražūs bruožai, kad neturėtum.-Jis pažvelgė į mane ir aš šiek tiek pasimečiau. Spoksojau į dangų bežengdama žingsnius į priekį ir prisiminiau viską, kas tik įvyko su manimi per paskutinius nepilnus gyvenimo metus.

-Žinai kartais taip nutinka, kad atrodo tu užtikrintas, jog myli tą žmogų besąlygiškai ir aukojiesi dėl jo, bet jam tai nė motais. Ateina dienos, kai nebežinai ar turi kažką šalia kas tave myli ar vis dėlto viskas tik iliuzija, kuri gali, bet kada pasibaigti. Bet jei konkrečiau tai ne, neturiu jokios antros pusės.-Sakydama jam visą tai, man viduje, tarsi prasivėrė smegduobė, o juk išties kuo tikėti šiam pasaulyje jei viskas atsimerkus išnyksta. Mes tik susikuriame svajones ir nuomones apie kitus, kurios labai dažnai suklaidina.

-Drįstu teigti, kad turėjai kažką, ką išties labai mylėjai, puikiai tave suprantu. Pats esu gavęs pamokų tokiuose reikaluose, bet svarbiausiai yra klausyti ką sako tavo vidus. Jei judu išsiskyrėte dėl kažkokių menkniekių, tuomet patarčiau susitaikyti. Juk tu turi omenyje Martiną, tiesa?-Jis iš kažkur visiškai tiksliai darė spėjimą, o aš tik dar labiau susigūžiau į save. Kaip po velnių jis atspėjo, jog aš turiu omenyje būtent jį, juk puikiai tai slėpiau.

-Tu mane prigavai. Taip, kalbėjau apie jį, bet mums nieko, niekados neišeina. Nesu tikra dėl jo, jis mėgsta meluoti. Plius negaliu imti ir grįžti pas jį štai taip, aš ieškau sūnaus už kurį nešu didžiulę atsakomybę. Nenoriu, jog jis augtų žiūrėdamas kaip mudu riejamės kiekvieną dieną. Ir išvis susikoncentruoti ties buvusiu, trumpu romanu yra kvaila.

-Leisk paklausti, o kas tuomet jo tėvas? Tavo brolis pasakojo, jog turėjai sužadėtinį, bet jo kaip suprantu tu nemylėjai.-Iš jo žodžių galiu spręsti, kad mano brolis ne tik tai, jam papasakojo apie mane.

-Atleisk, bet mudu pradėjome leistis į per daug asmeniškus dalykus.-Nežinau kodėl, bet pasijaučiau labai silpnai. Akimirką, net vaizdas sujudėjo. Matyt per tą stresą sveikata ėmė šlubuoti, nors man visada būdavo taip, kad nuo per didelio jaudulio imu alpti. Nuo apėmusio silpnumo aš sustojau ir nieko nelaukusi atsisėdau ant greta buvusio suoliuko.

-Tau viskas gerai?-Priėjo prie manęs Ronaldo kaip aš ėmiau svyruoti iš vienos pusės į kitą ir netikėtai atsijungiau. Aš tikrai taip neplanavau užbaigti mūsų pasivaikščiojimo.

Vos tik pradėjau grįžti į save pajaučiau, jog gana ilgai miegojau ir randuosiu kažkieno lovoje. Man jau nebesvaigo galva, bet jaučiausi labai silpnai. Tik pramerkusi akis suvokiau, kad esu kažkokiame kambaryje, labai aukštai nes kairėje pusėje pro langą mačiau tik dangoraižių stogus. Lova buvo didžiulė, o kambarys taip pat nemažas. Aš atsisėdau ir nė nespėjau sureaguoti kaip durys atsidarė ir pro jas įėjo kažkoks liesas jaunuolis.

-Kas jūs toks?-Susigūžiau į kampą, mane išties jis išgąsdino. Nežinojau kur randuosi, todėl jaučiausi labai nejaukiai. Jaunuolis tik lėtai uždarė už savęs duris ir priėjo prie lovos ant kurios sėdėjau visa susitraukusi.

-Nebijok, aš Ronaldo draugas. Jis sakė, kad tuoj ateis, o aš tau atnešiau pusryčių.-Jo rankoje buvo lėkštė su blynais nuo kurių tiesiog sklido viliojantis aromatas. Man visa tai pasirodė labai keista, todėl nusprendžiau atsisakyti:

-Ne, ačiū. Aš nealkana.-Nusukau akis į šoną, o tas tik netrukus atsisėdo ant lovos krašto ir įsitaisė į mane savo žvilgsniu. Jis padėjo lėkštę greta manęs ir stumtelėjo į priekį, link mano pusės.

-Nagi, juk žinau, kad alkana. Vakar Ronaldo tave atnešė ant rankų, aš taip išsigandau, galvojau, jog atnešė lavoną, bet pasirodo čia tik maža meilutė.-Jis netikėtai paėmė mane už skruosto ir patampė kaip mažą mergaitę. Aš tik suraukiau antakius ir pažvelgiau į jį kaip į beprotį.

-Emanueli! Kodėl po velniais palikai keptuvę svylančią? Kur tu esi?-Pasigirdo mano jau pažįstamo draugo balsas iš už sienos. Tas jaunuolis buvęs šalia manęs tik pavartė savo akis ir pasakė tai kas mane išties privertė pasijausti labai keistai:

-Atleisk brangusis, užmiršau! Aš čia pas Liuciją! Juk tavo vardas Liucija, tiesa?-Jis pažvelgė į mane savo didžiulėmis akimis, o aš dar negrįžau po jo pasakyto ''Brangusis''. Jie ką gyvena kartu? Aš jam tik palinksėjau galva, kaip staiga pas mus atėjo Ronaldo.

-Aš juk šimtą kartų prašiau elgtis su ta technika atsargiai, čia tau ne Italija. Sveika Liucija, tikiuosi jis tavęs neišgąsdino. Kaip jautiesi?-Atsistoja jis priešais lovą, o aš vėl pažvelgiu tai į Emanuelį, tai į Ronaldo, tarsi kažko nesuprantu.

-Ačiū jaučiuosi puikiai, tavo draugas kai tik man tik praskaidrino nuotaiką. Judu gyvenate kartu?-Smalsumas vėl ima viršų, nejaugi jis su juo daugiau nei draugas. Man pasidarė keista, juk Ronaldo toks vyriškas ir rimtas net nepasakyčiau...

-Taip, mudu kaip ir pora. Tu tikiuosi nieko prieš, tokius santykius. Jei tave tai trikdo pilnai suprasiu ir iškviesiu taksi tuojau pat.-Jis šiek tiek atrodė susinepatoginęs, bet asmeniškai aš niekad nesprendžiau apie žmones iš jų orientacijos.

-Viskas gerai, čia jau jūsų reikalai, man nei šilta, nei šalta. Ir seniai jūs kartu?-Pajaučiau kaip mano skrandis ėmė prašyti tų kvepiančių blynų. Bendrai kodėl turėčiau atsisakyti tokių gardumynų? Pasiėmiau į rankas blyną ir ėmiau valgyti. Jie tiesiog nuostabūs.

-Seniai, po to kai išsiskyriau su savo žmona sutikau jį ir viskas. Mudu jau keturi metai drauge.-Jiedu vienas kitam nusišypsojo kaip aš išgirdau suskambantį telefoną iš mano rankinės, kuri gulėjo ant krėslo prie lango. Emanuelis elegantiškai man padavė rankinę. Aš nieko nelaukusi susiradau mobilųjį tarp krūvos daiktų ir atsiliepiau:

-Klausau.-Skambino tyrėjas iš policijos. Man net rankos sudrebėjo, kai išgirdau jo šaltą balsą:

-Sveiki Liucija, atsiprašau, kad trukdau nuo pat ryto, bet mes turime šiokios tokios informacijos. Tik prašau nepanikuokite, bet tame pačiame parke kur dingo jūsų sūnus, buvo rastas kūdikio negyvas kūnas. Mums reikia, kad tuojau pat atvyktumėte atpažinti.-Garbės žodis galvojau išsikraustysiu iš proto, vos širdis nesustojo po tokių žinių. Aš tik viena ranka susiėmiau už galvos ir laksčiau akimis visur kur tik buvo įmanoma. Pasakykit, kad aš sapnuoju. Nes kitu atveju pati sau nežinau ką pasidarysiu už tai, jog sėdėjau rankas susidėjusi ir visas viltis dėjau į Martiną.-Mes atliksime visus būtinus tyrimus nustatyti ar tai išties jūsų sūnus, bet jums teks atvykti. Ar turėsite laiko?

-Taip taip, žinoma. Aš jau einu. Viso gero.-Numetu telefoną į šoną ir vos tvardydama ašaras pašoku iš lovos. Kokia aš kvaiša, kad maniau, jog jis atsiras tiesiog taip stebuklingai kaip dingo. Visiškai atsipalaidavau paskutiniu laiku, čia per tą jo tėvą netikėtai atsiradūsį. Galiu kaltinti ką noriu, bet viduje save vis tiek tiesiog keikiau. Esu dar turbūt per jauna ar tai nepatyrusi, kad suvokčiau situacijos rimtumą.