Išskridę paukščiai

2.

Pow Liucija.

-Jūs tik pažiūrėkit į ją, kokia drąsuolė.-Sarkastiškai tarė blondinė, o jos draugė brunetė sugniaužė kumščius ir išraudo kaip burokas, net makiažas to negalėjo paslėpti. Kitos pakalikės stovėjo man už nugaros ir viską filmavo, na žinoma kaip gi kitaip? Besmegenių kompanija kitaip nepavadinsi.

-Pažiūrėsim ar ji išties tokia drąsi.-Tamsiaplaukė išsitraukė iš rankinės peilį ir mano akyse atsirado šioks toks išgąstis. Nesitikėjau, kad jos dar ir agresyvios. Manyje ėmė virti kraujas ir aš pilnumoje atsisukau į ją veidu. Stebėjau jos ranką su peiliu ir nė nenutuokiau ko tikėtis iš tos pamišėlės.

-Padėk tą daiktą jei nemoki su juo naudotis.-Ramiu tonu bandžiau ją perkalbėti, man problemų ir taip per akis, dar su šitom vištom pradėti peštis. Na jei reikės aš nesiruošiu nusileisti, net jei ir pasilietų mano kraujas, bent jau žinočiau, kad kovojau už savo garbę, o ne buvau kažkokiu objektu kurį galima vaikyti pirmyn ir atgal.

-Išsigandai? O... kaip man tavęs pagailo, bet žinai tokias išsišokėles kaip tu reikia pamokyti. Na tai kur dabar tavo drąsa?-Ji ėmė vos nebaksnoti į mane tuo peiliu, o aš nepasimetusi paėmiau iš tos blondinės telefoną ir jo kampu trenkiau tai vištai per smilkinį. Toji tik susiėmė delnu už galvos, kaip aš nešiau iš ten kudašių. Kažkokia kvaiša, nenormali, jai vieta ne restoranuose būti, o psichiatrinėje, beje kaip ir jos draugėms. Greitai grįžau prie staliuko kur sėdėjo Martinas ir vartė kažkokį laikraštį. Vos atgaudama kvapą nuo skubėjimo ir šiokio tokio streso, atsistojau greta jo ir vienu kvėpavimu pareiškiau:

-Tu žinoma nepyk, bet man jau metas. Labai ačiū už vakarienę ir norą man pagelbėti. Žodžiu gal aptarkime viską vėliau, pavyzdžiui rytoj?-Pasiėmiau visus savo daiktus nuo kėdės ir norėjau dingti iš čia kuo greičiau, kol jos manęs nepasivijo. Tikiuosi ta kalė, dar ilgai neatsigaus.

-Kaip suprasti? Tau viskas gerai? Aš kažką ne to pasakiau?-Jis pakilo iš savo vietos ir atsistojo nieko nesupratęs priešais mane. Vėl tos jo pilkos akys įsitaisiusios į mane ir daugybė klausimų, kurie liks neatsakyti.

-Viskas gerai, bet mano mamai su sveikata blogai, todėl turiu važiuoti.-Praeinu pro jį kaip pro sieną ir išlėkiu lauk. Na kodėl man visada taip nesiseka? Tai kažkokios merginos, tai dar kažkas, niekados niekas negali praeiti be dramos. Gatvėje imu gaudyti taksi, kaip mane sugriebia vyriška ranka už riešo ir atitraukia atgal.

-Tu gyveni mūsų senajame rajone, juk taip? Kas su mama blogai? Leisk aš tave pavešiu. Mes ne priešai, nagi mano automobilis visai čia pat.-Jo veido išraiška kaip niekad surimtėjusi, ankščiau jis daugiau šypsojosi, o dabar toks rimtas ir oficialus. Moteris traukia tokie vyrai ir aš ne išimtis. Jis veikiausiai nesustos manęs traukęs iki pat paskutinio atodūsio.

-Aš ir pati galiu grįžti, nesirūpink. Tu man ir taip daug padedi, nenoriu tavęs apkrauti savo bėdomis.-Nuostabu, dabar jis žino dar ir kur gyvenu. Aplamai, ko jis tik nežino apie mane? Bendrai yra vienas dalykas, kuris be proto mumis sieja, bet jis to tikrai nežino ir nesužinos dar ilgai. Na bent jau tik ne iš mano lūpų.

-Nieko tu manęs neapkrauni, aš ir taip neturiu ką veikti likusį vakarą. Eime pavešiu.-Jis apglėbia mane per pečius ir nusiveda link savo automobilio. Aš aišku nesipriešinau, bet jaučiausi labai keistai. Man patiko kai jis mane lietė, tai tarsi medus sielai. Nesvarbu kiek mėšlo tarp mūsų nutiktų, mano širdyje jis visada yra laukiamas ir mylimas.

-Tu vis dar dirbi pilotu?-Nedrąsiai paklausiu, kaip iš dangaus ima kristi lietaus lašai. Jaučiausi kaip trumpoje pasakoje, kur du įsimylėjėliai vėl susitiko ir dabar aptarinėja kaip pasikeitė pasaulis, pakol jų širdys buvo perskeltos per pus. Nežinau ar jis vis dar man ką nors jaučia, nežinau ar norėčiau, kad jis vis dar man ką nors jaustų. Šį kartą bijau ne Martino, o pačios savęs, nenoriu pradėti kurti kažkokių saldžių fantazijų, kuriose mudu būtume laimingi. Vėliau gali tekti eilinį kartą nusivilti.

-Aš esu savininkas kelių avialinijų, bet tikrai nepamiršau kaip pilotuoti. Kartais pilotuoju lėktuvą, bet rečiau nei ankščiau. Tai mano kraujyje, galėtumėme kada nors kartu paskraidyti, na pavyzdžiui kai surasime tavo sūnų.-Jis pažvelgė į dangų ir aš tarsi pajaučiau kaip gera buvo tarp tų debesų. Akimirką atrodė, kad jaučiau visišką laisvę, tokią kokią jaučia jis. Atrodė jaučiau Kristianą pažvelgusi į tas žvaigždes danguje, jis kažkur netoliese, aš tai žinau.

-Tu iš mano sūnaus nori padaryti pilotą nuo mažų dienų? Na jau ne, jis nieko bendro su tuo darbu neturės. Aš tą tikrai žinau.-Nusišypsojau vien tik prisiminus jo tą mažą šypsenėlę.

-Palik tą spręsti jam. Aš tik būsiu dėdė, kuris jį įkvėps šiai profesijai, o visą kitą pasirinks pats. Juk leisi man būti bent krikštatėviu, kai jį surasiu. Tai būtų puiki padėka iš tavo pusės.-Dievaži kaip man sukosi galva nuo tokių kalbų. Nemeluosiu, buvo šiek tiek juokinga ir tuo pačiu liūdna.

-Svajok toliau, tu jam tikrai nebūsi krikštatėvis. Neduok dieve, jis užaugs panašus į tave. Tu jam darytum labai blogą įtaką, o aš kaip atsakinga mama, tam neleisiu nutikti.-Galiausiai mes sustojome prie jo juodo automobilio ir atsisėdome į vidų. Jis kaip visada mėgo prabangą ir brangius daiktus, to netrūko ir jo mašinoje.

-Tu tokia žiauri, kad man norisi surasti Frenką ir palikti sūnų augti su juo. Dieve mano, tu ką nors savo vaikui apskritai leisi daryti?-Jis užveda mašiną ir žvilgteli į mane savo nusistebėjusiu žvilgsniu.

-O taip, aš jam leisiu nedegraduoti ir suteiksiu puikią ateitį, be jokių dėdžių pilotų. Beje kodėl atvykai į Londoną? Tu man taip ir nepapasakojai, judu vis dar su Karina vyras ir žmona?-Norėjau daugiau sužinoti apie jo gyvenimą, man tai buvo įdomu. Juk vis dar jaučiu jam šiltus jausmus, kurie mums susitikus tik ima stiprėti.

-Atvykau pasikalbėti su keliais teisininkais dėl verslo ir skyrybų su ta Karina. Man gana jos priekaištų ir grasinimų, lai daro ką nori. Juolab nebėra tikslo niekam keršyti, tu juk irgi išsiskyrei.

-Nesupratau, tu ką su ja susituokei, kad man kažkaip už kažką atkeršyti? Skamba absurdiškai.-Pajaučiu kaip automobilis pajuda iš savo vietos ir persuku mintis kas būtų jei nei aš, nei jis nebūtume išsiskyrę tą rytą. Kaip pasisukęs būtų mūsų gyvenimas? Jei pas mane nebūtų buvęs Frenkas, o pas jį nebūtų buvusi Karina.

-Vyriškas ego ir nieko asmeniško. Dabar taip nedaryčiau, aplamai dabar daug ko nedaryčiau jei atsukčiau laiką atgal. Gyvenimu reikia mėgautis, o ne su juo kovoti. Tau suteikiau daug skausmo praeityje, todėl dabar noriu padaryti kažką gero dėl tavęs.