Išskridę paukščiai

11.

Pow Liucija.

-Sustok!-Sušuko man į nugarą Martinas, kai jau išėjau iš to šiurpinančio pastato. Taip gera pasidarė, kai sužinojau, jog ten ne mano sūnaus kūnas. Žinoma vis tiek jaučiausi labai išsekusi ir pavargusi, tiek jaudulio patyriau. Kas ten per motina, kad paliko savo vaiką mirčiai? Aš neriuosi iš kailio, kad tik maniškis atsirastų, o čia kažkokia beširdė. Tikiuosi ji daugiau nesusilauks palikuonių.

-Ko tu iš manęs nori?-Staigiai atsisuku į jį ir pažvelgiu jam į akis, kurios buvo tokios susirūpinusios ir norinčios padėti. Pati nežinau kodėl elgiuosi su juo būtent taip, mane kartais apima kažkoks pyktis jam, nors nė nežinau dėl ko? Jis atitraukia mano siaubingas mintis, bet be tų minčių dingsta ir baimė, jog jei nieko nedarysiu tai ir nebepamatysiu sūnaus. Man kartais rodos, kad su juo aš aplamai viską pamirštu, o taip negalima.

-Noriu, jog sustotum. Tu tai bėgi nuo manęs, tai vėl puoli į glėbį. Elgiesi su manimi kaip su gyvuliu. Liaukis...tu mane varai iš proto taip darydama.-Jis žengė pusę žingsnio į priekį, o aš tik nuleidau akis žemyn ir nusukau galvą į šoną. Kai jis taip šalia, man ima virpėti rankos. Mums reikia laikytis distancijos.

-Tu visiškai manęs nesupranti. Koks buvai savanaudis, toks ir likai! Ar nematai, kad man sunku? Tu galvoji tik apie save, tau nerūpi atsiras Kristianas ar ne, tu tik nori eilinį kartą manimi pasinaudoti!-Pakeliu toną ir vos laikau ašaras. Taip norėjosi ant ko nors išsilieti ir jis pasitaikė labai ne laiku, pats išprovokavo. Nemeluosiu aš išties vis dar manau, jog jis kažką sugalvojęs.

-Kokias nesąmones čia paistai? Manai jei man nerūpėtų aš sėdėčiau visą naktį prie tų suknistų dokumentų ir sukelčiau ant kojų visus savo pažįstamus teisininkus? Negaliu patikėti, kad tu išties matai mane tokiu niekšu! Aš jį surasiu, o tu gali eiti ir per tą laiką pasidulkinti su tuo italu, juk jis toks idealus!-Sušunka jis man į veidą ir sugniaužia kumščius nuo visos šitos įtampos mūsų sąskaita.

-Žinai ką? Taip ir padarysiu, man nereikia tavo pagalbos ir be tavęs yra savanorių surasti sūnų. Tu tik apsimetinėji, kad neriesi iš kailio, o iš tikrųjų visas naktis dulkiniesi su savo kekšėmis! Suknistas idiotas, nekenčiu tavęs!-Mudu tiesiog liejome vienas ant kito susikaupusį pyktį. Aš atrodė kažką sudraskysiu vietoje, dar tie praeivių žvilgsniai į mus.

-Kalė! O žinai, velniop tave, man tik mažylio gaila, kad augs su tokia netikusia motina kuri praganė jį dar kūdikystėje! Jei jį surasiu tikrai tu jo negausi, atiduosiu globos namams, kur jo daugiau niekas negrobs iš tokių netikšų!-Jo šitie žodžiai buvo paskutinis lašas jūroje. Stipriai sukandau dantis ir gerai užvožiau delnu jam per skruostą. Visiškai ištampė mano kantrybę, atrodė tuoj sprogsiu iš nepasitenkinimo savimi, juo ir visais likusiais žmonėmis kurie eina pro šalį.

-Prasmek.-Sumurmu su tokia pagieža ir apsisukusi greitu žingsniu dingstu iš tos vietos. Velniop jį, velniop juos visus. Man taip viskas įgriso, jog užsimaniau nušokti nuo stogo. Rimtai, aš netgi pažvelgiau į dangoraižio stogą ir įsivaizdavau kaip nuo jo krentu, o tada visos mano problemos išnyksta. Toks geras jausmas užplūdo, bet vietoje to, nusprendžiau nueiti į greta buvusį barą, kur renkasi visi nelaimingieji prisigerti. Užliesiu savo žaizdą alkoholiu, tas mulkis man užlipo ant sąžinės, kurios taip lengvai nenuraminsiu. Užėjau į baro vidų, kur buvo tamsus apšvietimas ir mediniai stalai prie kurių sėdėjo keli ūsuoti senei apsikabinę butelį. Aš nė nesureikšminau viso to ir tiesiog priėjau prie barmeno.

-Butelį viskio.-Atsisėdau ir net nepažvelgiau jam į akis, buvau susitelkusi savo mintyse. Kas galėjo pagalvoti, kad taip nusirisiu? Susidėjau rankas ant stalo ir žiūrėjau žemyn.

-Jums duoti stiklinę?-Paklausė tas jaunas barmenas, kuriam jau nenuostabu matyti tokius sužlugdytus žmones kaip aš.

-Aha, prašyčiau.-Įkišau ranką į savo kišenę ir bandžiau surasti šiek tiek pinigų. Negaliu nė apsakyti kaip jaučiausi emociškai sužlugdyta. Man taip viską skaudą dvasine prasme, kad net atrodo gyvenimas vien tik pilka spalva rodosi.

-Dvidešimt svarų panele.-Padėjo man prieš nosį butelį viskio ir vieną, permatomą stiklinę. Aš tik nužvelgiau tą barmeną ir atsidususi ištraukiau šlamančiuosius iš savo švarko kišenės. Kaip koks patyręs alkoholikas pasiėmiau į rankas butelį ir atkimšusi įsipyliau į stiklinę. Vos tik ketinau gurkštelėti išgirdau kaip suskamba mano mobilusis. Na ko dabar reikia? Man rodos pradėsiu bijoti nuo šiol kiekvieno skambučio po praeitų žinių.

-Alio.-Labai grubiai tariau ir susikausčiau visa į save. Žinojau, jog skambina mama.

-Liuse, tu man žadėjai paskambinti, o aš taip ir nesulaukiau tavo skambučio. Kur po galais randiesi? Ką sakė policijoje?-Ji buvo susirūpinusi manimi, o asmeniškai mane tai tik dar labiau erzino. Pasijaučiau kaip paauglė, kuria vis dar rūpinasi jos mamytė.

-Nieko nesakė, ten ne Kristianas, jie eilinį kartą prigąsdino ankščiau laiko. Aš turbūt namo negr...-Nespėjau pabaigti sakinio kaip kažkokios vyriškos rankos man iš už nugaros atėmė telefoną. Vos tik staigiai atsigręžiau atgal išvydau tą mulkį. Jis prisidėjo mano mobilųjį prie ausies ir užtikrintai pareiškė:

-Nepergyvenkite, ji su manimi ir mudu tuoj pat važiuosime namo...Aha...Taip aš...Gerai, geros jums dienos taip pat.-Išjungė telefoną ir įsitaisė savo akimis į mane. Aš tik susiraukiau iš nepasitenkinimo jam ir nusukau veidą į šoną. Galėtų jis nors kartą nevaidinti teisinguolio. Anksčiau jis pats buvo tikras šūdo gabalas, o dabar atseit herojus.

-Aš nesupratu, kokią teisę turi taip elgtis? Ar aš tau neaiškiai pasakiau, kad nuo manęs atstotum? Man nereikia daugiau jokios pagalbos iš tavęs.-Mano piktas tonas pakėlė, net tuos prie stalų miegančius alkoholikus. Jie savo žvilgsniais įsitaisė į šį cirką, kuris vyksta be galo ir be krašto.

-Manei jei iškelsi isteriją aš nuo tavęs atstosiu? Nagi gana išsidirbinėti, einam.-Jis grubiai sugriebė mano ranką ir pakėlė nuo kėdės ant kurios sėdėjau. Man jei atvirai skaudėjo ir aš bandžiau ištraukti savo ranką, ką jis sau leidžia? Jis mane ėmė tempti link išėjimo, o aš tik dar labiau priešintis.

-Paleisk! Tu negali šitaip elgtis!-Mano akys įsitaisė ties stikline su viskiu ant stalo ir aš nieko nelaukusi pagriebiau ją su savo laisva ranka. Vos tik jis spėjo atsisukti į mane kaip aš jį apipyliau tuo nelabai skaniai kvepiančiu gėrimu. Martinas pažvelgė tokiu žvilgsniu, kad man net šiurpuliukai prabėgo pro nugarą, atrodė jis ketina mane užmušti.

-Nu viskas. Pati prisiprašei.-Jis prisitraukia man arčiau savęs ir man nė nespėjus mirktelėti užsimeta mane sau ant peties. Galvojau, jog jį nudėsiu, tokių nesąmonių pas mus jau seniai nebuvo. Barmenas jau norėjo kažkam skambinti, bet vos tik Martinas priėjo arčiau baro ir padavė nemenką sumelę, tas iškarto persigalvojo ir ne gana to, prieš mums išeinant jis man nusišypsojo:

-Viso gero!-Mane apėmė toks įsiūtis, kad ėmiau muistytis kaip tik mokėjau. Žinoma buvo baimė nukristi, juk gana aukštai aš randuosi. Tas idiotas gerokai aukštesnis už mane.