Drakonų slėnis: Paslapties šydas

1 Skyrius

Vos tik pramerkiu akis, mane pasitinka kylančios saulės spinduliai. Vėpsodama pro didelį, arką primenantį langą į raudonai nudažytą dangų, bandau prisiminti buvusią naktį ir viskam grįžus į vietas šoku iš pernelyg minkštos lovos. Kojos susipina šilkinėje patalynėje ir aš plojuosi veidu į grindis. Suinkščiu garsiau nei buvau auklėta ir leisdama įvairius garsus, persiverčiu ant nugaros. Užtrunku keletą akimirkų, kol atgaunu kvapą ir prisiverčiu atsistoti.

Aš bent jau ne požemyje.

Apžvelgdama prabangų miegamąjį ir auksu muštas sienas bandau suvokti, kodėl šis vyras, kuris buvo apgautas mano sesers, man yra toks geras. Nuskubu prie durų tikėdamasi sprukti kuo toliau nuo čia, tačiau vos paklibinu rankeną, suprantu, jog esu įkalinta šiame „auksiniame narvelyje“. Iš pykčio pajaučiu kaip užkaista kraujas ir perbalę skruostai nusidažo ryškiu raudoniu. Dėl drėgno klimato ir krioklių užstojančių saulės šviesą, aš nuolatos išbalusi. Nors ir dirbu ūkyje, o mano rankos suskirdusios nuo nepriežiūros, aš lyg pamėklė, o įdubę skruostai ir pavargusios akys menkina mano grožį, tad nenuostabu, jog šios pilies valdovas nusivylė vietoj Arijos išvydęs suvargusią tarnaitę.

Giliai kvėpuodama lėtai susiglostau „vestuvinę“ suknelę kurią paskutinę minutę prieš išvykstant liepė apsivilkti šviesiaplaukė princesė, o aš nieko neklausinėdama paklusau. Baltas, standžios medžiagos korsetas veržė krūtinę, tačiau stengiausi nepamiršti kvėpuoti ir tik virpančiais pirštais čiupinėjau švelnią medžiagą, kuri apgaubė mano visą kūną. Sunkus šydas krito ant mano tamsių plaukų, kuriuos Arija paskubomis sušukavo ir saldžiais žodžiais skatindama paskubėti, užmetė baltą skraistę man ant akių. Viską regėjau neryškiai, vos galėjau žengti pirmyn neklupdama, tačiau padedama sesers tenkinau jos norą apsikeisti vietomis jos vestuvių dieną.

Kvailė.

Papriekaištauju pati sau ir dabar jausdama, kaip ašaros susikaupia akių kampučiuose, nusigręžiu į langą. Dabar šis tironas, kuris vakar manęs vos nepasmaugė, galės daryti ką tik nori. Galbūt giljotinuos? O gal uždarys požemyje ir leis mirti iš bado?

Kankins?

Suvirpu nuo plūstančių minčių ir apsivydama rankomis savo liauną liemenį, žengiu arčiau grožio anapus stiklo. Kilstelėjusi galvą į dangų kelis sykius sumirksiu spoksodama, tačiau manydama, jog man pasivaideno, tik giliai iškvepiu. Oranžiniame danguje dar sykį suplasnoja juodi sparnai ir aš prasižiojusi bandau tolumoje įžiūrėti tokį didelį paukštį.

Kas per...

Krūptelėju, kai sukliba durys ir staigiai apsigręžusi spoksau į balto medžio raižinius. Rankena lėtai nusilenkia ir atsiradęs tarpas mane įbaugina labiau nei vakarykštis įvykis. Nežinodama, ką daryti, pasiruošiu bėgti gavusi pirmą progą, tačiau kai smulki mergina įsliūkina vidun, iš to nerimo vos nepravirkstu. Žvilgsniu klysdama nuo išraiškingų akių iki padėklo jos rankose, vos sulaikau kilusią raudą ir nejudėdama iš vietos, lėtai vertinu aplinką. Juodaplaukė kilstelėja galvą ir išvydusi mane suakmenėja taip pat. Stebiu, kaip jos laisvoje rankoje sublizga raktų ryšulėlis, kurį ji greitai paslepia suknelės klostėse.

-        Vargeli, kokia tu sulysusi.

Kilstelėju antakius vis dar tylėdama ir akimis vertindama juodą apdarą ir odinę medžiagą aptraukiančią kūną lyg tikra antra oda.

-        Sėsk, atnešiau pavalgyti. Navalis pilnas šviežių gėrybių, tad tikiuosi pasimėgausi pusryčiais, - mergina vos šyptelėja ir ranka mostelėja į stalelį kambario gilumoje.

Vis dar nejudėdama iš vietos, nužvelgiu padėklą prikrautą šviežių vaisių ir kelis dubenėlius iš kurių kyla garai.

-        Aš nesikandžioju, Gaja. Esu čia Navalio valdovo paliepimu ir tikiuosi, jog pagelbėsi pati sau papusryčiaudama po ilgos kelionės iš savo gimtųjų namų.