Drakonų slėnis: Paslapties šydas

3 metai iki Gajos

- Tairai, mamai negerėja, aš...
- Mila, nusiramink, - lėtai uždedu ranką ant sesers peties ir spustelėjęs pažvelgiu į rusvas akis.
Jos visai kaip tėčio.
Pirma netekome jo, o dabar ir mamos.
Jos Didenybė, Adirija iš Navalio karalystės serga... Po paskutiniojo mūšio ji grįžo visa kraujuojanti. Galimai prakeikta Nefarijaus raganų ir nuo tos dienos elgiasi lyg nesava. Žvėris viduje vis labiau užima žmogiškąjį kūną ir nė vienas iš mūsų nežino, kaip ją nuraminti. Aš privalėsiu perimti sostą ir greitai, nes mama nebesugeba valdyti. Ji nenori, kad žmonės jaudintųsi, todėl paspartino ceremoniją. Ji įvyks greičiau nei po keturiasdešimt aštuonių valandų ir visas mano lengvabūdiškumas pasibaigs. Man dvidešimt septyneri ir aš vis dar neradau tos vienintelės. Žinau, kad ji klajoja kažkur šiame pasaulyje, tačiau mano vidinis laikrodis tiksi ir aš jaučiu, jog prabudęs kiekvieną rytą žvėris manyje vis labiau praranda viltį.
Jis be antrosios savo sielos puselės nesugebės išgyventi ir jei aš jos nerasiu...
Viskas bus prarasta.
Karalystė, mama, žvėris manyje...
- Aš pas ją ką tik buvau. Ji bandė mane pasmaugti, Tairai...
Grįžtu į realybę ir kildamas nuo pernelyg minkštos sofos erdvioje svetainėje, pažvelgiu į vis dar sėdinčią seserį.
Niekas neskriaus mano sesers.
- Jūsų Didenybe!
Apsisuku ratu ir spoksodamas į duris išvystų įbėgantį jauną sargybinį. Šis uždusęs nusibraukia tamsius plaukus nuo akių ir išplėstomis akimis stebeilija mano pusėn.
- Į Navalio teritoriją atvyko nepažįstamas pašalietis. Mums pavyko jį sutramdyti ir atvesti į rūmus. Užrakinome rūsyje, tačiau jis pavojingas ir labai triukšmingas.
Tik to mums ir betrūko!
Sukandu dantis ir linktelėjęs sargybiniui vėl pasisuku į Milą.
- Eik, man viskas bus gerai.
- Ar tu tuo įsitikinusi?
- Žinoma. Pribaik tą šunsnukį, kuris tokiu metu drįsta trukdyti mūsų ramybę.
Skubriai linktelėju ir išsekdamas paskui pasitempusį vaikiną, įdėmiai jį nužvelgiu.
- Kiek tau metu?
- Septyniolika, Jūsų Didenybe, - ramiai atsako žingsniuodamas keliais žingsniais prieky manęs.
- Tu per jaunas būti sargybiniu.
- Žinau, tačiau mano tėvas pasimirė vos prieš pusę metų, o šeimoje liko mano keturios seserys, kurios negalėjo užimti jo vietos.
- Aš labai apgailestauju dėl tavo netekties, - susiraukiu ištardamas žodžius.
Žinau, jog pas mus sargybinio titulas yra perleidžiamas iš kartos į kartą, tačiau turėtų būti išskirtinių atvejų, tokių kaip šis, jog nereikėtų rizikuoti jaunų vaikinų gyvybe.
- Jei tu nori, aš galiu grąžinti tave į šeimą, - pasiūlau smalsiai dėbsodamas į judančius nugaros raumenis.
Aukštas tamsiaplaukis sustoja it stabo ištiktas ir aš turiu pasisukti, jog neįsirėžčiau į jo nugarą. Šviesios akys įsminga į manąsias ir jis lyg pamiršęs mus skiriančius rangus, nieko netaria. Galiausiai atgavęs amą jis nuduria akis į savo batus ir susiraukdamas sukanda dantis. Pastebiu kaip sujuda žandikaulis ir ant jauno veido užslysta tamsus šešėlis.
- Tai labai dosnus pasiūlymas, Jūsų Didenybe, tačiau nenoriu užtraukti negarbės savo šeimai.
- Kuo tu vardu?
- Adrianas, Jūsų Didenybe.
Linktelėju šyptelėdamas ir sugavęs trumpą žvilgsnį drąsinančiai linktelėju.
- Jei tavo nuomonė pasikeis, ar kas nors nutiks tavo šeimai, būtinai pranešk. Rasiu laiko jiems padėti.
- Aš... – Adrianas sutrikęs nužvelgia mane. – Ačiū, Jūsų Didenybe.
Nusišypsau plačiau ir vaikinas suėmęs save į rankas nuveda mane iki vienutės rūsyje. Vos tik įveikiu sraigtinius laiptus, išvystu nedidelę, tačiau gerai apšviestą patalpą ir už metalinių virbų ratus sukantį vaikiną. Vos tik pajautęs mano esatį, pakreipia galvą ir dvi juodos akys įsminga į mano veidą. Susiraukiu išvysdamas jose sumaištį ir bręstančią audrą. Griežti veido bruožai apsunkina pasimetusį žvilgsnį ir juoda kupeta plaukų ant galvos išryškina išbalusią jo odą.
- Ką veiki Navalio karalystėje? Ar tave siuntė iš Nefarijaus?
Griežtai išrėžiu klausimus ir atlošdamas pečius leidžiu žvėriui išlįsti į paviršių.
- Aš... po velnių! – netikėtai surinka vaikinas rankas įveldamas į plaukus. – Velnias. Velnias. Ką aš padariau. Šūdas! Tikrų tikriausia srutų duobė! Kokio...
Susiraukiu stebėdamas panikos apimtą tamsiaplaukį. Jis vis keikiasi, mosikuoja rankomis ir blaškydamasis per kamerą, kelis sykius sugeba atsitrenkti į grublėto paviršiaus sieną įkalinimo kameros gilumoje. Galiausiai išsekęs suklumpa prie pat virbų. Kakta sruvena raudonis, krumpliai nubalnoti, o akys visiškai juodos.
Jis ne žmogus.
„Tu irgi“ – įsiterpia padaras gyvenantis mano viduje.
Urgztelėju girdėdamas sarkazmą ir nustumdamas jį kuo giliau į pasąmonę, susitelkiu ties išsekusiu įsibrovėliu.
- Aš nežinau, kaip čia atsidūriau – kimus balsas užpildo tylą.
Kilstelėju antakius ir bent vieną akimirką noriu patikėti jo žodžiais, tačiau...
„Jos Didenybė miršta. Nepamiršk to.“
„Įsiterpi pačią geriausią akimirką“ – burbtelėju mintyse versdamas akis.
Išgirstu nepritariantį purkštelėjimą ir susikaupiu ties vis dar klūpančiu vaikinu.
- Kas tu?
- Aš pragaro... niekas.
- Kaip tai?
- Mane išvarė iš pragaro, atėmė titulą ir numetė čia.
- Iš pragaro?
„Aš žinau, kad tu protingas, bet tavo atsakymai kartais prilygsta penkiamečiui.“ – nepatenkintas burbtelėja drakonas.
Spoksau, kaip vaikinas lėtai pakyla ant kojų ir atsidusdamas kilstelėja galvą.
- Aš esu Sorenas, Tamsos princas ir įpėdinis į Pragaro sostą.
Vos nepaspringstu nuo jo žodžių ir žiūrėdamas į juodas akis svarstau, ar jis dabar bando nevykusiai pajuokauti, ar sako tiesą.
- Tu demonas.
Juodaplaukis lėtai linktelėja ir žengęs arčiau šviesos šaltinio įsispokso tiesiai į mano akis. Stebiu kaip baltymas apsitraukia juoduma ir kilstelėjęs antakius, į paviršių išleidžiu savąjį žvėrį. Jaučiu, kaip vyzdžiai susitraukia į mažus plyšelius ir regėjimas akimirksniu paaštrėja. Giliai įkvepiu ir pajaučiu nedidelėje patalpoje pakilusią temperatūrą.
Sorenas linktelėja nenutraukdamas akių kontakto ir aš grumdamasis su žvėrimi savo viduje, atgaunu kontrolę. Nustumiu padarą į tolimiausią smegenų kertelę ir giliai įkvėpdamas atmerkiu akis. Sorenas mane atidžiai stebi ir nenutraukdamas akių kontakto, sužeistomis rankomis įsitveria kameros virbų. Spaudžia juos tol, kol pirštai pabąla ir liūdnai šyptelėjęs atsitraukia.
- Aš neketinu nieko nuskriausti. Sargybiniai gali paliudyti, jog nesipriešinau.
- Jie sakė, jog esi pavojingas.
- Netyčia parodžiau savo tikrąjį veidą.
Kilstelėju antakius laukdamas, tačiau nei vienas raumuo vaikino veide nepakinta ir aš lyg nusipurtydamas keistą naštą, atlošiu pečius.
- Ko tau reikia iš mano karalystės?
- Tavo?
Dabar eilė Sorenui kilstelėti antakius. Jis lyg vertindamas naujai sužinotą informaciją, nuveria mane žvilgsniu ir linktelėjęs vėl įsikimba į grotas.
- Aš esu Tairas. Navalio karalystės princas ir įpėdinis į sostą.
„Nesipūsk. Jaučiu kaip didžiuojiesi kiekvieną sykį prisistatydamas“ – žvėris viduje perverčia savo auksines akis ir aš noriu kumštelėti jam, tačiau tik sukandu dantis ir susitelkiu į vaikiną priešais.
- Tavo drakonas su tavimi gali kalbėti, ar ne? Girdėjau įvairių pasakojimų per daugelį savo nemirtingo gyvenimo metų.
Spoksau nežinodamas kiek galiu papasakoti ir ar apskritai turėčiau tai daryti. Nemaloni tyla užslenka ant mūsų ir lūkuriuodami neberandame ką ištarti.
- Ar aš dabar esu tavo kalinys?
- Nežinau, - burbtelėju nusigręždamas. – Paprašysiu, jog atneštų vandens.
- Gali nesivarginti. Aš neištroškęs.
Paskutinį sykį linktelėju ir lipdamas laiptais nebedrįstu atsigręžti. Kažkas jame paliko mane trokšti sužinoti daugiau. Kažkas skatina juo pasitikėti ir abejodamas savo paties sprendimu, paskubu greičiau apleisti šią patalpą.