Drakonų slėnis: Paslapties šydas

3 Skyrius

Ryte mane pažadina moteris tamsiais plaukais. Vis dar nežinau jos vardo, tačiau išvydusi pažįstamą veidą, nesijaučiu tokia bejėgė. Liūdnai nusišypsau ir jausdama maudžiančius kūno raumenis, prisiverčiu išsiristi iš lovos. Suklumpu dar nė neatsistojusi ir tarnaitė pripuolusi, spėja sučiupti už pečių, jog neparvirsčiau.
- Ar gerai jaučiatės?
Nuolaidžiai nusišypsau ir linktelėjusi, įsitveriu rankomis į lovos rėmą. Perkeldama jėgas į ramstį, giliai iškvepiu ir pasigręždama į dvigubai už mane vyresnę moterį, dar sykį šyptelėju.
- Galbūt galėtumėte man prileisti vonią? Kažką atpalaiduojančio... ir silpnos žolelių arbatos.
- Žinoma, panele...
- Kreipkitės į mane vardu. Aš Gaja, - burbtelėju neturėdama jėgų.
Tarnaitė akimirką žvelgia į mane tarsi nepasitikėdama, bet kai dar sykį susvyruoju, ji nebesipriešina ir užtikrintai linktelėjusi šyptelėja.
- Malonu susipažinti, aš Liliana.
Linktelėju prisėsdama ant sujauktų patalų ir jausdamasi tarsi vėl tuoj užmigsiu, trumpam užmerkiu akis. Užplūdusi tyla tokia maloni, jog šyptelėju ir tik mėgaudamasi ramybės akimirka, emociškai ruošiuosi šiandienai.
- Panele... Gaja... pabuskite.
Praplėšiu akis nepatenkinta, tačiau nesipriešinu, kai tamsiaplaukė paima mane lėtai už rankos ir nuveda per miegamąjį iki vonios. Uosdama apelsinus bei levandas, dar labiau apsnūstu nuo kaitros ir leisdamasi nurengiama, panyru į tonizuojantį vandenį.
Nežinia kiek laiko praguliu, tačiau vos Liliana sugrįžta, atsisėdu pravėsusiame vandenyje jausdamasi kur kas geriau nei ką tik pabudusi ir dėkingai žvelgdama į arbatos puodelį jos rankoje, ištiesiu savąsias, jog galėčiau paimti.
- Nenoriu jūsų skubinti, tačiau priėmimo menėje jau visi susirinkę pradėti savo dieną, trūksta tik jūsų.
Kilstelėju antakius, ranka, laikanti puodelį, pakimba ore visai šalia lūpų ir aš žvelgdama į juodaplaukę moterį bandau surikiuoti mintis.
Manęs visi laukia?
Kelis sykius sumirksiu ir gurkštelėdama arbatos vis dar tyliu.
Negaliu vėluoti.
Jei noriu rasti savo vietą šiuose rūmuose, privalau pasistengti.
Lėtai linktelėju pati sau ir gurkštelėdama dar salsvos, pravėsusios arbatos, pakylu iš vonios. Pamiršusi savo nuogumą aiktelėju ir vos neišmetu iš rankų puodelio, trokšdama prisidengti. Liliana drąsinančiai šyptelėja ir praskleidusi šviesų rankšluostį, luktelėja, kol išsiropšiu iš marmurinės, milžiniško dydžio bei gylio vonios. Susigėdusi užsimerkiu ir leisdama moteriai nusausinti mano kūną pasijaučiu nepatogiai.
Ji neprivalo šito daryti.
Trokštu išsižioti ir paaiškinti, jog nesu išpaikusi ir suprantu patarnavimo vargą, tačiau tarnaitė lyg perskaičiusi mano mintis, raminančiai paglosto petį ir aš dantimis sukandu apatinę lūpą, jog sulaikyčiau užplūdusias emocijas.
Grįžusi į miegamąjį, randu praviras spintos duris ir viduje sukabintus įvairiausių spalvų drabužius. Nerasdama nė vienos pūstos suknelės, pati sau šyptelėju ir perbraukdama ranka per švelnų, bet storą audinį išsiuvinėtą įvairiais raštais bei simboliais, pajaučiu dėkingumą Milai. Ji pasirūpino mano garderobu, nors tai į jos karališkas pareigas neįeina.
- Šiandien siūlyčiau dėvėti tamsiai raudonos spalvos brokato suknelę siuvinėtą auksiniais siūlais bei Navalio herbu ant rankogalių, - švelniai ištaria Liliana, - bet galite rinktis pagal save.
- Aš pasitikiu jūsų sprendimu, - linktelėju nukabindama sunkios medžiagos suknią.
Įsirangiusi į prie kūno glundantį apdarą, leidžiu tarnaitei suvarstyti korseto raištelius ir atsidusdama pasimėgauju jusdama erdvę laisvai kvėpuoti. Liliana pasodinusi prie veidrodžio, sušukuoja mano plaukus ir supynusi kelias kaseles susega juos prie likusių palaidų sruogų. Makiažo priemonių ir vėl atsisakau ir dėkodama tamsiaplaukei už pagalbą, žengiu durų link.
- Priverskite juos jumis grožėtis, Gaja.
Linktelėju priimdama padrąsinimą ir atvėrusi sunkias duris, iškišu galvą laukan. Priešais išdygsta tas pats tamsiaplaukis ir įdėmiai mane nužvelgęs, nedrąsiai šyptelėja.
- Labas rytas, - žvaliai ištariu nejausdama vos prieš valandą buvusio nuovargio.
Jaunuolis nusilenkia ir tiesdamas ranką į priekį paragina, jog eičiau pirmoji. Šį sykį neskubu, leidžiu sau apžvelgti mane supančią prabangą ir tik dairydamasi į statulas bei skulptūras kiekviename koridoriaus kampe, jaučiuosi vis labiau sužavėta. Akimirkai stabtelėju prie didelio paveikslo posūkyje į kairę ir užvertusi galvą spoksau į auksinių plaukų savininkę. Karingas žvilgsnis įsmeigtas į tolį, šarvai spindi ant liekno, tačiau tvirtai sudėto kūno. Ji stovi ant aukštos kalvos vienoje rankoje gniauždama kardą, kitoje skydą su drakono galva, visai tokia pat, kurią matau pro langą ant juodo audinio iškelto aukštai į dangų.
- Ji atrodo didingai, - tarstelėju apimta susižavėjimo.
- Jos Didenybė iš tiesų buvo didinga.
Smalsumo vedina pasigręžiu į tamsiaplaukį ir jo akyse išvystų gilią pagarbą šiai, paveiksle vaizduojamai, moteriai. Kilstelėjusi antakius, akimirką dėbsau, o tada prisiminusi, jog manęs laukia, pasigręžiu kairėn ir spoksodama į praviras menės duris, nuryju burnoje susikaupusias seiles.
Štai ir prasideda.
Įžengiu aukštai iškėlusi galvą, rankas sunėrusi prie papilvės ir spoksodama tik į juodų plaukų kupetą, nedrįstu dairytis į šalis. Jaučiu įsmeigtus žvilgsnius, tačiau mano akiratyje tik vyras, kuris giliai diskutuoja su šalia stovinčiuoju ir pagręžusi galvą nužvelgiu aukštą, savimi pasitikinti vyrą. Viena ranka gestikuliuoja kalbėdamas, o kita laiko metalinį šalmą. Juodi drabužiai glunda prie kūno ir kailinis apsiaustas apjuosęs pečius, liečia grindis.
Kodėl visi dėvi juodai, o aš vienintelė palikta su visa spalvų gama?
Dvi akių poros įsminga į mano veidą, vos tik tūptelėju priešais Navalio valdovas.
- Jūsų Didenybe, - nuolankiai ištariu pasisveikindama.
- Man garbė, jog prisijungėte prie mūsų, - žemas balsas nusruvena kūnu žemyn.
Virptelėja kiekviena ląstelė tik svarstydama iš baimės ar malonumo, sulaikau repliką norinčią nuslysti nuo liežuvio galo.
- Tik vakar buvau pamalonintas, jog nesukėlėte problemų, ir po kelių valandų sužinau, jog mėginote pabėgti, panele... – išgirstu užslėptą kaltinimą.
Pasijaučiu kalta, nors ir nepadariau to, kuo esu kaltinama, visgi jo balsas ir nusistatymas, jog likusi viena iškart bandysiu bėgti, viduje kažką sužeidžia.
- Jūs blogai supratote įvykusią situacija, Jūsų Didenybe.
- Galbūt malonėtumėte paaiškinti?
Jausdamasi pažeidžiama, kukliai apsidairau aplink suvokdama, jog visi klausosi mudviejų pokalbio ir kad ir kaip tyliai stengčiausi atsakyti. Visiškai netrokštu, jog visi žinotų apie mano sapnus bei baimę.
- Lauksiu vėliau, - susipratęs valdovas ištaria dar tyliau nei prieš tai.
Dėkinga vos pastebimai linktelėju ir sulaikiusi šypsnį, akis vis dar laikau nulenkusi į grindis.
- Štai, - ištaria Tairas ir aš kilstelėjusi galvą, žvilgsniu nuseku į jo rodomą pusę. – Įsitaisykite patogiai, panele, šios knygos pačios nepersiskaitys.
Nužvelgiu minkštą krėslą ir nedidelį stalelį šalia. Ant jo stovi stirta knygų ir aš tik išplėtusi akis vėl žvilgsniu grįžtu prie žvitrių auksinių akių.
- Aš užtruksiu amžinybę... – burbtelėju pamiršusi mandagumą.
- Tai geriau pradėti nedelsiant.
Taip ir lieku sustingusi, spoksodama į tą šypseną nušvitusią ant jo veido. Navalio valdovas tarsi galvodamas, jog pasakė kažką ne taip, kilstelėja antakius ir susizgribusi tūptelėju tardama, jog tuoj pat pradėsiu. Nelaukdama kito paskatinimo imu žingsniuoti skersai menės savo nedidelės erdvės link ir sustingstu išgirdusi prieštaraujantį balsą.
- Nepykite, jog teiraujuosi, Jūsų Didenybę, tačiau atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį, ar protinga šią merginą pasodinti toje pačioje erdvėje, kurioje aptarinėjama visa šalies politika.
- O kodėl ne? Ji niekur nepabėgs. Negi jūs, Lorde Kasijau, baiminatės šio smulkaus padarėlio? – Navalio valdovas mestelėja pašaipų klausimą vyriškiui.
Pagreitinusi žingsnį, sukrentu į krėslą ir įsmeigusi akis į diskusijos centrą, nužvelgiu užkaitusį vyrą. Jis ieško argumento, jog išgrūstu mane iš šios salės, tačiau Tairui tai menkai rūpi ir nukreipdamas savo dėmesį į mane, žvilgsniu priploja prie krėslo atkaltės. Nuduriu akis į knygų krūvą ir paimdama vieną nuo viršaus nužvelgiu pavadinimą. Apvertusi ją rankose, perskaitau aprašymą ir supratusi, jog tai knyga vaikams, susiraukiu. Įsitaisydama patogiau, nugara įsiremiu į kėdės pamušalą ir atvertusi pirmą puslapį, įninku į raidžių margumyną.
Nežinau, kiek praeina laiko, tačiau įveikiu penkiasdešimtą lapą ir skaudančiomis akimis kelis sykius sumirksiu. Giliai iškvepiu ir užversdama knygą, užsimerkiu. Galva plyšta nuo krūvio, o tie įmantrūs žodžiai dar dabar kirba smegenyse. Jaučiuosi visiška nevykėlė.
Maniau, kad išmokau pakankamai, tačiau pasirodo, jog viskas, ką mokėjau neprilygsta nė kruopelytei to, kas čia parašyta. Atsimerkusi apsidairau ir išvydusi, jog likau viena su juodaplaukiu, ūmai suakmenėju.
- Ar aš kažkas praleidau, Jūsų Didenybe? – klustelėju garsiai, jog mano klausimas pasiektų soste sėdintį vyrą.
- Ar pasimėgavai knyga?
Papurtau galvą ir Tairas pakilęs iš sėdimos vietos žengia arčiau.
- Kodėl ne?
- Mano skaitymo lygis nėra toks pažengęs, kokio reikalauja ši knyga.
- Bet juk tai vaikiška pasaka.
Suirzusi sukandu dantis. Trokštu šveisti tą knygą per visą menę, jog sumažinčiau pažeminimą, tačiau tik pirštais tvirčiau įsikimbu į kietą viršelį.
- Galbūt norėtum su manimi pasivaikščioti, liepsnele? Abejoju, ar vakar būdama balkone matei bent dalelę to, ką gali pasiūlyti mano žemės.
Pakeliu galvą prisimindama sapną ir žvelgdama į gražias akis nepajėgiu atsispirti kerams. Knygą lėtai padedu atgal ant stalelio ir įdėdama delną į ištiestą ranką pajaučiu karščio bangą apgaubiančią visą kūną. Aiktelėju, tačiau tik nuduriu akis į grindis ir vengdama kontakto, greitai pakylu ant kojų. Atitraukiu pirštus nuo šiurkščios delno odos ir žengdama pirmoji, apleidžiu menę. Tairas žingsniu prisiderina prie manojo ir mudu traukdami ilgu, bet pernelyg puošniu koridoriumi, netariame vienas kitam nė žodžio.
- Tikiuosi nenubaudėte man pagelbėjusio vaikino, Jūsų Didenybe, - tarstelėju žengdama pro atviras stiklines duris.
Priešais mane atsiveria nuostabiausio sodo vaizdas ir aš gerėdamasi spalvų margumynu, negaliu atplėšti akių nuo violetinių gerberų. Nelaukdama savo palydovo, nuskrieju marmuriniais laiptais žemyn ir pritūpusi prie žydinčių gėlių, pirštais atsargiai paliečiu išsikleidusi žiedą. Akimirką pamiršusi, kur esu, pasijaučiu it namuose, tačiau atviras karštis grąžina mane į realybę ir apsigręžusi žvelgiu į smalsias akis tyrinėjančias mane.
- Jos tavo mėgstamiausios?
- Jos buvo mano mamos mėgstamiausios, tad būdama šalia jų jaučiuosi šiek tiek arčiau moters, kurios neteko pažinti.
Tamsiaplaukis linktelėja ir žvelgdamas į tolį, šiltai šyptelėja.
- Mano mama mėgo bijūnus. Kai buvau jaunesnis, prieš pat jos gimtadienį liepiau rasti ir parvežti visus bijūnus, kuriuos tik spėjo rasti rūmų pirkliai. Jų atsirado tiek daug, jog užpildė visus karališkuosius apartamentus bei priėmimo menę. Tą dieną paskutinį sykį mačiau ją laimingą.
Istorijos klausausi sulaikiusi kvapą. Mėgaujuosi švelniais žodžiais ir jo noru atsiverti. Šis įvykis jam svarbus, tad jaučiuosi pamaloninta, jog turiu galimybę apie jį išgirsti. Vos tik valdovo žvilgsnis sustoja ties manimi, švelnumas dingsta ir rimtos auksinės akys ima klaidžioti mano veidu.
- Kodėl mėginai pabėgti, Gaja? Visi mano rūmuose su tavimi elgėsi gražiai...
- Aš nebėgau.
Jis susiraukęs dėbtelėja, vos tik nutraukiu, tačiau negaliu leisti jam ir toliau mane kaltinti tuo, ko nepadariau.
- Man buvo pranešta apie dingusią viešnią. Kambarys buvo sujauktas, o suknelė kurią dėvėjai gulėjo įgrūsta į spintą.
- Aš ją netyčia suplėšiau, - prisipažįstu pirštų galiukais paliesdama kroko žiedą.
Skruostai užsiliepsnoja ir aš nukreipdama dėmesį į augalus stengiuosi išvengti veriančio valdovo žvilgsnio.
- Susapnavau košmarą, išsigandau. Norėjau pakvėpuoti grynu oru. Vienas iš jūsų pavaldinių palydėjo mane į balkoną ir po kurio laiko padėjo grįžti atgalios. Kažkas jus negražiai apgavo, jog mėginau pabėgti.
- Ką susapnavai? – duslus balsas ištirpsta erdvėje.
Kilstelėju galvą manydama, jog man pasigirdo, tačiau klausiantis žvilgsnis paskatina prabilti:
- Nepamenu, - meluodama pasimuistau.
Nusuku akis, jog išvengčiau noro paklusti ir žengusi atgal ant takelio, giliai įkvepiu.
- O aš manau, kad puikiai pameni. Ką sapnavai, liepsnele?
Pasimuistau lyg valdoma virvelių ir pasidavusi keistai traukai žengiu artyn Tairo. Įsispoksau į jo akis ir pamiršusi rangų skirtumą, atlošiu pečius.
- Sapnavau juodą padarą auksinėmis akimis. Jis sklandė virš mano miegamojo langų ir vis labiau artėjo. Rėžėsi į stiklą galinga jėga ir akimirką pamaniau, jog mirsiu, bet aš juk čia. Gyva ir kvėpuojanti.
Leidžiu sau iškvėpti sulaikytą orą ir pažvelgusi į prigesusį auksą akyse išvystų kruopelytę kažko nepažįstamo.
- Tikrai baisus sapnas, liepsnele.
Įtampa aplink mudu sprogsta ir pajausdama keistą emocinį perteklių visu kūnu, virptelėju.
- Ar tau šalta? – lipšnus balsas pažadina nuostabą.
Papurtau galvą trokšdama žengti atgalios, bet tvirta Navalio valdovo ranka atsiduria ant mano liemens ir laiko, jog nejudėčiau iš vietos. Nauja karščio banga apipina galūnes ir aš tik stoviu užhipnotizuotą kintančios akių spalvos. Tai jos prašviesėja, tai vėl prigęsta ir prisimindama tą naktį, kai jo ranka spaudė ne liemenį, o mano gerklę, prabundu iš keisto transo.
- Norėčiau grįžti į savo miegamąjį, - ištariu tvirtai vis dar jausdama nuo vyro pulsuojantį karštį.