Drakonų slėnis: Paslapties šydas

33 Skyrius

Sutrikusi stebeiliju į Navalio valdovą. Ant kelių vis dar jaučiu knygos svorį ir virš galvos kabančius žodžius. Uždedu rankas ant viršelio, jog nuslėpčiau pavadinimą ir akimirksniu pasijaučiu kvailai. Tairas žino, kokia knyga mano rankose. Jis manęs prašė liautis domėtis drakonais, tačiau šį skaitinį išrinko Liliana ir jis visai atsitiktinai pakliuvo į mano glėbį. Nežinodama, kaip turėčiau elgtis, knygą lėtai padedu ant suolelio šalia ir pasislinkusi nuo jos toliau, pasilenkiu prie praviro langelio. Įtraukiu pilnus plaučius gaivaus oro ir žiūrėdama į mus gaubiantį miškelį, gėriuosi skirtingų spalvų gama.
- Čia labai gražu, - tarstelėju neatsigręždama.
- Taip. Džiaugiuosi, jog pagaliau pavyko bent trumpam ištrūkti iš rūmų.
Grįžtu į savo vietą ir smalsiai dėbtelėdama į juodaplaukį, nedrąsiai šyptelėju.
- Ar dažnai keliaudavai? – Tairas kilstelėja antakius. – Iki mūsų vedybų.
- Dažniau keliavau, kai dar buvau princas. Vos tik paveldėjau sostą... kelionės turėjo liautis. Privalėjau valdyti karalystę, net jei maniau, kad man dar per anksti.
Susidomėjusi klausausi praeities nuotrupų ir suvokiu, jog nieko nežino apie ankstesnįjį savo vyro gyvenimą.
- Aš nebuvau niekur išėjusi iš rūmų per visą savo gyvenimą, - burbtelėju nusukdama akis.
- Man labai gaila, liepsnele, jog teko gyventi tokioje priespaudoje.
Kilstelėju pečius nebejausdama kartėlio, tačiau būdavo sunku be pavydo žvelgti į seserį, kuri mėgaujasi gyvenimu. Net jei ir buvau pavainikė, aš visgi turėjau karališko kraujo savyje.
- Dabar tai jau nebeturi reikšmės. Skaudžiausia buvo vaikystėje, tačiau atvykus čia... mano žaizdos sugijo.
Karietoje įsivyrauja tyla. Nedrįstu pažvelgti į Tairą, nors ir jaučiu veriantį jo žvilgsnį. Vis dar stebiu gamtą ir mėgaujuosi ramybę teikiančiu siūbavimu.
- Ar davei Sorenui ir Helenai akmenį, kurio ieškojo?
- Taip. Sorenas yra mano draugas, negalėjau atsukti jam nugaros. Net po visko, kas tarp mudviejų įvyko. Karaliui ir taip pernelyg didelė prabanga turėti nors vieną draugą.
- Kodėl?
Tairas nejaukiai pasimuisto ir nesusilaikęs prunkštelėja.
- Nes visi kažko nori mainais ir nei vienu rūmuose negaliu pasitikėti.
- Tai esi vienas prieš visą likusį pasaulį?
- Panašiai.
Susimąsčiusi atsigręžiu į gražų veidą ir stebėdama akyse užslėptą krislelį liūdesio, pajuntu jį visu savo kūnu.
- Gali pasitikėti manimi. Aš su tavimi iki gyvenimo pabaigos. Mudu susaistyti priesaikos.
- Ar tikrai? – Tairas pašaipiai atsikerta.
Susiraukusi palinkstu į priekį, jog būčiau arčiau Navalio valdovo.
- Tu išgelbėjai mane iš buvusio gyvenimo, Tairai. Aš tau skolinga savo gyvybę, aš tau dėkinga už suteiktą naują gyvenimą. Aš visuomet tave palaikysiu.
Ištiesusi ranką paliečiu jojo ir pajutusi pulsuojantį karštį, aiktelėju. Juodaplaukis akimirką žvelgia man į akis tarsi ieškodamas atsakymo į ištartus žodžius, tačiau nustūmusi į šoną niūrias mintis, atsiveriu prieš jį neturėdama, ko slėpti, ir tikiuosi, jog manimi patikės.
Tairas atsitraukia ir įsirėmęs nugara į minkštą atlošą, trumpą akimirką žvilgtelėja pro langą.
- Aš tavęs laukiau visą savo gyvenimą, bet viskas taip komplikuota, jog negaliu nė akimirkai atsikvėpti. Aš tiesiog... negaliu.
Girdėdama beviltišką jo balsą nežinau, ką turėčiau daryti, todėl pasirenku vienintelį šią akimirką galimą variantą ir pakilusi iš savo vietos susirangau šalia juodaplaukio valdovo. Priglaudžiu galvą prie jo peties ir paskęsdama tyloje bei šilumoje, laukiu jo reakcijos.
Viena ranka nerangiai apglėbia mane ir prisitraukdamas artyn kilstelėja iš vietos. Užsikelia sau ant kelių ir nustebusi spėju žioptelėti.
„Bet jis ne žmogus“ – pasąmonė burbtelėja.
Dabar tai nesvarbu. Niekas nesvarbu, kol šis stiprus vyras glaudžia mane savo glėbyje.
- Aš labai tavęs pasiilgau, - sušnabžda į ausį.
Apsiveju rankomis jo kaklą ir žvelgdama į spindinčias auksines akis, nesugebu nieko atsakyti. Pasilenkiu į priekį ir švelniai lūpomis priglundu prie Tairo. Iš pradžių vyras sutrinka, bet užtenka sekundės ir atsakydamas į bučinį, rankomis apsiveja visą kūną. Paskęstu alkyje, emocijoje ir pamiršdama viską aplink galiu tik mėgautis karštais bučiniais. Jaučiu ant lūpų gaivų gamtos kvapą ir rangydamasi ant jo kelių vis labiau kaistu.
Po velnių.
Norėčiau, jog tai niekada nesibaigtų.
Vos nenuvirstu atbula, kai karieta netikėtai sustoja ir krūptelėju atsišlieju šiek tiek nuo valdovo. Tairas kilstelėja galvą ir jo akyse žybsinčios kibirkštėlės pralinksmina ir mane. Vos tik spėju nusiropšti nuo jo kelių, karietos durelės atsiveria ir į mudu dėbtelėja Airėjas. Nužvelgia mane, tuomet Tairą ir suspausdamas lūpas susilaiko nuo žodžių.
- Jūsų Didenybe, mes pasiekėme Gomedo sodus.
Tairas santūriai linktelėja ir sulaikydamas šypseną, pasisuka į mane.
- Einam, liepsnelė. Mūsų kelionė prasideda.
Sutrikusi kilstelėju antakius, tačiau nieko nesakau ir įsitvėrusi šiltos rankos paskui Navalio valdovą išlipu iš karietos. Trumpam prisimerkiu ir apsipratusi su ryškia šviesa, lėtai apsižvalgau. Priešais mane stūkso baltų plytų oranžerija, kelių metrų aukščio langai ir kupolinis stogas. Viduje spindi įvairiausių spalvų augalai, o žvelgiant už pastato, tolumoje išvystų aukštą fontaną apsuptą statulų ir dar gražesnių gėlių nei matomoje oranžerijoje.
- Kaip čia gražu, - dairydamasi nusišypsau.
Nenustygdama vietoje, šoktelėju vietoje ir pasigręžiu į Tairą, kuris vėl apsivilkęs apsiaustą ir ant galvos užsidėjęs karūną, atrodo lyg iš dangaus nusileidęs šventasis. Jis pašnibždomis kalbasi su leitenantu, o aš negaliu sulaukti, kol mudu galėsime traukti apžiūrėti šių gražių sodų.
- Ar tu pasiruošusi? Kai pasivaikščiosime, oranžerijoje mums paruoš priešpiečius, jog galėtume atsipūsti prieš tolimesnę kelionę.
- Žinoma, einam! Kiekvieną uždelstą sekundę jaučiu, kaip švaistau laiką.
Tairas sodriai nusijuokia ir pamiršusi gamtos grožį įsispoksau į savo vyrą.
- Tu man patinki, kai juokiesi, - droviai tarstelėju.
Navalio valdovas kilstelėja antakius ir šyptelėjęs ištiesia savo ranką. Nieko neatsakydama įsitveriu į jo parankę ir sparčiu žingsniu imame žingsniuoti oranžerijos link. Keletą akimirkų einame tyloje, tačiau aš žvalgydamasi aplink pamirštu kalbos dovaną ir tik bandau kuo daugiau įsiminti. Kuo daugiau užuosti ir pasigrožėti. Vos tik pasiekiame stiklines oranžerijos duris, Tairas jas lėtai atveria ir praleidžia mane pirmą. Iš paskos einantys du sargybiniai lieka lauke ir aš dėbtelėdama į juodaplaukį, sulaukiu užtikrinto šypsnio. Dairydamasi tarp augalų išvystų keletą žmonių, kurie pagarbiai iš tolumos žvelgia į Navalio valdovą ir nedrįsta nė krustelėti, bet Tairas lengvai jiems nusišypso ir patikina, jog mes tokie pat svečiai šiame gėlių rojuje, kaip ir kiti, todėl neprivalo stovėti įlindę į kampus. Žavėdamasi tokiu poelgiu, pasisuku į kitą takelio pusę ir sustodama prie juodos orchidėjos, privalau sulaikyti aiktelėjimą. Tokios dar neteko matyti. Gėlės lapeliai juodi, o viduryje spindi šiek tiek rausvumo. Ištiesusi ranką, labai švelniai paliečiu žiedą ir grožėdamasi šalimais žydinčiomis gėlėmis, pajaučiu, kaip kažkas trūktelėja už apsiausto. Sutrikusi apsigręžiu ir išvydusi mažą mergaitę, kilstelėju antakius. Ji nusišypso parodydama iškritusius pieninius dantukus ir blizgančiomis akutėmis dar sykį timptelėja auksinę medžiagą.
- Ir ką čia darai? – linksmai atsakiusi apsigręžiu ir tūptelėju.
Perbraukiu ranka per šviesius mergaitės plaukus ir vieną sruogą užkišu už ausies.
- Labai spindi... – gerėdamasi spalva ištaria.
Smulkūs pirštukai vėl užčiuopia švelnią medžiagą ir paglosto. Nužvelgiu jos žalsvą suknutę dengiančią kelius ir baltų marškinių apykaklę. Ant jos spindi auksinė drakono galva, visai tokia pati, kaip ant karalystės vėliavos ir rūmuose dirbančių tarnų drabužių.
- Ar tu viena?
Mergaitė suspaudžia mano pirštus ir šypsodamasi, pakutena delną.
- Mamyte...
- Kur tavo mamytė?
- Keila! Kur tu? – iš kitos augalų pusės pasigirsta moters balsas.
Mergytės akys šauna į viršų ir aš iškart suprantu, jog ši mažylė pabėgo nuo mamos. Atsistojusi ištiesiu ranką leisdama įsikibti gražiai šviesiaplaukei ir vesdama iš orchidėjų sekcijos, pasuku į kitą praėjimą.
- Mamyte! – Keila džiugiai šūktelėja ir paleidusi mano ranką, nuskuba į nugarą atgręžusią moterį.
Ši iškart atsisuka ir išvydusi savo dukrą, atsitupia ant žemės. Čiumpa mergaitė į glėbį ir priglaudusi prie krūtinės, nubučiuoja putlius jos žandus.
- Kur tu dingai? Juk sakiau nebėgioti, mažyle mano.
Mano širdis apsąla stebint šį gražų susitikimą ir pajautusi pulsuojantį karštį, atsigręžiu kiek atgalios. Žvilgsniu susiduriu su Tairu ir šis kilstelėjęs antakius laukia mano žodžių, bet nespėjusi prasižioti pajaučiu, kaip kažkas suima mano ranką ir atsigręžusi pažvelgiu į ryškiai mėlynas moters akis.
- Panele! Labai jums ačiū, kad suradote mano mergytę! Ji tikra išdykėlė...
Nustembu, kai šviesių plaukų savininkė akimirksniu paleidžia mane ir atsitraukusi per žingsnį nuleidžia galvą ir tūptelėja.
- Jūsų Didenybe, atsiprašau... aš nenorėjau jūsų įžeisti...
Kas čia vyksta?
Ji tikriausiai pamatė Tairą, o galbūt... mano apyrankę?
- Viskas gerai, - švelniai tardama vėl sumažinu mus skiriantį atstumą. – Jums nebūtina stovėti nuleidus galvą.
Keila smalsiai žiūrėdama vėl pačiupinėja mano apsiaustą ir jos mamos akys išsiplečia iš baimės.
- Kuo jūs vardu? – klustelėju mergaitės mamos, kuri iš baimės nurausta.
- Marija, Jūsų Didenybe...
- Aš ne karalienė...
- Kol kas, - priėjęs įsiterpia Tairas. – Jums nereikia tūpčioti, Marija. Mes čia tokie pat svečiai kaip ir jūs.
Pašnairuoju į Navalio valdovą ir tyloje laukdama, kol šviesiaplaukė moteris normaliai atsistos, žvilgtelėju į jos dukrytę. Marija lėtai atsitiesia, bet su vis dar pagarbia baime nedrįsta pakelti galvos.
- Ar jūs čia dviese su mergaite? – nepasiduodamas klausinėja Tairas.
- Ne, Jūsų Didenybe. Kartu su manimi atvyko kelios Keilos bendraamžės. Trumpa mokyklinė išvyka. Kaip tik šiuo metu mokomės apie augalus.
- Iš kokio kaimo jūs?
- Iš Darano, Jūsų Didenybe.
Tairas šyptelėdamas linktelėja ir dairydamasis kažkam pamoja tolumoje. Nukreipiu žvilgsnį ir pastebiu vieną iš sargybinių traukiantį mūsų link. Neramiu žvilgsniu dėbtelėju į Tairą, tačiau nedrįstu užklausti priešais stovinčią Mariją.
- Žinot ką, Marija, norėčiau jus ir mergaites pavaišinti priešpiečiais, - Navalio valdovas plačiai nusišypso.
Apakinta grožio akimirkai užsimirštu, kas vyksta ir stebėdama atjaunėjusi vyro veidą ir žibančias akis, negaliu liautis spoksojusi.
- Tai tikrai nebūtina, Jūsų Didenybe. Nenorime sutrukdyti jūsų šiandienos planų.
- Viskas gerai. Mudu vis tiek nesuvalgysime tiek, kiek priruošė, todėl aš reikalauju, jog su mergaitėmis prisėstumėte ir užkąstumėte.
- Jūs labai dosnus, Jūsų Didenybe. Mums bus tikra garbė, - Marija vėl pritupia, o sutrikusi mergaitė įsitveria mamos kojos.
- Mes trauksime toliau apžiūrėti augalų, tačiau leitenantas Airėjas pasirūpins jumis ir mergaitėmis, tik sugaukite visas, kol neišsibarstė ir netapo miškų nimfomis.
Įsikimbu į Tairo ranką ir atsisveikindama su besišypsančia moterimi, lėtai nužingsniuoju toliau.
- Labai gražiai pasielgei, - tarstelėju tyliai beveik nebematydama gėlių aplink.
- Daryčiau tai dažniau, jei nebūčiau įstrigęs rūmuose.
Kilstelėju antakius nežinodama, ką atsakyti ir švelniai spustelėjusi jo ranką leidžiuosi toliau vedžiojama po milžiniško dydžio sodą.