Drakonų slėnis: Paslapties šydas

7 Skyrius

Prabundu, kai už lango vyrauja aklina tamsa. Nė mėnulio nematyti. Ranka pasitrinu akis ir pasigręžusi į šoną randu praviras miegamojo duris. Blausi šviesa sklinda iš svetainės ir aš sutrikusi atsisėdu lovoje. Dėbtelėju į sudraskytas rankas ir prisiminusi viską, kas šiandien įvyko, virptelėju. Staiga kūnas užkaista ir aš tik mėgaudamasi apgaubusia šiluma, ne iškart pastebiu tarpduryje stovintį vyrą. Jo kūną dengia plonas marškinių audinys ir tik žvelgdama į raumenis pro baltą medžiagą, nuryju seiles.
Po velnių.
Slysdama žvilgsniu iki juodų kelnių ir basų kojų, imu kaisti. Skruostai liepsnoja ir tikriausiai nusidažo ryškiu raudoniu. Grįžusi prie jo veido išvystu susirūpinusias akis, kurių šviesus auksinis atspalvis pavirtęs į oranžinį gintarą. Lūpos suspaustos į ploną liniją, o po akimis šmėžuoja juodi ratilai. Plaukai susivėlę, netvarkingai sukritę atgalios, tačiau jis vis tiek be galo išvaizdus vyras ir valdovas.
Vis dar negaliu suvokti, kodėl Arija jo atsisakė. Toks stiprus ir įtakingas žmogus būtų ją tikrai apgynęs nuo visų tykojusių monstrų.
- Tu pabudai.
- Aš pabudau, - linktelėju sunkiai atsistodama.
Tairas atidžiai seka kiekvieną mano judesį, bet nepajuda iš tarpdurio. Stovi tingiai įsirėmęs į staktą ir žvilgsniu nedrįsta nuklysti toliau nei mano veidas.
- Ar aš kažką praleidau? – ištariu tyliai, kai Navalio valdovas nepalieka manęs vienos.
Ko gi jam reikia iš manęs.
- Vos prieš valandą gavau atsakymą iš tavo tėvo, jog po dviejų dienų jie išsilaipins Navalio uoste.
Sulaikau deguonį ir akimirką vos nepaspringdama, išleidžiu gilų atodūsį.
- Ar spėsi iki to laiko manimi atsikratyti, jog galėtum vesti tikrąją Šventųjų krioklių įpėdinę?
Tairas papurto galvą ir mano širdis suakmenėja. Aš tikėjausi, kad jis žaismingai nusijuoks ir pasakys, jog nekvailiočiau, bet negi jis rimtai galvoja apie mano mirtį?
Po velnių.
Šitam aš nebuvau pasiruošusi.
- Ateik, vakarienė baigia atšalti, - jis mostelėja galvą į svetainę.
Pirma nutukins.
Lėtai pakylu ant kojų, kad ir nenoromis, bet visgi išseku paskui ir išvydusi padengtą stalą, sulaikau nuostabos šūksni. Negi jis visada taip vakarieniauja?
Nužvelgiu ant stalo sukrautus valgius, paserviruotas dvi vietas ir dar labiau nustembu, jog sėdėsiu jam iš kairės, o ne kitame stalo gale.
- Ar tu išalkusi?
Noriu paprieštarauti, tačiau pilvas suskuba man į pagalbą ir išreiškęs troškimą vakarieniauti, priverčia mane nukaisti iš gėdos. Tamsiaplaukis žavingai šyptelėja ir žengęs prie stalo, atitraukia man kėdę. Kilstelėju antakius, tačiau tylomis žengiu prie stalo ir pasitvarkiusi chalatėlio skvernus, atsisėdu.
- Ar aš turėjau apsirengti kažką padoresnio? – prisiminusi galiojančias taisykles klustelėju.
- Ne. Mes čia dviese. Tarnai ateis sutvarkyti vos tik išeisime iš svetainės. Šįvakar mums niekas netrukdys, - susimąsčiusiu žvilgsniu nužvelgia mano veidą.
Didingai atsisėda ant kėdės visai šalia manęs ir aš vėl galiu jausti aplink pulsuojantį karštį. Pasimuistau kėdėje negalėdama susikaupti ir nudūrusi akis į virtinę įrankių, bandau prisiminti kokiam patiekalui kiekvienas rinkinys skirtas. Tairas pastebi mano sutrikimą ir palankiai šyptelėjęs pakyla iš savo vietos. Apėjęs savo kėdę, sustoja tiesiai man už nugaros ir aš galiu jausti karštą kvėptelėjimą tiesiai man į kaklą. Susigėstų taip stipriai, jog noriu pašokti iš vietos ir lėkti į miegamąjį. Užsirakinti ir iki gyvenimo pabaigos nekišti nosies laukan.
- Ei, - švelnus balsas grąžina iš įtempto pabėgimo plano kurpimo. – Turime tris dienas, jog atvykus tavo tėvui ir seseriai, galėtum pasirodyti it tikra Navalio karalienė.
- Ką? – Nesusilaikiusi pagręžiu galvą ir spoksodama į tas gilias akis, netyčia nuklystu putlių lūpų link.
- Juk tu esi mano žmona, turėsi stovėti šalia manęs, kai Šventųjų krioklių delegacija atvyks bei vakarieniauti ir palaikyti kompaniją.
- Bet aš maniau...
Ištardama šiuos tris nereikšmingus žodelius, priverčiu Tairą susiraukti. Jis tik spokso į mano akis ieškodamas to sakinio tęsinio ir nesuprasdamas, kas darosi mano galvoje, linktelėja arčiau mano veido. Mus skiria vos keli centimetrai, bet šį sykį aš tik spoksau į plačiai atmerktas akis. Jų vyzdžiai tai susitraukia, tai vėl išsiplečia, o karštis aplink nebepakeliamas.
- Kodėl čia taip karšta, - burbtelėju sau, tačiau Navalio valdovas išgirsta.
Staiga atsišlieja ir žengęs atgalios, grįžta į savo vietą. Šiluma trumpam išsisklaido, tačiau vis dar jusdama ją ant savo odos, nedrąsiai pasigręžiu į surimtėjusį vyrą.
- Kodėl tavo sesuo norėjo apsikeisti su tavimi vietomis?
Išmušta iš vėžių tik šaižiai įkvepiu ir siekdama taurės su vandeniu, virpančiais pirštais vos jos neišverčiu.
- Ji bijojo... pabaisų ir...
- Manęs, - kimiai nukerta.
Nedrąsiai linktelėju ir gurkštelėju iš taurės.
- Ar tu manęs bijai, liepsnele?
Pirštais tvirtai sugniaužiu taurę ir tik žvelgdama į priekį, o ne į šalia žvilgsniu muštruojantį valdovą, bandau surikiuoti mintis.
- Pirmąją naktį bijojau, tačiau dabar... jūs man per geras, Jūsų Didenybe. Negalėčiau jūsų bijoti, - išberiu rausdama iš gėdos.
Jis pirštais suspaudžia nosies tiltelį ir giliai iškvėpdamas nuleidžia akis.
- Aplink nieko nėra, Gaja. Gali į mane kreiptis vardu ir nustoti aukštinti.
- Aš... nenoriu pažeisti taisyklių.
- Aš esu Navalio valdovas ir galiu suteikti tam tikras išimtis.
- Gerai, - linktelėju kiek entuziastingiau nei turėčiau.
- Tai ar bijai manęs? Tikrojo manęs, o ne valdovo.
Papurtau galvą nerasdama drąsos ištarti jo vardo garsiai. Pasitenkinęs mano atsakymu linktelėja ir grįžęs prie maisto kilstelėja toliausiai nuo lėkštės esančius šakutę ir peilį.
- Šie skirti žuvies patiekalams, per vidurį esantys pagrindiniam patiekalui, o tie smulkesnieji, - jis kilstelėja nedidelį įrankį esantį šalia apvalaus indo, - salotoms, - ištaria stebėdamas mano reakciją.
Gerdama naują informaciją nedrąsiai kinktelėju galvą ir leisdama jame tęsti, klausausi etiketo pamokos iš pačio karalystės valdovo.
Valgydama kiek pravėsusią vakarienę vis imu įrankius ir laukdama pritarimo arba galvos papurtymo, vis labiau įsimenu ir galvoje susikuriu veiksmų planą. Šakute kabindama vaisinį pyragaitį net leidžiu sau atsipalaiduoti ir pasimėgauti visa skonių palete burnoje.
- Ačiū už suteiktas žinias.
- Aš noriu, jog tau pasisektų.
- Kodėl?
- Tu mano žmona, mus sieja priesaika ir aš neketinu jos laužyti. Aš esu žodžio žmogus, Gaja. Galbūt dabar tu dar to nesupranti, bet laikui bėgant viskas pasikeis.
- Bet aš tik tarnaitė.
- Pats likimas įsikišo į mudviejų sąjungą.
Kilstelėju antakius žvelgdama į degančias akis.
Galbūt visgi jis nenorės manęs nužudyti.
- Ačiū, - ištariu nuoširdžiai.
- Už ką?
Jis atrodo nuoširdžiai nustebęs.
- Kad neišsiuntei dalimis atgal namo.
Duslus juokas išsprūsta pro tas putlias lūpas ir viduje pajutusi šilumą, nedrąsiai nusišypsau.
- Pirmąją naktį norėjau, tačiau džiaugiuosi, jog to nepadariau, - jo žvilgsnyje kažkas įvyksta.
Sutrikusi kiek prisimerkiu, kad geriau įžiūrėčiau, tačiau Tairas užsimerkia ir giliai kvėpuodamas užtrunka kelias akimirkas, kol vėl drįsta pažvelgti į mane.
- Ar viskas gerai? – tyliai paklausiu susirūpinusi.
- Kažkas įkrito į akį, - atsiprašančiai šyptelėjęs, pirštais apglėbia taurės kojelę.
Pasimuistau kėdėje, vos karštis ir vėl apglobia pečius ir trumpam susiraukusi pasijaučiu išvargusi bei persivalgiusi. Dabar noriu tik karštos vonios ir minkštos lovos. Viskas bus gerai.
Tairas palaiko mane ir jis nori, jog tą akimirką, kai atvyks mano tėvas, kad stovėčiau šalia iškėlusi galvą lyg tikra karalienė.
Aš sugebėsiu.
Ar tikrai?
Taip. Sugebėsiu.
Pasitikėdama savimi, lėtai pakylu ant kojų ir dėkodama už vakarienę bei kartu praleistą laiką, kukliai nusišypsau.
- Lauksiu kitos mūsų pamokos, Jūsų Didenybe, - ištariu švelniai prieš nusigręždama į savo miegamojo duris.
Nelaukdama atsakymo, patraukiu kambario link ir jau tiesdama ranką į tamsų medį išgirstu jo šūksnį:
- Luktelk akimirką!
Lėtai pagręžiu galvą į stalą, tačiau tamsiaplaukis kaip tik tą akimirką išlenda iš savojo miegamojo ir keliais žingsniais įveikęs mus skiriantį atstumą, sustoja žymiai per arti. Užuodžiu cinamoną bei kardamoną ir žvelgdama į auksines akis eilinį sykį pasijaučiu skęstanti.
- Neturėjau progos įteikti vestuvinės dovanos, - ištaria tyliai tiesdamas nedidelę dėžutę.
Sujaudinta jo rūpesčio jaučiu, kaip akyse susikaupia ašaros ir tik bandydama jų atsikratyti, ištiesiu ranką. Pirštų galiukais perbraukiu per aksominę medžiagą ir nedrąsiai apglėbusi suspaudžiu delne.
- Ačiū, Tairai, - glausdama dėžutę prie krūtinės, pakeliu galvą.
Sutinku jo žvilgsnį ir sulaikiusi kvapą spoksau. Nežinau kiek laiko praeina, tačiau viduje jaučiu tokią šilumą, jog negaliu atsiplėšti ir žengusi mažą žingsnelį į priekį, krūtine priglundu prie jo. Trūkčiojančiai įkvepiu ir ištiesusi laisvą ranką, delną priglaudžiu prie plakančios širdies.
- Tu geras žmogus ir aš džiaugiuosi čia papuolusi, - tyliai ištariu užmerkdama akis.
Klausausi plakančios širdies ritmo ir pajutusi stiprias rankas ant liemens, giliai iškvepiu. Pasilenkiu arčiau ir priglusdama visu kūnu prie kaitros, sutirpstu. Mėgaujuosi apkabinimu labiau nei derėtų. Leidžiu jausmams užgožti šaltą protą ir pamiršusi ankstesnius žodžius, tik veidu pasitrinu į švelnią marškinių medžiagą.
- Kad ir kaip man būtų malonu laikyti prigludusi tavo kūną, tačiau tau reikia pailsėti, - šnabždesį primenantis balsas priverčia kilstelėti akis.
Linktelėju nieko neatsakydama ir atsitraukusi drįstu dar akimirkai pažvelgti į žaižaruojančias akis.
- Labanaktis, Jūsų Didenybe.
- Labanaktis, mano žmona.
Kilstelėju antakius ir šyptelėdama apsigręžiu. Įsmunku pro nedidelį tarpelį į kambarį ir uždariusi duris dar kurį laiką prastoviu į jas atsirėmusi. Prie krūtinės glaudžiu tvirtą dėžutę ir vedina smalsumo, suskubu ją atidaryti. Viduje randu ploną metalinę apyrankę. Ant jos spindi išgraviruotas drakonas ir šalia jo kažkas išraižyta man nepažįstama kalba. Spoksau į tvirtą, tačiau puošnų papuošalą ir mėgaudamasi dovana, užsidedu ją ant riešo.
Niekas man nėra nieko dovanojęs.
Šiluma viduje tik dar labiau išsiplečia ir aš šypsodamasi it kvailė, nužingsniuoju prie savo lovos.
Turėčiau priminti sau, jog pažįstu jį tik savaitę, jog neturėčiau šitaip reaguoti į kiekvieną tamsiaplaukio valdovo judesį, tačiau negaliu sau uždrausti jausti. Tai pirmieji jausmai, kurių neslegia skausmas ar kartėlis. Negaliu jų tiesiog ignoruoti, turiu pabandyti išsiaiškinti, kur tai gali mane nuvesti. Galbūt nenusivilsiu?
Bent sykį gyvenime galbūt nenusivilsiu.