Drakonų slėnis: Paslapties šydas

16 Skyrius

Nusikračiusi jau savo pergalę švenčiančios sesers, toliau šmirinėju po salę ir vis prasilenkdama su žmonėmis jaučiu neapykantos kupinus jų žvilgsnius. Kodėl, po velnių, jie manęs nemėgsta? Juk ne aš nusprendžiau tekėti už valdovo. Kažin, jei mano vietoje būtų Arija, ar ji taip pat sulauktų tokių atgrasių žvilgsnių ir pasipriešinimo iš žmonių, kurių nė nepažįsta.
- Labas vakaras, - žemas ir užtikrintas Tairo balsas užpildo erdvią patalpą.
Pasisuku į priekį ir matydama kiek aukščiau palipusį valdovą bei blizgančias akis, pagaunu save raustančią. Jaučiu aplink pulsuojantį karštį, nors vyras manęs nė nemato ir pasimuisčiusi žengiu arčiau juodaplaukio. Kiekvieną sykį jį matydama, aš trokštu būti vis arčiau, o glamonėjanti šiluma tik paaštrina jaučiama norą. Dar gyvenime nesijaučiau bejėge savo pačios galvoje, tačiau tik dėbsodama į auksines akis ir girdėdama tvirtą balsą noriu pulti prie vyro ir apsivijusi jį rankomis, niekuomet nepaleisti.
Kelis sykius sumirksiu.
Kas čia ką tik įvyko?
Kraipydama galvą į šoną apžvelgiu minią ir pačiame priekyje išvydusi Ariją su karaliumi Eronu, giliai iškvepiu.
- Man labai malonu, jog šį vakarą čia susirinkote. Kaip jau žinote, prieš dvi savaites aš vedžiau merginą iš kitos karalystės. Kodėl mes susirinkome tik dabar? – Tairas žaismingai nusišypso ir sustoja prie pat didingo sosto. – Man reikėjo laiko, jog nuspręsčiau, ką daryti dėl susiklosčiusios situacijos, tačiau jums nėra dėl ko jaudintis, mielieji.
Pamiršusi kaip turiu kvėpuoti, gaudau kiekvieną juodaplaukio žodį. Jis atrodo toks atsipalaidavęs ir į kiekvieną susirinkusįjį kreipiasi tarsi į draugą. Štai kokie turi būti santykiai tarp valdovo ir jo pavaldinių.
- Užtrukau ilgiau nei derėjo, tačiau šiandien mes čia ne tik dėl to. Noriu padėkoti atvykusiems svečiams iš Šventųjų krioklių karalystės už pagalbą sprendžiant šią sunkią dilemą.
Pasigirsta duslūs plojimai ir ant mano tėvo veido susirango santūrus šypsnys. Tai atrodo dar šiurpiau nei suspaustos jo lūpos. Vos tik menėje vėl įsivyrauja mirtina tyla, Tairas žvilgsniu pradeda šaudyti po salę. Spėju mirktelėti ir Navalio valdovas jau spokso į mano sielos gelmes. Auksinės akys dar prašviesėja ir akimirką pamanau, jog man tas žvilgsnis kažkur matytas iš anksčiau. Raudonis nudažo skruostus ir aš susigėdusi drįstu nuleisti galvą.
- Prieš dvi savaites vedžiau šią moterį nežinodamas apie ją nieko ir nors praėjo dar tiek nedaug laiko aš mėgaujuosi kiekviena praleista minute kartu. Daviau priesaiką, jog visuomet ja rūpinsiuosi ir gerbsiu. Saugosiu nuo pavojų ir slaugysiu sergančią. Ir nors šiandien ji yra pripažįstama tik kaip mano žmona, ateityje ji bus Navalio karalienė ir mano partnerė visam gyvenimui.
Tairo balsas nutyla ir jis dar sykį lėtai apžvelgdamas minią dėbtelėja į mano seserį. Širdis krūtinėje trumpam sustoja ir aš trūkčiojančiai įkvėpdama užmerkiu akis.
- Gaja, brangioji, ar gali žengti į priekį ir prisijungti prie manęs?
Krūptelėju išgirdusi savo vardą, tačiau balsas kuriuo jis ištartas - toks švelnus, jog pamanau, kad pasigirdo. Atsimerkiu ir išvydusi šiltas akis dėbsinčias į mane, vos neparpuolu ant kelių. Kojos tampa guminės ir aš vis negalėdama atsitokėti, stoviu it stabo ištikta. Sunkiai tvardydama emocijas žengiu nedidelį žingsnį į priekį, tuomet dar vieną ir vis dar pirštais glamonėdama apyrankę, galiausiai pasiekiu nedidelę pakylą. Tairas ištiesia man savo ranką ir aš suėmusi už jos, įveikiu kelis laiptelius. Nedrąsiai nusišypsau pasisukdama į gražų vyrą ir vos jo lūpos paliečia mano delną, kūną nukrečia milijonas šiurpuliukų. Laikausi iš paskutiniųjų, jog nevirptelėčiau, ir spoksodama išplėstomis akimis į kibirkštėles žavingame žvilgsnyje, negaliu daugiau nulaikyti plačios šypsenos.
Jis pasirinko mane.
Jis nori, kad būčiau jo žmona.
Jis...
- Pristatau jums savo žmoną ir būsimą Navalio karalienę Gają iš Šventųjų krioklių karalystės! – garsiai ištaria Tairas atgręždamas mane į susirinkusią minią.
Nesusilaikiusi žvilgtelėju į nuošalėje stovinčią prasižiojusią seserį ir iš pykčio raudonuojantį karalių. Minia ima murmėti sveikinimo žodžius ir gausūs aplodismentai užgula ausis.
- Visada buvai tu, liepsnele. Visada, - Tairas brūkštelėdama lūpomis palei kaklą burbtelėja ir atsitraukęs visiems plačiai nusišypso.
Mėgaudamasi švelniais žodžiais akimirkai užsimerkiu. Bandau įsiminti kiekvieną žodį ir jausmus, kurie netilpdami krūtinėje bando išsiveržti laukan.
- Visus kviečiu prisijungti didžiojoje svetainėje ir pasivaišinti gėrimais bei užkandžiais ir kartu su mumis pasidžiaugti šia svarbia akimirka.

Vis dar apdujusi sukinėjuosi svetainėje. Vengdama žmonių vis traukiuosi iš vieno kampo į kitą ir iš tolumos stebėdama stiprų Tairo kūną, negaliu sulaikyti virpesio keliaujančio kūnų aukštyn bei žemyn. Gniaužiu rankoje taurę su raudonuoju vynu ir vis gurkšnodama akimis sugaunu manęs link artėjančią įtūžusią seserį.
- Negalvok, kad aš viską šitaip paliksiu, - piktai šnypšdama pagrūmoja pirštu.
- Arija, manau nederėtų šitaip kalbėti su būsima karaliene, - kvailai nusiviepdama atkertu.
- Tu esi niekas, Gaja! Prižadu, jog tokia ir liksi!
Linktelėju priimdama jos žodžius ir nieko nebeatsakiusi, žengiu gilyn į tirštą žmonių minią. Nueidama net išgirstu nepasitenkinimo kupiną treptelėjimą, tačiau ignoruodama Arijos pykčio protrūkį nusklendžiu svetainės durų link. Susirandu lūkuriuojantį Adrianą ir plačiai nusišypsojusi sustoju priešais.
- Sveikinu, Gaja, tapus pilnaverte Navalio gyventoja. – Romus balsas sušildo širdį.
- Ačiū, Adrianai. Ar būtų labai blogai, jei aš trumpam pasišalinčiau?
- Ar kas nutiko?
- Norėčiau pakvėpuoti grynu oru.
- Žinoma. Aš su mielu noru jus palydėsiu.
Linktelėju sutikdama su kompromisu ir dėbtelėjusi į minią, žvilgsniu susirandu Tairą. Valdovas lyg nujausdamas, jog kažkas ne taip, apsidairo ir išvydęs mane suraukia vešlius antakius. Mostelėju į duris, tuomet  į Adrianą ir plačiai nusišypsojusi suplazdu blakstienomis. Juodaplaukis suspaudžia lūpas, bet galiausiai linktelėja ir aš susilaikau nešoktelėjusi aukštyn. Apdovanoju Adrianą laiminga šypsena ir išėjusi iš menės pirmoji, luktelėju, kol sargybinis seks iš paskos. Įžengusi į erdvų balkoną, rankomis įsiremiu į marmurinį turėklą ir gerėdamasi sutemusiu dangumi, giliai įkvepiu.
Nuo šiol prieš visus šiuos žmones aš esu Tairo žmona.
Širdis virptelėja iš malonumo ir aš šypsodamasi žvelgiu į tolumoje spindinčias žvaigždes.
- Ar jau jaučiatės geriau, Gaja?
- Kur kas.
Džiugiai atsakau ir pasisuku į prie įėjimo lūkuriuojantį tamsiaplaukį. Adrianas linktelėja ir šyptelėjęs pažvelgia į tolį.
- Šventųjų krioklių delegacija nebus patenkinta dėl šio sprendimo.
Susiraukusi žvelgiu į nekintančią veido išraišką ir kinktelėju galva sutikdama.
- Mano sesuo jau nepatenkinta, tačiau jie negali nieko padaryti. Valdovas nusprendė.
- Tikrai taip, Gaja.
- Ar aš jau galiu nebegrįžti į šventę? Jaučiuosi pavargusi ir norėčiau grįžti į miegamąjį.
- Kaip jūs pageidausite.
Linktelėju negalėdama perprasti vaikino elgesio ir pasukusi plačiais koridoriais karališkųjų apartamentų link, prasilenkiu su keliomis kilmingosiomis.
- Pašalietė, - išspjauna vyresnio amžiaus moteris.
- Ponia, - priešais išdygsta Adrianas ir užstoja mane visu savo kūnu. – Jo Didenybei nepatiktų sužinojus, jog negerbiate jo pasirinkimo.
- Ramiai, kareivėli, mes vis tiek jau išeiname. Senai Navalyje neteko matyti tokio cirko.
Spoksau išplėtusi akis. Širdis daužosi krūtinėje ir nenoromis per giliai priimu šykščią pastabą. Abi moterys dar dėbtelėja į mane ir iškėlusios aukštai galvą nužingsniuoja tolyn. Ištikta šoko spoksau pavymui ir jusdama, kaip pakili nuotaika prasmenga skradžiai žemę, nuleidžiu galvą.
- Gaja?
- Man viskas gerai... aš tik...
Žodžiai pastringa gerklėje. Giliai įkvepiu ir sugniauždama pirštus, apsigręžiu.
- Aš tik nesuprantu, kodėl visi šie žmonės man jaučia tokią neapykantą.
- Duokite jiems laiko jus pažinti. – Švelnūs Adriano žodžiai priverčia širdį virptelėti.
Linktelėju nieko neatsakydama ir iki miegamojo einu tylėdama. Tikiuosi Tairas nesupyks, jog palikau jį vieną, tačiau daugiau nebegaliu. Trokštu, kad mano sesuo su tėvu grįžtu atgalios į Šventųjų krioklių karalystę ir daugiau čia nesirodytų. Noriu, jog žmonės mane pamėgtų, tačiau tam reikės daugiau pastangų nei įdedu jų dabar. Turiu parodyti Navalio žmonėms, jog aš galiu būti viena jų ir nesvarbu, jog gimiau ir užaugau kitur.
- Ačiū, Adrianai. Gero likusio vakaro.
Tamsiaplaukis linktelėja ir šviesiomis akimis nužvelgia mano veidą. Prisimerkdamas kiek susiraukia ir aš pastebiu išryškėjančią raukšlelę tarp antakių. Liūdnai nusišypsau į pravėrusi duris, įsmunku pro nedidelį tarpelį. Atsidūrusi jaukiai prikūrentoje svetainėje, sukrentu į krėslą priešais spragsinčias liepsnas ir nugara įsirėmusi į minkštą atramą, trumpam užmerkiu akis.
Galvos skausmas stiprėja su naujai praėjusią sekunde ir aš neiškentusi pakylu ant kojų. Tvoju kumščiu į stalelį šalia krėslo ir nubraukiu nuo jo visas knygas ir kitus popierius. Nustumiu baldą tolyn ir išliedama visas susikaupusias emocijas, imu siautėti.
Kodėl aš vis dar negaliu rasti ramybės?
Kodėl žmonės manęs nekenčia ir pastoviai stengiasi susidoroti!
Nekenčiu savęs!
Nekenčiu tokio pasaulio, kuriame aš tik tarnaitės duktė.
Tarnaitės, kuri mirė gimdydama. Nė neįsivaizduoju, ką reiškia turėti mylinčius žmones šalia.
Gyvenimas neteisingas.
Po velnių, jis neteisingas!
Surinku nebepakęsdama bukinančio skausmo tvilkančio smilkinius ir susiimdama už galvos, suklumpu betvarkėje, kurią pati sukėliau. Praeina kelios sekundės ir apartamentų durys lėtai prasiveria. Pakreipiu galvą į šoną, tačiau nespėju nė sureaguoti. Nepažįstamas individas griebia mane už pakarpos. Giliai įkvepiu jausdama iš netikėtumo sustreikavusią širdį ir sumirksėjusi bandau suvokti, kas darosi.
Vos tik būnu nutėkšta į artimiausią sieną, prabundu iš apėmusio transo ir kilstelėjusi galvą išvystu tamsoje žybtelėjantį metalą.
Rimtai?
Vos tik aukštas šešėlis prisiartina ir suima už gerklės, susmeigiu nagus į jo delnus ir muistydamasi įspiriu į tarpkojį.
- Ak tu...
Duslus garsas išsklinda iš užpuoliko burnos. Gniaužtai kiek atsileidžia ir aš trūktelėjusi už smaugiančios rankos, išsivaduoju. Pasilenkusi išvengiu antro bandymo pačiupti ir išleidusi iš gerklės kurtinantį garsą, pasileidžiu į miegamąjį. Vyras metasi iš paskos ir čiumpa už ilgos kasos, kurią Lilianą buvo surišusi šventei.
Po velnių!
Surinku dar sykį ir vos tik prakaituotas delnas atsiduria ant mano burnos, pabandau dantimis sugriebti šiurkščią delno odą. Užpuolikas suspaudžia mane savo glėbyje ir nuvilkęs į miegamąjį, perverčia ant lovos. Metalas dar sykį žybtelėja mėnulio šviesoje ir aš išplėtusi akis imu muistytis stipriame glėbyje. Mosuodama alkūne išmušu ginklą iš rankos ir išgirdusi dar seriją riebių keiksmų, jaučiu, kaip dilbis įsiremia į gerklę ir vyras vis didindamas spaudimo jėgą, stengiasi mane uždusinti.
Ne, tik ne dabar.
Pabandau dar pajudėti, tačiau jis kur kas stipresnis ir spausdamas mane prie lovos nebepalieka jokios galimybės išsivaduoti. Akyse jau šokčioja balti taškeliai, jaučiu, jog su kiekviena praėjusia sekunde jėgų turiu vis mažiau ir nebegalėdama įkvėpti suvokiu, kad tai mano pabaiga.
Garsu trenksmas pabudina iš keisto snaudulio ir jusdama, jog galiu kvėpuoti, paspringstu nuo perteklinio oro kiekio.
- Gaja? Liepsnele, lik su manimi, - tolumoje girdžiu balsą.
Skardus riaumojimas apkurtina ir aš vis dar kosėdama susigūžiu į kamuolėlį. Trūkčiojančiai kvėpdama jaučiu, kaip skauda gerklę ir siekdama pirštais kaklo, pirštus įmerkiu į kažką klampaus. Bandau atsimerkti, tačiau akių vokai tokie sunkūs, jog nepajėgiu ir vis dar girdėdama širdį veriantį riaumojimą suvokiu, jog žvėris tūno kažkur netoliese.
- Padėk man, - sušnabždu tiesdama delną į tamsą.
Raumenys sutvinkčioja ir ranka nukrinta šalia ant žemės. Bandau sukaupti jėgas, jog galėčiau šliaužti žvynuoto gyvio link, tačiau vos tik pasikeliu, netikėtai vėl susmunku į tą pačią vietą. Tamsa grįžta manęs, jaučiu kaip šalti jos pirštai užčiuopia tvinkčiojančią mano širdį ir aš atsidusdama padedu galvą ant vėsaus pagrindo po savimi.
Skausmo palaužtas riaumojimas atsimuša į ausų būgnelius ir gailėdamasi, jog negalėjau pažinti didingo žvėries išleidžiu paskutinį atodūsį.