Drakonų slėnis: Paslapties šydas

5 Skyrius

Ryte išvydusi nepažįstamą veidą savo miegamajame vos neiškrintu iš lovos ir užsitraukdama antklodę iki pat kaklo spoksau į jauną merginą. Ji stovi smalsiai dėbčiodama mano pusėn ir pamačiusi, jog prabudau, nedrąsiai šyptelėja.
- Kur Liliana?
- Labas rytas, panele. Nuo šiandien jums patarnausiu aš.
Papurtau galvą stipriau nei reikėtų.
- Ne. Prašau surasti Lilianą ir pakviesti ją.
- Atsiprašau, panele, tačiau tai neįmanoma.
Susiraukiu jausdama, kaip šis menkas incidentas nuo pat ryto sugadina nuotaiką ir tik ropšdamasi iš lovos piktai dėbtelėju akimis į savo amžiaus merginą. Jos rusvos plaukų sruogos tvirtai suimtos į kasą, o saulės nugairintame veide spindi nepasitenkinimas. Žengiu durų link ir priešais išdygusi tarnaitė gan piktai nuveria žvilgsniu.
- Jūs neapsirengusi, panele. Kur jūs einate?
- Išsiaiškinti, kodėl neįmanoma grąžinti buvusios tarnaitės.
Ji dar bando užstoti duris, tačiau jaučiuosi tokia supykusi, jog pastumčiau uolą, kad tik ištrūkčiau pro duris. Vilkėdama vien naktinius, kurie siekia mano kulkšnis, išpuolu į svetainę ir kaip tik išvystų durų link žengiantį, dienai pasiruošusį Tairą. Jis tikriausiai išgirdęs sumaištį, pagręžia galvą ir žvilgsniu apsistoja ties pasišiaušusiais plaukais, įraudusiu veidu ir akimis nuslysta prie naktinių iškirptės. Įsikandu į apatinę lūpą ir susigėdusi sustingstu vietoje.
Gerai.
Iš pradžių galėjau apsirengti ir tuomet paprašyti, jog grąžintų buvusią tarnaitę.
- Labas rytas, Jūsų Didenybe, - išberiu skubomis, jog greičiau galėčiau eiti prie temos dėl kurios tiek skubėjau, - norėjau paklausti, kodėl mano miegamajame yra nauja tarnaitė? Norėčiau, jog grįžtų senoji, ta kuri man padėjo susiruošti, vos čia atvykau.
- O kuo netinka ši? – jis mostelėja ranka į šalimais išdygusią merginą.
Ji laikydamasi pagarbos, nuleidžia akis, tačiau jaučiu net ir iš padilbų veriantį žvilgsnį.
- Prie anos moters aš jau pripratau ir jaučiausi saugi.
Tairas akimirką spokso į mano veidą, tada dar sykį žvilgsniu perbėga per mano kūną ir auksinėse akyse kažkas spragtelėja.
Jis giliai įkvepia ir susiraukdamas nusigręžia.
- Gerai. Tebūnie. Pakviesk buvusią tarnaitę, jog padėtų apsirengti, panelei, - Atsigręžęs Navalio valdovas suloja komandą šalia stovinčiai merginai ir ši tūptelėjusi išskuba iš karališkųjų apartamentų.
Vos tik liekame dviese, noriu apsigręžti ir grįžti į miegamąjį, tačiau nepajėgdama nusisukti, tik stoviu ir pirštų galiukais knebinėju šilkinę naktinių marškinių medžiagą.
- Man reikia eiti, nenukankink tarnaičių, ir kai susiruoši, tavęs laukia knygos, - mirktelėja prieš atverdamas duris. – Ir prašau, apsirenk kažką kuklesnio, nenoriu, jog blaškytum mano pavaldinius, - žaisminga šypsnys prabunda ant pernelyg rimto veido.
Susigėstu dar labiau, bet dalelę geros nuotaikos grįžta ir labai sąžiningai linktelėjusi palinkiu geros dienos. Grįžtu į kambarį ir kvailai šypsodamasi prisėdu ant lovos krašto. Paskendusi mintyse praleidžiu kelias akimirkas tyloje ir vos durys prasiveria, stryktelėju ant kojų.
Nužvelgiu šiltą Lilianos šypsnį ir pripuolusi, čiumpu į glėbį.
- Jūs grįžote!
- Jei valdovas reikalauja, negaliu atsisakyti.
- Ačiū! Net jei ir grįžote tik dėl Tairo paliepimo...
Tarnaitė dėbtelėja į mane, o aš susičiaupiu. Eilinį sykį per užgožtas emocijas pamirštu, jog turiu elgtis pagal protokolą ir atsiprašančiai šyptelėjusi, žengiu atbula.
- Aš nesistengiau sumenkinti jo autoriteto.
- Žinau, panele. Viskas gerai. Jums reikia ruoštis, jog nepavėluotumėte.
Šyptelėju ir leisdama jos nuvejama į vonią, išsineriu iš naktinių. Rankomis švelniai perbraukiu per odą ir prisimindama auksinį gerėjimąsi, užsinoriu, jog jis šitaip žvelgtų į mane nuolatos.
Tuo pačiu metu nekenčiu savęs už silpnumą ir tuos keistus pojūčius vis užimančius kvapą. Aš jo beveik nepažįstu, bet jis su manimi elgiasi taip gražiai, jog negaliu jausti mažiau.
Manimi niekas taip nesirūpino.
Ir aš niekam nejaučiau baimės ir žavesio tuo pačiu metu.
Tai iškreipta.
Po velnių, turėčiau susiimti ir nepasiduoti keistiems apžavams.
Visgi turiu nepamiršti, jog mano vietoje turėjo būti Arija, ir jei ji būtų ištekėjusi už Navalio valdovo, jis su ja elgtųsi taip pat, gal net maloniau ir į jos kūną žiūrėtų su pasigerėjimu.
Nuo šiol privalau išlaikyti šaltą protą ir nejausti prisirišimo, nes jeigu jis visgi nuspręs su manimi susidoroti, tai sužeis ne tik kūną, bet ir širdį.
Į menę ateinu, kai jau visi susirinkę. Vos tik įžengiu vidun, skubiai tūptelėju prieš valdovą ir pasigręžusi į šoną, pasiekiu savo krėslą. Ant jo stovi puodelis su garuojančia arbata ir aš dairydamasi aplink, išvystų manęs link artėjančią Milą.
- Labas, Gaja, tikiuosi elgeisi nepriekaištingai, kol manęs nebuvo, - ji mirktelėja sukrisdama į krėslą, kurio anksčiau nepastebėjau.
Pakylu ant kojų ir nusilenkusi išberiu pačius mėgstamiausius juodaplaukės žodžius. Ji perverčia akis, tačiau šyptelėjusi galva mostelėja į kėdę iš kurios ką tik pakilau.
- Ar galiu pasiteirauti, kur buvote išvykusi, Jūsų Didenybe?
- Šen bei ten. Stiprinau santykius su Staros karalyste.
- Neišmanau geografijos...
- Net nebandyk, - tyliai šnipštelėja.
Sulaikau šypsnį ir tik nudūrusi akis į savo rankas, laukiu tolimesnio mudviejų pokalbio.
- Girdėjau atvyksta Šventųjų krioklių delegacija.
Mila perveria mane žvilgsniu ir aš nedrįsdama pakelti galvos, tyliu.
- Karalius tikisi iškuopti mėšlą, kurį pats paliko įlaipindamas tave į mūsų laivą.
- Jūsų brolis laukia, kol aš jį išduosiu, Jūsų Didenybe.
- Mes visi to laukiame, - ji ištaria atsistodama, - pasimėgauk savo arbata, kol neatvėso.
Sustirusi ištiesiu ranką prie šilto puodelio ir bijodama krustelėti, nuryju burnoje susikaupusias seiles. Jie visi galvoja, kad aš juos išduosiu. Drebančiais pirštais porcelianą priglaudžiu prie lūpų ir gurkštelėjusi pernelyg saldžios arbatos vos susilaikau, kad nesusiraukčiau.
Ilgai nesimėgaudama gėrimu, į rankas paimu storesnę knygą ir atsivertusi pirmąjį puslapį, vos gebu susikaupti. Jaučiu tarsi visi į mane spokso, vertina kiekvieną kvėptelėjimą ir laukia, kol ne taip atversiu naująjį skaitinio lapą.
Sėdžiu visą dieną it priklijuotą. Verčiu lapą po lapo ir net išėjus visiems lordams ir kitų rangų atstovams, nepajudu iš vietos. Pajaučiu sunkų Navalio valdovo žvilgsnį mestą mano pusėn, tačiau nesureaguodama toliau gilinuosi į teritorijų svarbą bei pirmųjų ribų atsiradimą pasaulyje.
- Mums reikėtų pavakarieniauti, liepsnele.
- Aš nealkana, Jūsų Didenybe, - nuolankiai ištariu nepakeldama akių.
Ši knyga visai įdomiai skaitosi, be to joje yra paveikslėlių.
- Čia ne pasiūlymas.
Galiausiai kilstelėju galvą.
- Ačiū, Jūsų Didenybe, kad rūpinatės mano sveikata, tačiau pastaruoju metu neturiu apetito, o lavonas jūsų spintai bus tik lieknesnis ir užims mažiau vietos.
Nustembu, kai Tairas tiesiog linktelėja ir palinkėjęs gero skaitymo išeina iš priėmimo menės palikdamas mane visiškai vieną didžiulėje erdvėje. Giliai iškvepiu trumpam užversdama knygą ir pakėlusi akis į lubas, nužvelgiu tapytas freskas. Juodi drakonai skrajoja melsvame danguje. Atrodo didingi ir velniškai bauginantys.
Ar Navalis yra buvusi drakonų žemė? Girdėjau, jog paskutinieji išmirė prieš kelis šimtus metų. Aiktelėju prisiminusi savo sapną.
Tai drakonas bandė mane pritrėkšti miegamajame.
Kodėl aš jį sapnuoju? Visada tą patį: Juoda žvynuota odą ir kerinčiai gražios auksinės akys. Ką tai turėtų reikšti? Virptelėju nuo minties išvysti tikrąjį prieš akis ir akimirkai manydama, jog man pasigirdo, delnais užsidengiu ausis. Knyga nuslysta per kelius ir dunkstelėja ant žemės, o garsus riaumojimas nė kiek nerimsta. Grindys po kojomis suvirpa ir prisiekiu, jog išgirstu sudrebančius langų stiklus nuo širdį veriančio garso.
Tai netikra.
Viskas tik mano galvoje.
Užmerkiu akis vedina baimės, tačiau triukšmui nerimstant, prisiverčiu trumpam atsimerkti ir apsidairiusi, pakylu ant kojų. Aš vis dar viena.
Mažais žingsneliais nutipenu prie didžiulių langų ir žvelgdama pro juos ieškau to, kuris skleisdamas šį keistą ir nepažįstamą garsą, verčia šiurpti kūno odą. Tolumoje išvystų juodais sparnais plakantį gyvį ir šį sykį nebepainiodama jo su jokiu paukščiu, šoku atbula. Žvėris lyg pajutęs, jog spoksau, apsisuka ratu ir tik žvelgdamas į rūmų fasadą ima plasnoti sparčiau. Galinga jėga judantys sparnai atima žadą ir aš prasižiojusi stebiu, kaip mano sapnas ima virsti realybe. Traukiuosi nuo langų beveik bėgte, užminu ant suknelės ir paslydusi teškiuosi ant grindų. Alkūnėmis įsiremiu į pagrindą po savimi ir pakėlusi galvą spoksau į artėjantį tūžmingą padarą. Vos tik galiu įžvelgti jo snukį ir liepsnojančias šviesias akis, pajaučiu keistą pažįstamą karščio bangą. Ji užlieja visą kūną ir aš tik giliai kvėpuodama išgirstu tylą. Riaumojimas baigiasi ir dabar dvi auksinės akys dėbso į mane. Jaučiuosi tokia smulki prieš šį žvėrį anapus lango, tačiau tylėdama žvelgiu ir mintyse meldžiu pasigailėjimo.
Dar ne dabar.
Pirma turiu įrodyti savo nekaltumą.
Vaizdas aplink akis aptemsta ir aš jusdama, jog paskutinės jėgos apleidžia mano kūną, leidžiu sau užsimerkti.

Vis dar plūduriuodama tamsoje, jaučiu, kaip šiltos rankos apsiveja mano kūną ir kilstelėja nuo grindų. Priglundu prie tvirtos krūtinės ir veidu pasitrindama į pulsuojantį karštį, išleidžiu tylų atodūsį.
Aš dar pasnausiu.
Tik kelias akimirkas.

Pramerkiu akis jusdama minkštus patalus apgobusius kūną. Sumirksiu ir dairydamasi po miegamąjį, lengviau iškvepiu suvokdama, jog esu savajame. Aš nualpau. Vėl. Susiraukiu ir bandydama atsisėsti pajaučiu keistą skausmą pakaušyje. Priglaudžiu pirštus ir čiuopdama tvirtą medžiagą bandau prisiminti kas įvyko.
Prasiskėliau galvą?
Kada?
Prisiminimai vienas po kito įšoka atmintin ir aš tik vis labiau panikuodama bandau pamiršti auksines akis spoksojusias į mane.
- Panele, jau pabudote, - šiltas tarnaitės balsas priverčia pagręžti maudžiančią galvą durų link.
- Kas man nutiko? – užkimusiu balsu klustelėju.
- Nualpote ir susižeidėte galvą. Valdovas rado jus gulinčią prie stalelio menėje.
- Ką? Negali būti, - silpnai papurtau galvą. – Aš mačiau... mačiau pabaisą... didelę.
- Gaja, jūs išsekusi. Trečią dieną nieko nevalgote, todėl ir nualpote. Pačiu laiku Navalio valdovas grįžo į menę, nes kitaip viskas galėjo baigtis kur kas liūdniau.
Susiraukiu prisimindama viską visiškai kitaip, tačiau galbūt aš susapnavau? Visai kaip pirmąjį vakarą. Maniau, jog tas padaras iš tiesų kėsinosi į mane, o tai buvo paprasčiausias košmaras.
- Pranešiu Jo Didenybei, jog jau atsigavote, - Liliana tūptelėja kinktelėdama galva.
Nespėju paprieštarauti ir tik sučiaupusi lūpas toliau guliu nejudėdama. Pasimuistau nuo bukinančio badymo į pakaušį, tačiau neišleisdama nė garso pagręžiu galvą į juodą nakties dangų. Ryški pilnatis spigina tiesiai į langus ir aš žvelgdama į tobulai apvalų mėnulį, akimirkai nurimstu. Grįžusi juodaplaukė moteris perduoda Tairo palinkėjimą greičiau atsigauti, o kelias kitas dienas privalau likti lovoje ir pasveikti. Vos tik kita tarnaitė įžengia į miegamąjį su padėklu rankose, nuo kvapo išsyk supykina ir aš tik nugręžusi galvą atsisakau. Liliana dar bando ginčytis, tačiau kai griežtai ją nutraukiu, galiausiai būnu palikta ramybėje. Miegamojo durys užsiveria, o aš ir toliau spoksodama į mėnulį, nejučiomis panyru į saldų, tačiau bauginantį sapną.