Drakonų slėnis: Paslapties šydas

48 Skyrius

Sėdžiu karališkųjų menių svetainėje ir spoksodama į ugnį, jaučiu švelnius Lilianos pirštus ant savo žaizdos. Kažkas krūtinėje vis iš naujo dūžta, plyšta ir miršta, o rauda užgula ausis taip stipriai, jog negirdžiu nei vieno tarnaitės žodžio.
Niekaip negaliu atsikratyti juodo drakono atvaizdo priešais akis, kai šis riaumodamas privertė visus kilminguosius kristi ant kelių. Net Nirėja suklupo nuleidusi galvą be pasipriešinimo ugnelės, kuri joje virė iki tol.
Aš negaliu patikėti, jog visą tą laiką, kai bandžiau paklausti Tairo apie šiuos žvėris, jis man sakė, kad kraustausi iš proto, kad jie neegzistuoja. Aš pati galvojau, kad kraustausi iš proto! Jis man leido patikėti, kad su manimi kažkas negerai, kol visą laiką slėpė, kad jis ir yra drakonas, kurį vis matydavau!
Keistas išdavystės jausmas gula ant liežuvio it nuodai ir aš raukydamasi iš krūtinę veržiančio skausmo, vis iš naujo ir iš naujo galvoju apie viską, kas nutiko. Apie visus ženklus, kurių nepastebėjau anksčiau. Jie visi žvėrys. Jie visi drakonai, o aš tarsi avelė čia sukiojausi tarp jų. Visiška bejėgė. Kokio velnio Tairas norėjo, kad kaučiausi su drakonu?
Ar jis taip manęs nekenčia?
Giliai iškvepiu, kai Liliana žengia atgalios ir pasukusi galvą į jos pusę, užduodu klausimą neištardama nei vieno žodžio.
- Atsiprašau, Jūsų Didenybe, bet mums visiems buvo uždrausta prasitarti apie mūsų prigimtį.
Lėtai linktelėju ir vėl nusukdama galvą į židinį, išgirstu atsiveriančias duris.
- Liliana, palik mus vienus, - šiurkštus Tairo balsas nuaidi tylioje svetainėje.
Tik ugnis tyliai spragsi išbaidydama stingulį iš kūno. Tarnaitė linktelėja galvą ir tūptelėjusi dingsta pro duris. Užsidengiu sutvarstytą žaizdą ir nuogą pilvo odą, bet nepakeldama akių toliau spoksau į oranžinę liepsną.
- Gaja? Liepsnele.
- Nedrįsk, - sušnypščiu pro sukąstus dantis.
Išgirstu gilų atodūsį ir pajaučiu karštį sklindantį nuo Tairo kūno. Jis atsisėda į fotelį priešais mane ir ištiesia ranką, jog paliestų manąją, bet aš akimirksniu ją patraukiu ir negalėdama pamiršti situacijos ironijos, vos susilaikau nepradėjusi kvatotis.
- Nenoriu, kad daugiau gyvenime mane liestum, - sausai ištariu susikraudama rankas ant savo kelių. – Nenoriu daugiau būti viename kambaryje su tavimi. Nenoriu būti su žmogumi, kuris man melavo ir leido tikėti, kad kraustausi iš proto.
Atsistoju taip greitai, jog kėdė nuvirsta sukeldama triukšmą nesibaigiančioje tyloje. Pradedu eiti iš svetainės, bet tvirti pirštai apsiveja mano riešą ir aš sustojusi apsigręžiu. Nustebindama pati save, iškeliu ranką ir skeliu antausį tiesiai į tą gražų veidą, kuriuo taip žavėjausi vos prieš porą savaičių.
Tairo akys pasikeičia ir aš išsigandusi žengiu atbula. Ištraukiu savo ranką iš jo ir nieko nesakydama, nubėgu į miegamąjį ir jame užsidariusi, pristumiu arčiausiai stovinčią spintelę prie durų, kad Navalio valdovas nesugebėtų įeiti.
Net juokinga, juk jis drakonas. Jei norėtų, galėtų sudeginti duris ir mane. Įsiropščiu į lovą ir pasukdama galvą išvystų juodą pliušinį drakoną ir suirzusi šveičiu jį į kitą kambario pusę. Man reikia sprukti iš čia. Akimirksniu pagalvoju apie Helę ir Soreną, kad tik jis būtų išvykęs kiek vėliau, tuomet būčiau galėjusi prisijungti prie jo.
Turiu, turiu pasprukti. Turiu išsivaduoti iš šios melų irštvos, kol dar kvėpuoju.
Prisiminusi papuošalų dėžutės dugne slepiamą gabalėlį akmens, kuris gali sužeisti kaip dabar jau žinau drakoną, akimirksniu nulipu nuo lovos ir nuėjusi prie stalelio imu kuisti papuošalus laukan. Apčiuopusi lygų, bet nedidelį gabalėlį, suspaudžiu jį delne ir aštri kraštinė įsirėžia į delną. Kažkodėl pasijaučiu stipresnė ir sulaukusi gilios nakties, aš bandysiu pasprukti, net jei tai kainuos man mano gyvybę, aš bandysiu ištrūkti iš vietos, kurią laikiau namais.
Tairas mane taip stipriai įskaudino, kad net ir norėdama jam atleisti, nesu įsitikinusi, jog pajėgčiau.

Prabundu, kai už lango visiška tamsa. Aplink taip tylu, jog girdžiu krūtinėje besidaužančią širdį. Akimirksniu viską prisimindama, atsisėdu lovoje ir supratusi, jog aš vis dar viena, lengviau atsikvepiu. Skausmas krūtinėje supulsuoja ir keistas išdavystės jausmas vėl nugula ant liežuvio galo. Išsitraukiu iš po pagalvės aštraus akmenėlio dalelę ir spausdama ją prie krūtinės, bandau suvienodinti savo kvėpavimą, bet kai sunki tyla užgula ausis, vos susilaikau nesurikusi ir krūptelėjusi dėbtelėju į juodą siluetą miegamojo viduryje.
Mano akys išsiplečia ir aš šoku iš lovos taip sujudindama žaizdą šone. Suinkščiu, kai kibirkštys pažyra prieš akis.
- Tu gyva! – balsas pasigirsta tyliai ir supratusi, kam jis priklauso, nedrąsiai žengiu į priekį.
- Sorenai?
- Atleisk, Gaja, turiu padaryti vieną dalyką, kuris tau nepatiks. Prisiekiu, viską paaiškinsiu vėliau, bet dabar turi manimi pasitikėti.
Nespėju nė sureaguoti, kai vaikino siluetas atsiduria priešais ir čiupęs mane į glėbį, dar spėja šyptelėti, kai tamsa pasiglemžia ir mano skrandis apsiverčia kūliais. Viskas taip susispaudžia, jog ausyse pradeda tvinksėti pulsas, o krūtinėje širdis pradeda lipti lauk. Akimirką pamanau, kad nualpsiu, bet kai ryškios šviesos mane apakina, o aš vis dar gyva, lengviau atsikvepiu ir sulaukusi kvailo šypsnio, atbula ranka nusibraukiu ištryškusias ašaras.
- Gaja? – pažįstamas balsas pasigirsta ir aš suktelėjusi galvą, dėbtelėju į išbalusi Helės veidą.

Taigi, pasiekėmė pirmos knygos pabaigą! Žinau, kad liko labai daug neatsakytų klausimų, tačiau galbūt ateityje jie bus atsakyti! Labai nenusiminkite, kad dabar su Gaja teks atsisveikinti! Taip pat noriu pasakyti, kad artimiausiomis dienomis įkelsiu keletą dalių, kurios yra iš Tairo perspektyvos, kaip papildomas scenas, kurių neteko rasti šioje dalyje!
Ačiū, kad skaitėte! Ačiū, kad buvote!