Drakonų slėnis: Paslapties šydas

23 Skyrius

Sėdžiu karališkųjų apartamentų svetainėje priešais židinį ir skaitydama knygą girdžiu nuolatinį Tairo žingsniavimą už nugaros. Pirmas dešimt minučių stengiausi nekreipti dėmesio, tačiau dabar triukšmingai užverčiu skaitinį ir pasigręžiu į nerimaujantį valdovą.

-        Tairai.

Auksinės akys įsminga į mano veidą. Susiraukiu stebėdama šaltą žvilgsnį ir palikusi knygą ant stalelio šalia krėslo, lėtai atsistoju iš savo vietos.

-        Liepsnele, ne dabar.

-        Kodėl tu toks susijaudinęs?

Pirmą sykį matau jį išsigandusi ir nesuprasdama kodėl, žengiu artyn. Krūptelėju išgirdusi beldimą į duris. Ar mes kažko laukiame?

-        Šūdas.

Pagręžiu galvą atgalios į juodaplaukį, kuris sugniauždamas kumščius lėtai žengia rašomojo stalo link ir įsitaisęs kėdėje akimirkai užsimerkia. Vos tik auksinės akys vėl išvysta dienos šviesą, jos šaltos, visiškai be gyvybės ir aš kilstelėdama antakius bejėgiškai toliau stypsau kambario viduryje. Po ilgos tylos minutės durys prasiveria ir vidun įeina tamsiaplaukis su kvaila šypsena ant veido.

-        Mano mielieji! – džiugiai sušunka skėstelėdamas rankomis.

Kilstelėju antakius, tačiau vis dar nejudu. Spoksau į juodus odinius drabužius, kurie beveik tokie patys kaip Tairo tik trūksta auksiniais siūlais siuvinėto apsiausto. Odinis, šonuose suvarstomas švarkas apglėbia liekną liemenį ir raumeningas rankas, o kojos...

Jis patrauklus.

Labai.

-        Mes dar nespėjome susipažinti, brangioji! – Krūptelėju išvydusi juodas it anglis akis įsmeigtas į mano veidą. – Aš esu Sorenas, tamsos princas iš taip visiems žinomo pragaro! O tu tikriausiai Gaja?

-        Tu juokauji taip? – pasimesdama greitai dėbtelėju Tairo pusėn.

Sorenas susiraukia ir kilstelėjęs antakius įdėmiai mane nužvelgia. Nusisuka į Tairą, tačiau neradęs jo veide atsakymo vėl grįžta ties manuoju

Kas čia darosi?

-        Ne, brangioji. Aš nejuokauju.

Šoku atbula išvydusi kaip akies baltymas pajuoduoja ir susiėmusi už širdies vis dar laukiu, kol Navalio valdovas mane patikins, jog visa tai kvaila išdaiga.

-        Kas tu toks? – sušnabždu užpakaliu įsiremdama į krėslo atkaltę.

Po velnių! To betrūko, kad dar nuvirsčiau.

-        O tu kas tokia? – tamsiaplaukis vis dar susiraukęs vėpso į mano reakciją.

Kaip tai kas aš tokia?

Papurtau galvą nieko nebesuprasdama.

-        Ooo... – juodose akyse žybtelėja švieselės. – Tu žmogus...

-        O tu ne?

Sorenas papurto galvą ir žengia artyn. Bandau atbulomis apeiti krėslą, tačiau nesugebu ir tik sustingusi vietoje spoksau į besiartinantį antžmogį.

Tairai, kokio velnio tu ten stypsai?

-        Ar ji...

-        Ne. – Tairas nukerta vos tik išgirdęs sakinio pradžią.

-        Tai tu vedei žmogų? Paprastą, silpną mergaitę?

Lengviau atsikvepiu vos tik Sorenas atsišlieja nuo manęs, tačiau suklūstu išgirdusi klausimus. Kas čia vyksta?