Drakonų slėnis: Paslapties šydas

2 Skyrius

Grįžtu į kambarį, kuriame pabudau, ir sukrisdama veidu ant lovos išleidžiu visus šėlstančius jausmus viduje.  Kodėl jis man toks geras?
Ar tai kokie nors spąstai?
Aš jo vietoje seniai būčiau save išsiuntusi atgal į Šventuosius krioklius. Galbūt netgi dalimis. Visa ši situacija yra didžiulis pasityčiojimas iš šio valdovo, tačiau atrodo, jog jam tai mažiausiai rūpi. Ir nė nežinau, ar jis patikėjo mano žodžiais.
Ak, Deira.
Kad galėtum man dabar patarti...
Sulaikau kylantį liūdesį dėl paliktos draugės, kuri ir toliau kenčia pašaipą iš kilmingųjų kuopdama jų mėšlą, kol aš mėgaujuosi visais privalumais tūnodama karališkoje lovoje. Niršdama pati ant savęs, nusispiriu batelius ir tik spoksodama į blizgučius, pirštais imu graibyti pernelyg trapią suknelės medžiagą. Trūktelėju stipriau ir vienas sluoksnis pūsto sijono atitrūksta nuo siūlės. Spoksau išplėtusi akis į medžiagą rankoje ir baimindamasi, jog pati prašausi problemų, panosėje susikeikiu. Užmerkdama akis tikiuosi, jog medžiaga netikėtai vėl atsiras savoje vietoje. Krūptelėju, kai pasigirsta bildesys ir lyg nuskriaustas vaikas, medžiagos sluoksnį pakišu po suknele. Šiurkštus tiulio sluoksnis nemaloniai priglunda prie kojų, tačiau tik sukandu dantis ir laukdama, kol svečias užeis, nejudu.
Prasiveria tarpelis ir mano nosį pakuteną maisto kvapas. Uosdama kuminą bei kažką aitraus, kilstelėju galvą ir išvydusi Milos veidą dar labiau susijaudinu dėl suknelės.
- Kas nutiko? – Ji kilstelėja antakius nešina padėklu.
Pasiduodama ištraukiu medžiagą ir numetu šalia ant baltų patalų. Mergina akimirką žvelgia į mane, tada pasigręžia į kreminės spalvos skiautę ir pradeda juoktis.
- Man ji vis tiek nepatiko. Su ja atrodei lyg neskanus tortas.
Spoksau nežinodama kaip turėčiau reaguoti, tačiau ji nelaukdama mano reakcijos mostelėja galva į tą patį stalelį ant kurio paliko pusryčius ir prisėsdama ant kėdės luktelėja, kol prisiartinu.
- Turėjau ateiti su tavimi susipažinti. Nors ir Tairas liepė laikytis atokiai, kad neišgąsdinčiau tavęs, - Mila kraudama lėkštes, su sidabriniais gaubtais, beria žodžius, o aš tik spoksodama į maistą beveik negirdžiu jos žodžių.
- Tairas?
Prisiverčiu pakelti akis ir žvelgdama į rudą, linksmą žvilgsnį laukiu atsakymo.
- Mano brolis, tavo vyras, - versdama akis burbtelėja.
Mintyse vartydama šį vardą į visas puses bandau susieti su jo šeimininku. Mergina išvydusi mano keistą išraišką, kilstelėja antakį ir spoksodama plačiai nusišypso. Netgi erzinančiai.
- Jis tikras gražuolis, ar ne?
Nusuku akis ir jaučiu, kaip skruostai ima liepsnoti. Tikrai neketinu kalbėti apie Navalio valdovą su jo seserimi.
- Ar aš turėčiau į tave kreiptis, „Jūsų didenybe“? – susizgrimbu, jog nepaisau protokolo ir puolu stotis.
Juodaplaukė stveria mane už riešo ir trūktelėjusi stipriau nei reikia pasodina atgalios prie stalo.
- Dar sykį išgirsiu tuos du žodžius, nušoksiu nuo šiaurinio bokšto.
Sulaikau kilusį juoką ir paėmusi į rankas šakutę žvilgtelėju į dubenėlį su įvairiausiomis gėrybėmis.
- Virtuvės šefas nežinojo, ką mėgsti, tad pagamino tradicinį Navalio patiekalą. Tikiuosi tau patiks.
Jaučiu, kaip burnoje kaupiasi seilės ir nebelaukdama didesnio paskatinimo kimbu į dieviškai kvepiantį patiekalą.
- Kodėl jūs visi su manimi šitaip gražiai elgiatės? Ypač po to laiško apie kurį man užsiminė tavo brolis.
Mila akimirką tyrinėja mano veidą tarsi kažko ieškodama, bet galiausiai lengvai šyptelėja ir servetėle šluostydamasi lūpas vis dar atidžiai spokso. Pajaučiu tą keistą karščio bangą užliejančią mane naujai ir galvodama, jog viskas nuo šilto maisto, atsilošiu paminkštintoje kėdėje.
- Aš noriu tikėti tavimi. Nežinau, ką apie tai galvoja Tairas, tačiau esu tikra, jog priims tinkamą sprendimą, kad ir ką jis sugalvotų.
Linktelėju dėkinga bent už tokį atsakymą. Mergina lėtai atsistoja, surenka visas lėkštes ir patraukia durų link.
- Be to, pasirūpinsiu, jog tavo drabužinėje būtų daugiau patogesnių drabužių nei šių puošnių, tačiau niekam nereikalingų suknelių.
Dar spėja mirktelėti prieš uždarydama kambario duris. Neskubėdama pakylu iš savo vietos ir neturėdama ko veikti, imu šmirinėti po šviesų ir pernelyg erdvų miegamąjį. Nuošaliame kampe randu baltą raižytą spintą ir atvėrusi sunkias dureles randu pakabintą šilkinį chalatą. Guosdama save, jog šiandien daugiau niekur neisiu, išsineriu iš sudraskytos suknelės ir pečius apsigobiu švelnia bei pernelyg slidžia medžiaga.
Po velnių...
Tai va koks jausmas dėvint brangius audinius.
Suknelę, kad ir kokia graži bebūtų, sulankstau ir padedu į tuščią spintą. Užveriu duris ir apsigręžusi nutykinu prie lango. Jis nuo pat lubų eina žemyn iki kreminės spalvos kiliminės dangos ir aš suklupdama prieš jį, nugarą įremiu į lovos rėmą. Spoksodama į skaisčią dieną ir žaliuojančius medžius tolumoje mintimis nuklystu į vakarykščią ceremoniją. Pamenu, kaip drebėdama stovėjau menės viduryje. Už manęs tūnojo suręsta žaliuojanti arka, o priešais, kad ir beveik nematomas, stovėjo mano būsimas vyras.
Tai turėjo būti Arija, tačiau skleidžiamos siaubingos istorijos apie Navalį bei jame gyvenančias pabaisas, atbaidė mano „jautriąją“ seserį nuo šios santuokos ir negalėdama paprieštarauti tėvui, pasitelkė sąmokslą įkišdama mane į savo vietą.
Virpančiu balsu tariau priesaikos žodžius, kuriuos šalimais bėrė šventikas įtvirtindamas mūsų santuoką. Visą naktį laivu trenkiausi per siūbuojančią jūrą su tuo pačiu baltu šydu ir atskiroje kajutėje nei mano vyras.
„Tokie papročiai, tokios tradicijos“ – išlydėdamas čiulbėjo Šventųjų krioklių karalius.
Jaučiausi įkalinta. Mane nuolat pykino ir tas žuvies bei sūrios jūros kvapas vis dirgino skrandį, kuris urgzdamas grasino atpilti visą turinį ant įspūdingos suknelės.
Šoktelėju iš savo vietos vos tik kažkas didelio praplasnoja pro šalį. Sunkūs sparnai skrodžia skaidrų mėlį ir aš tik prilipusi prie stiklo bandau įžvelgti padarą.
Kas tai buvo? Juodas it anglis...
Gal tai kažkokia paukščių rūšis, kurios nėra namuose?
Stebiu, kaip skraiduolis pranyksta tolumoje ir virtęs į vos įžiūrimą taškelį užmina dar vieną mįslę, kurią turėsiu įminti per visą laiką, kuris bus man duotas.
Vis dar spoksau pro langą, žaviuosi gražiu kraštovaizdžiu ir neatplėšdama akių laukiu, kol dar vienas sparnuotis sugalvos skristi pro šalį.
Galbūt tai vienas iš tų pabaisų, kurių taip išsigando Arija?
Spėju mirktelėti ir stebiu vieną jų atskrendančių tiesiai į mane. Prisimerkusi žvelgiu į vis didėjantį gyvį ir nebesuprasdama į ką jis panašus, jaučiu, kaip baimė apima visą kūną. Kuo arčiau jis randasi, tuo geriau galiu įžvelgti juodą žvynuotą odą, keisto pavidalo snukį ir sparnus kurių vienas didesnis už normalų žmogų. Jis nei kiek nelėtindamas plasnoja tiesiai į mane, o aš tik bijodama krustelėti suvokiu, jog tėkšis visu svoriu į langą.
Tai drakonas!
Tai turi būti jis ir jis vis labiau artėja, o aš rankomis užsidengiu galvą ir pradedu rėkti pajutusi smūgį anksčiau nei jis įvyksta.
Galvodama, jog širdis iššoks lauk iš krūtinės, metuosi ant kojų ir už kažko užkliuvusi plačiai atmerkiu akis. Tą pačią akimirką plojuosi iš lovos ant grindų ir dar sykį šūktelėdama bandau suvokti, kas vyksta aplink mane. Vis dar gulėdama kambario viduryje, apčiupinėju savo kūną ir ramindama protestuojančią širdį patikiu, jog aš sveika. Lėtai kilstelėju galvą pro lovos kraštą ir stebėdama nesudužusį langą, stipriai susiraukiu.
Aš užmigau?
Kas čia dedasi?
Kas...
Lėtai purtydama galvą, kojomis tvirtai įsiremiu į grindis ir bandydama atsistoti vėl suklumpu. Raumenys ištežę ir aš tik virpančiais pirštais kabinuosi į tamsaus medžio lovos rėmą. Akyse susikaupia pykčio, baimės ir dar bala žino ko ašaros ir aš neatlaikiusi imu kūkčioti. Vis dar drebėdama nuo patirtų emocijų ir sapnų raudu lyg mažas vaikas ir negalėdama sustoti, nulenkiu galvą tarp kojų.
Prasėdžiu ilgą laiką girdėdama savo verksmą ir besidaužančią širdį. Kambarys pasidaro nemielas ir gąsdinantis, o aš nebegalėdama daugiau jame ištverti nė minutės, šoku ant kojų ir išlekiu lauk pro neužrakintas duris. Žmogus stovintis prie jų sureaguoja ir čiumpa mane už alkūnės. Išsigandusi surinku dar sykį taip sutrikdydama vaikiną. Jo šviesios akys įsminga į mano veidą, pirštai dar stipriau įsirėžia į jautrią odą ir aš susiraukusi trūktelėju ją.
- Kažkur skubate, panele?
Papurtau galvą, ašaros vis dar teka skruostais ir atidžiau nužiūrėjęs, aukštas tamsiaplaukis per petį grįžtelėja į mano kambarį.
- Aš tik noriu įkvėpti gryno oro, - trūkčiojančiu balsu išdudenu.
- Man įsakyta neišleisti jūsų iš kambario, tad teks grįžti atgalios.
Spoksau sutrikusi. Smegenys vis dar ištižusios, o sapno nuotrupos karaliauja mintyse. Negaliu ten grįžti. Negaliu ir čia stovėti. Jaučiuosi tarsi tuoj uždusiu ir tik muistydamasi vietoje pabandau ištraukti ranką.
- Prašau. Aš blogai jaučiuosi, man reikia gryno oro.
Nenoriu maldauti, nenoriu prarasti savigarbos, tačiau jei greitu metu neištrūksiu... Nuryju burnoje susikaupusias seiles ir jos pastringa gerklėje. Šaižiai įkvepiu ir dar sykį užsikūkčiodama paspringstu.
- Maldauju, - tarstelėju, kai kojų raumenys ir vėl neatlaiko.
Suklumpu koridoriaus viduryje ir vaikinas dar labiau nustebęs pritupia šalia manęs. Apsidairęs tuščioje erdvėje, giliai iškvepia ir palinkęs arčiau bando paimti mane į glėbį. Muistausi bijodama, tačiau neturėdama jėgų pasiduodu. Priglundu prie karštos krūtinės ir mėgaudamasi prie skruosto glundančia tvirta drabužio medžiaga suvokiu, jog jis neneša manęs atgal į miegamąjį. Lėtai, tačiau užtikrintai žengia tolyn ir aš dėkinga nerišliai burbtelėju.
Vos tik išeiname iš dusinančios erdvės, įtraukiu pilnus plaučius gaivaus vakaro vėjo. Kilstelėju galvą ir nužvelgiu temti pradėjusi dangų. Mane nešęs vaikinas, atsargiai pasodina ant betoninio suolelio ir atsistodamas per atstumą, atsargiai nužvelgia.
- Ar šito pakaks?
Spoksau į tolį ir nužvelgdama balkono turėklus, kelis sykius linktelėju.
- Ačiū, - tarstelėju kojas prisitraukdama prie krūtinės.
Lengvas vakaro vėjas sujudina mano chalatėlio skvernus ir aš tik glausdama medžiagą arčiau kūno, giliai kvėpuoju.
Suktelėju galvą į šoną, kai vaikinas sukruta ir aš stebėdama pakitusią jo stovėseną, kilstelėju antakius.
- Jau turime grįžti, ar ne? – švelniai ištariu.
Tamsiaplaukis trumpam pasigręžia į mane ir tvirtai linktelėjęs ištiesia ranką. Įsikimbu jos nepasitikėdama savo jėgomis ir atsistojusi ant žemės, jaučiuosi kur kas tvirčiau.
Seku paskui prižiūrėtoją atgalios į vienutę ir tik sustojusi prie durų, drįstu pakelti akis į rimtą žvilgsnį, kuris sekdamas mano kiekvieną judesį, bando įvertinti tolimesnį veiksmą.
- Ačiū, kad pažeidei tau duotą įsakymą. Niekada to nepamiršiu, - burbtelėju peržengdama kambario slenkstį.
- Nereikia dėkoti, panele. Malonu, kad galėjau padėti, - jis lėtai nusilenkia ir daugiau nebežvelgdamas vėl nugara įsiremia į sieną visai šalia miegamojo durų.
Įžengusi vidun, randu patiektą vakarienę ir lengvus naktinius ant švariai paklotos lovos. Neturėdama apetito, įsirangau į patalus ir apsiklodama panardinu galvą. Vis dar jaučiuosi kamuojama sapno ir to padaro išdygusio jame. Visu kūnu galiu jausti susidūrimo bangą, tačiau tai juk buvo netikra?
Taip?
Juk netikra?
Purtau galvą jausdama, kaip akių kampučiuose vėl susikaupia ašaros ir tik trūkčiojančiai įkvėpdama užsimerkiu. Jaučiuosi tokia pavargusi...
Ilgai netrunku, kol saldi tamsa sugundo kūną ir brisdama gilyn į sapnų karalystę tyliai meldžiuosi, jog sparnuotas padaras liautųsi mane persekiojęs.