Drakonų slėnis: Paslapties šydas

45 Skyrius

Stovėdama tuščioje menėje ir giliai dūsaudama imu abejoti ar prieš dvi dienas degusi ugnis vis dar su manimi. Po velnių, ką aš sau galvojau prašydama pragaro princo, jog šis mane išmokytų kovoti? Sorenas kvailai šypsosi stovėdamas priešais, o mano visi kūno raumenys dega.
- Nagi, susiimk. Dar tik praėjo dvi valandos, tikrai gali praktikuotis ilgiau, - šis burbtelėja keldamas nuo žemės medinį kardą. – Kai išmoksi jį laikyti taip kaip priklauso, padovanosiu tau kardą kaldintą pragare, kad galėtum nudurti tą pasipūtusią kalę vienu mostu.
Nesusilaikiusi prunkštelėju ir prisiverčiu pakelti juokingai atrodantį kardą ir čiuopdama nelygų paviršių įsitveriu jo stipriau. Paskutines dvi dienas nuo ryto iki vakaro leidau su Sorenu ir nemačiau Tairo. Jis net nenakvojo mūsų miegamajame, bet aš vis dar buvau pikta, vis dar norėjau, kad jis man pasakytų, kas dedasi, jog jis toks rūstus ir negailestingas. Jog jis nepasitiki manimi...
- Nagi, Gaja! Būčiau spėjęs tave nudobti jau tris kartus, - Tamsos princas burbtelėja išmušdamas netikrą ginklą man iš rankos.
Jo koja akimirksniu įsirėžia man tarp šonkaulių ir aš parpuolu ant žemės. Sugriežiu dantimis jausdama skausmą ir trumpam užsimerkusi tramdau savo emocijas.
- Kodėl tai taip sudėtinga? – burbtelėju ropodama keturiomis.
Sorenas atsidūsta ir ištiesęs ranką padeda man atsistoti. Nusivalau nuo prakaito lipnias rankas į lengvą suknelės sijoną ir nusibraukdama juodas plaukų sruogas nuo akių, žvilgtelėju į nerimastingą žvilgsnį mokytojo akyse. Kažkas jose atrodo pernelyg... susijaukę. Nerimas spindi ryškiau nei žvaigždės tamsiame danguje ir suprasdama, jog tai visai nesusiję su manimi, nedrąsiai žengiu į priekį.
- Kas nutiko su Hele?
Tamsiaplaukis sumirksi aiškiai nesitikėdamas tokio klausimo ir ranka persibraukęs per plaukus, atgręžia man nugarą. Netikras juokas nuaidi erdvioje menėje ir aš kilstelėju antakius.
- Kodėl tu galvoji, kad kažkas nutiko? Aš tiesiog įvykdžiau mudviejų sandorį, atgavau tai, ką buvau praradęs ir palikau ją pasitikti savo likimo.
- Sorenai, - burbtelėju tiesdama ranką ir uždėdama ją ant tvirto vaikino peties.
Tarp mudviejų išsitempia tyla, bet aš stoviu nejudėdama ir laukiu, kol šis kažką pasakys, bet laikas eina, o aš vis dar nepajudėjau iš vietos.
- Aš ją įskaudinau. Aš ją palikau savo tėvui, nes jis nori ją vesti ir...
- Tu padarei ką? – surinku apimta nuostabos ir kvailo pykčio.
Sorenas atsisuka susiraukęs, bet aš jau pastvėrusi nuo žemės savo medinį kardą, užsimoju juo, kad galėčiau užtvoti vaikinui. Aišku, jis sugauna netikrą ginklą viena ranka ir išplėšęs man jį iš rankų, žengia į priekį. Jo juodos akys pradeda keisti ir kai akiduobėse lieka visiška juoduma, aiktelėju.
- Tu galvoji aš norėjau ją ten palikti? – jis suurzgia pro sukąstus dantis. – Nieko nėra šlykščiau nei mano tėvo rankos ant jos kūno, ar bet ko kito rankos ant jos kūno, bet aš neturėjau pasirinkimo! Neturėjau sumauto pasirinkimo, nes aš negaliu kovoti prieš savo tėvą. Tik ne tuomet, kai esu vienas!
Soreno ranka ima spausti mano petį ir aš muistydamasi iš visų jėgų stengiuosi išsivaduoti iš jo traiškančių gniaužtų. Giliai įkvepiu žvalgydamasi aplink, bet nerasdama jokios išeities pasirenku vienintelį variantą, kuris kovoje su Nirėja man tikrai atneštų mirtį – aš jį apkabinu.
Prisispaudžiu prie tvirto kūno ir užmerkdama akis, toliau kenčiu jo stiprius pirštus, bet praeina akimirka ir šis sutrikęs, atleidžia mano petį ir kiek dvejodamas apsiveja rankomis mano liemenį.
- Tau reikia pas ją grįžti, Sorenai, - šnabždu tyliai į jo krūtinę.
Jaučiu aplink jį besisukiojančią tamsą, kuri šnabžda man įvairius dalykus, verčia jausti kvailus jausmus, bet aš nesileidžiu apakinama pykčio ir laukiu, kol mano žodžiai pasieks Tamsos princo širdį.
- Ji be tavęs daugiau nieko neturi. Ją visi norėjo nuskriausti, ją visi norėjo palaužti. Negali jos palikti pas kažką, kas ir vėl stengsis padaryti tą patį.
Užbaigusi savo tiradą, lėtai žengiu atgalios ir prisiverčiu šyptelėti, kai vaikinas sugauna mano žvilgsnį, o jo akyse plaukioja kažkokia keista emocija. Nuostaba?
- Tairas tavęs nevertas, Gaja, - galiausiai šis prabyla kvailai kilstelėdamas viena lūpų kamputį aukštyn.
- O tu Helės, bet vis tiek turi pas ją grįžti, - linktelėju rimtai.
- Žinau, žinau, - Sorenas persibraukia ranka per plaukus ir ranka pamoja į mano kardą. – Pertrauka baigėsi, pakelk savo kardą.
Suspaudžiu lūpas bandydama nulaikyti šypseną ir darydama tai, ką man liepia, pasiruošiu dar kelioms valandoms kančios.
Kai galiausiai grįžtu į miegamąjį, Liliana manęs jau laukia ir padėjusi nusivilkti purvinus drabužius, palieka mane vieną vonios kambaryje. Dėbtelėju veidrodyje į savo atvaizdą, pažvelgiu į pilkšvas akis ir matydama jose keistą užtikrintumą, kilstelėju antakius. Jaučiuosi pavargusi, bet pirmą sykį per pastarąsias kelias savaites imu tikėti, kad gal bus geriau. Net jei ir mirsiu, tai bent būsiu atidavusi viską, ką galėjau, kad išgyvenčiau.
Krūptelėju, kai išgirstu bildesį į duris, dėbtelėju į jas tarsi abejodama, bet atsikrenkštusi šūktelėju klausdama, kas ten ir pasigirdęs Tairo balsas, pasiunčia šiurpuliukus kūnu žemyn.
- Ar, ar galiu užeiti?
- Ne, - atsakau per greitai, bet prisiverčiu nusigręžti nuo veidrodžio ir sustojusi prie vonios, lėtai į ją įsiropščiu.
- Aš palauksiu, kol nusiprausi. Tuomet mudu pasikalbėsime.
Girdžiu kaip žingsniai nutolsta nuo durų ir raukydamasi, jaučiu viduje vėl naujai verdantį pyktį. Pastaruoju metu atsiradusi įtampa tarp mudviejų, vis labiau mane erzina ir aš kiekvieną sykį galvodama apie viską, kas tarp mudviejų nutiko, trokštu pabėgti ir niekuomet nebesugrįžti, bet tuomet suvokiu, kad neturiu kur išeiti. Net jei ir pavyktų, ką tuomet daryčiau? Neturiu pinigų, neturiu nieko. Esu įkalinta šiuose rūmuose su vyru, kuris nenori leistis į kompromisą, kuris nenori manimi pasitikėti.
Su kiekviena diena ir aš noriu pasitikėti juo mažiau ir nežinau ar tai reiškia, jog mudviejų santykiams atėjo pabaiga, bet šią akimirką nesijaučiu norinti viską ištaisyti.
Kai nusipraususi įsisupu į šilkinį chalatą ir Lilianą sušukuoja mano plaukus, išeinu iš miegamojo ir Tairą randu prie rašomojo stalo svetainės gale. Apšviestas besileidžiančios saulės spinduliais atrodo įspūdingai, bet aš nusigręžiu nuo tvirtos krūtinės, kurią dengia tik balti marškiniai ir dėbtelėju į juodas plaukų sruogas, užkritusias ant akių, kol šis pasilenkęs prie dokumentų atidžiai juos tyrinėja.
Susikraunu rankas ant krūtinės ir atsikrenkštusi, žengiu žingsnį į priekį. Stebiu, kaip Navalio valdovo garbanos žaismingai sujuda, kai šis pakelia galvą ir nuvėręs mano kūną alkanu žvilgsniu, grįžta prie veido. Nieko nesakydama prieinu prie stalo ir atsisėdusi priešais žvelgiu pro Tairo petį į langą ir besileidžiančią saulę.
Paskutiniu metu taip ir leidžiu savo laiką, dieną treniruojuosi su Sorenu, o vakare tyrinėju įvairiausias knygas, kurių man atneša Liliana iš bibliotekos. Tarsi visa tai nebūtų beprasmiška, kai mažiau nei po penkių dienų skaičiuosi paskutiniuosius savo įkvėpimus.
Hercogas su Nirėja apsistojo rūmuose, nors ir tolimiausiame sparne nuo mudviejų, visgi nesijaučiau pakankamai drąsiai, kad vaikštinėčiau koridoriais ir tai tik dar labiau skatina mane skaityti saugiai šioje svetainėje. Nuo pat tos dienos, kai kiti kilmingieji bandė mane sudoroti ir aš apverkiau visą Adriano uniformą, jis nė per žingsnį nuo manęs nesitraukia ir jei karališkuose menėse nėra Tairo, tuomet sargybinis padeda man iššifruoti sudėtingus žodžius ir nepažįstamas teritorijas, kurios yra minimos mano skaitomose knygose.
- Ar pasakysi kažką? – paklausiu vis dar vengdama akių kontakto.
- Kaip sekasi treniruotis?
- Gerai, - trūktelėju pečiais nesistengdama per daug išsiplėsti.
Tą vakarą, kai mano vyras mane paliko dorotis vieną su minia žmonių, manyje kažkas nutrūko. Kai išvėmiau visą savo sielą, pajaučiau keistą tuštumą viduje ir nuo pat tos dienos nesugebėjau žiūrėti į Tairą taip pat, kaip prieš sužinant naujieną, kad aš mirsiu ir jis negali nieko padaryti, kad mane nuo to apsaugotų.
- Tik gerai?
- Kam persistengti, jei vis tiek mirsiu?
Vyras sėdintis priešais sukanda dantis ir susiraukęs akimirką žiūri man į veidą.
- Aš neleisiu jai tavęs nužudyti.
Dėbsau kelias akimirkas netikėdama, tuomet kvailas prunkštimas išsprūsta pro lūpas ir aš ranka prisidengusi burną, nusuku akis į šoną. Nežinau, kas pastaruoju metu man negerai, tačiau abejingumas su kiekviena diena vis didesnis ir aš noriu, kad viskas greičiau baigtųsi.
- Jei tai viskas, einu tęsti savo beverčių studijų, kurių jau niekam nebeprireiks.
Pakylu iš savo vietos ir stebėdama, kaip Tairas irgi atsistoja, kilstelėju antakius. Tikėdamasi, kad jis išeis, akimirką luktelėju, bet kai Navalio valdovas sustoja priešais mane, nustebinta užverčiu galvą ir pažvelgiu į spindintį auksą, lėtai plūduriuojantį akyse.
Akimirką užsimanau pravirkti, bet nuryju burnoje susikaupusias seiles ir nagais vėl įsikirsdama į delnų odą, laukiu, kas bus toliau, bet mudu taip ir stovime vienas priešais kitą nesakydami nė žodžio vienas kitam.