Drakonų slėnis: Paslapties šydas

10 Skyrius

Krūptelėju pajutusi judėjimą visai šalia ir pramerkusi akis akimirksniu prisimenu, jog visai šalia miega pats Navalio valdovas. Už lango vis dar aklina tamsa, o prieš akis atsipalaidavęs Tairo veidas. Spoksau į rimtus bruožus ir suglaustas putlias lūpas. Jis toks pažeidžiamas, toks tikras ir aš turiu galimybę šią akimirką gulėti šalia ir įsiminti kiekvieną smulkmeną. Net jei ryte viskas nueis šuniui ant uodegos, aš bent turėsiu šią minutę ir šį prisiminimą. Sulaikau kvėpavimą vos tik vyras krustelėja, tačiau kai stipri jo ranka švelniai priglunda prie mano klubo, trokštu pasislinkti arčiau. Jaučiu karštį pulsuojantį aplink ir trokšdama, jog šiluma nesibaigtų, pasislenku arčiau. Nejučiomis Tairas suima ranka man už liemens ir pagręžęs arčiau savęs, prispaudžia prie stangrios krūtinės.
O...
O...
Giliai įkvepiu ir uosdama tik jam būdingą vyriškumo kvapą, bandau per daug nesureikšminti. Jis tik miega.
Nė nepajautė kaip prisitraukė artyn.
- Baik muistytis, liepsnele, - tingiai išdudena veidu pasitrindamas į kaklą.
Jis nemiega.
Širdis šoktelėja iš vietos ir sustingusi bijau krustelėti. Užmerkiu akis ir bandydama normalizuoti kvėpavimą, stengiuosi ignoruoti plūstantį karštį. Šiek tiek atsipalaiduoju ir susirangydama plačiame glėbyje, galiausiai leidžiu sau vėl nugrimzti į sapnų klodus.

Rytas ateina per anksti. Įkyrūs saulės spinduliai spigina tiesiai į akis ir aš tik urgztelėjusi palendu po antklode. Duslus kikenimas išbaido likusius miego likučius ir aš susigėdusi patraukiu kraštelį standžios medžiagos nuo veido. Pramerkusi akis dėbtelėju į prie lovos tūpinėjantį Tairą ir drabužiais apvilktą kūną.
Man tikrai labiau patiko matyti jį pusnuogį.
- Laikas keltis, miegale. Praleisi pusryčius.
- Aš nealkana, - tyliai tarstelėju dar sykį panerdama po antklode.
Galvodama, jog tamsiaplaukis paliks mane ramybėje, atsipalaiduoju, tačiau neilgam ir spygtelėjusi vos neišsiritu iš lovos, kai užklotas dingsta ir ryški dienos šviesa vėl tvoja veidan.
- Kodėl tu šitaip?
- Greitai ateis Persėjas patikrinti tavo tvarsčių. Norėčiau, jog iki to laiko apsirengtum, - tarstelėja žvilgsniu klaidžiodamas po mano kūną.
Kilstelėjusi rankas prisidengiu krūtinę ir šis mano veiksmas sukelia išdykėlišką šypsnį pražystantį ant Tairo veido.
- Turi puse valandos, liepsnele.
Perverčiu akis visiškai netrokšdama keltis, tačiau tik gavusi dar vieną paraginimą, išsiritu iš lovos. Niurzgėdama panosėje įvairiausius žodžius nužingsniuoju į savo miegamąjį ir užtrenkusi duris stipriau nei norėjau, akimirksniu pasigailiu.
Tairas su manimi elgiasi gražiai, negaliu būti niurzga.
Turiu susiimti, ir iki kol ateis gydytojas, nusiprausti bei apsivilkti gražiausią suknelę, kurią rasiu spintoje.

Vonioje užtrunku ilgiau nei ketinau ir dabar sėdėdama priešais veidrodį baigiu pinti plonas kaseles. Prisegu jas šalia palaidų plaukų sruogų ir rasdama lankelį su dirbtinėmis gėlėmis, užbaigiu savo įvaizdį. Skruostus šiek tiek parausvinau, jog nesimatytų vakarykščių pasekmių ir žvelgdama į keistai žibančias akis, negaliu sulaikyti šypsenos. Spintoje radau aukso spalvos suknelę ir dabar žvelgdama į pakeltą krūtinę bei siuvinius ant liemens, negaliu atsigrožėti medžiaga. Tvarsčiai vis dar ilsisi ant rankų, tačiau platėjančios rankovės jiems netrukdo. Išgirdusi tylų bildesį, pakylu ant kojų ir pravėrusi sunkaus medžio duris susiduriu su skaisčiomis Adriano akimis ir džiugiai šyptelėjusi pasisveikinu.
- Panele! Šiandien labai gražiai atrodote. Tikiuosi išorė atspindi jūsų savijauta, - pagarbiai ištaria nulenkdamas galvą.
- Ačiū, Adrianai.
- Gydytojas jau čia. Jis norėtų apžiūrėti jūsų rankas, o tuomet palydėsiu jus į sodą.
- Į sodą? – sutrikusi klustelėju.
- Jo didenybės nurodymas.
Linktelėju daugiau neklausinėdama ir išsekusi paskui vaikiną iš miegamojo nužvelgiu vietoje trypčiojantį Persėjų.
- Labas rytas, panele, kaip šiandien jaučiatės?
- Geriau nei vakar, - linktelėju šypsodamasi.
- Malonu tai girdėti. Jei galite prisėskite, kol aš apžiūrėsiu jūsų rankas.
Gydytojas mostelėja į krėslą prie židinio. Paklusniai nužingsniuoju į lieptą vietą ir tūptelėdama pasitvarkau suknelę. Tikrai netrokštu jos suglamžyti per pirmas dešimt minučių.
Ištiesiu rankas į priekį ir laukdama, kol Persėjus nuims kiek papilkėjusius tvarsčius, žvilgtelėju į prie durų stovintį Adrianą.
- Tarsi nieko nebūtų buvę.
Pasuku galvą į savo rankas ant kurių nė menkiausio įbrėžimo ir netikėdama pirštais imu čiupinėti.
- Atsargiai, kelias dienas dar gali šiek tiek perštėti, tačiau neliks randų.
- Kaip tai įmanoma? – vis dar kupina nuostabos burbtelėju.
- Navalyje gausu augalų, kurie gali išgydyti beveik nuo visko.
- O nuo ko negali?
- Nuo mirties.
Krūptelėju it botagu gavusi per nugarą ir pasimuisčiusi vietoje sulaikau bjaurų komentarą, kuris it gyvatė trokšta išsirangyti iš mano burnos.
Čia įspėjimas?
Žaismingas pajuokavimas?
Akimis slystelėju asmens sargybinio link, tačiau mano pusėn jis nežiūri. Spokso tiesiai, išsitempęs it styga ir tarsi specialiai vengia susidurti žvilgsniu su manuoju.
- Ar niekur neskauda?
- Kol kas ne, bet nežinia, kas šiandien dar gali nutikti, - vangiai leptelėju.
Adrianas krūptelėja, bet vis dar išlaiko savo poziciją.
- Jei kas, sargybinis žino kur mane rasti.
Linktelėju stebėdama, kaip Persėjus išeina iš karališkųjų apartamentų ir tamsiaplaukis atsikvėpdamas pasigręžia į mane.
- Ar aš turėčiau dėl kažko susirūpinti?
Kilstelėju pečius nežinodama, ką jam atsakyti.
- Mano sesuo su tėvu yra bjaurūs žmonės, tačiau abejoju, ar svetimoje karalystėje jie drįs kažką iškrėsti.
Vaikinas lėtai linktelėja vertindamas padėtį ir pusiau šyptelėjęs, atsišlieja nuo durų.
- Mums derėtų eiti. Tikiu, jog Jo Didenybė tavęs jau laukia.
- Ar aš turėčiau dėl kažko susirūpinti? – mėgdžiodama anksčiau užduotą klausimą paikai šyptelėju.
- Net neįsivaizduoju.
- Ar tau jis patinka?
Adrianas kilstelėja antakius ir suprasdamas apie ką kalbu, nuduria akis į grindis.
- Jis geras valdovas. Jam rūpi visi jo žmonės. Ypač tie, kurie gyvena tolėliau nuo rūmų. Kiekvieną savaitę siunčią būrį sargybinių, jog nugabentų ten gyvenantiems vaikams šviežių vaisių ir drabužių, kuriuos pasiuva rūmų siuvėjos iš likusių audinių.
Klausausi nustebinta pagarbos, kurią girdžiu vaikino balse, o visi darbai tik susideda į dar gražesnį paveikslą. Jis rūpinasi savais.
Jis rūpinasi manimi. Visiška prašalaite, kuri įsibrovė į jo gyvenimą ir apvertė viską aukštyn kojomis.
- Bet... – Adrianas kilstelėja akis. – Kodėl kitų karalysčių valdovai apie šį kraštą atsiliepia taip barbariškai?
- Jie bijo to, ko nesupranta.
Kilstelėju antakius ragindama tęsti, bet vaikinas susičiaupia ir tik mostelėdamas galvą į duris, paragina mane pakilti ant kojų.
- Jūsų laukia, panele.
Sutrinku išgirdusi tą išpūstą kreipinį ir susiraukusi dar bandau prasibrauti pro suręstas sienas, bet draugiškojo Adriano nelikę nė kvapo ir vietoj jo dabar spoksau į tvirtą sargybinį atšalusiomis akimis. Į tą patį, kuris pirmąją naktį mane sugavo bandančią pabėgti nuo savo pačios košmarų. Nebeklibindama vaikino, išeinu pirmoji ir jau žinodama, kur eiti pasiekiu plačiai pravertas stiklines duris į nuostabaus grožio sodą. Kiekvieną dieną jame išvystų kažką naujo ir dar labiau nustebusi geriu į save grožį sukurtą mirtingųjų rankomis. Tolumoje išvystų baltą palapinę papuošta gerberų žiedais. Širdis akimirkai sustoja ir aš tik plačiai nusišypsodama įveikiu kelis laiptelius. Grakščiai nuskubu per pievelę ir išvydusi Tairą kantriai lūkuriuojantį erdvioje, gėlėmis ir švieselėmis išpuoštomis pavėsinėje, geriu visą didybę į save. Vilkėdamas kaip visada juodais drabužiais atrodo nepriekaištingai, o šį sykį jo apsiaustas spindi įvairiais aukso atspalviais ir aš pasijaučiu, jog pasirinkau tinkamą suknelę. Valdovas pasigręžia į mane įvertindamas mano pastangas atrodyti, kuo rafinuočiau, žaviai nusišypso.
- Nuostabiai atrodai, liepsnele.
- Tu irgi, - sušnabždu trokšdama, jog jis nebūtų to išgirdęs.
Akimirksniu susigėstu ir visi skaistalai buvę ant skruostų netenka prasmės. Spindžiu ryškiu raudoniu ir neatlaikiusi atkaklaus žvilgsnio, nuduriu akis į artimiausią objektą. Apvalus stalelis uždengtas balta staltiese, ant jo sukrautos krūvos desertų, du puodeliai arbatai ir kelios lėkštutės.
- Noriu tave supažindinti su Navalio desertais ir suteikti lašelį saldumo karčioje dienoje.
- Kodėl tu man toks geras? – papurtau galvą jausdama kaip ašaros ima kauptis akyse. – Aš nebesuprantu tavo motyvų...
Tairas nesutrikdamas žengia artyn ir delnais apglėbdamas mano veidą pažvelgia į akis. Pasijaučiu visiškai nuoga ir tik lėtai mirksėdama bandau pabusti iš užvaldžiusio transo, tačiau negaliu. Tos auksinės akys tokios gražios ir tyros.
Jis visas tiesiog įspūdingas, o dar ta gera širdis plakanti prie pat mano rankos. Ištiesiu delną ir priglaudžiu jį tiesiai ant krūtinės ląstos. Kažkodėl jusdama ritmingą pulsavimą, aprimstu.
- Nuo šiol tu esi mano, Gaja. Neleisiu tau manęs palikti, neleisiu tau išsivaduoti nuo priesaikos kurią davei savo gimtinėje ir su šia, - jis kilstelėja ranką su apyrankę, kurią padovanojo. – Visi žinos, jog tu esi mano žmona.
Aiktelėju nuo užtikrintumo Tairo balse. Pirštais tvirčiau priglundu prie plakančios širdies ir spoksodama į gražų veidą, akimirkai žvilgsniu nuklystu prie lūpų.
- Aš tik tarnaitė, kuria pasinaudojo, - ištariu tyliai grįždama prie akių.
- Nuo šiol tu karalienė. Ir visi, pradedant nuo tave įskaudinusios šeimos, tai sužinos.