Drakonų slėnis: Paslapties šydas

12 Skyrius

Nekantraudama stoviu prie įspūdingų rūmų laukųjų durų ir mindžikuodama vietoje vis gniaužiu virpančius pirštus. Tairas šalia kalbasi su Mila ir leidžia man plaukioti savo mintyse. Mergina išdygo po kelių minučių vos mes nusileidome žemyn. Santūriai nusišypsojo ir pasiteiravo kaip laikausi. Pokalbis tuo ir baigėsi. Vis dar jaučiuosi keistai ir dėbsodama į juodaplaukę nuolatos prisimenu skausmą, kai jos nagai smigo į mano rankų odą. Šiandien princesė vilki juodą suknelę su šiek tiek tiulio, jog būtų rafinuotesnė, tačiau prisiekiu, jog jai pasisukant šonu, galiu išvysti įmantriai paslėptą durklo rankeną.
Neįsivaizduoju kodėl jis jai reikalingas.
- Mano valdove, - priešais išdygęs vienas sargybinių tūptelėja iki žemės, - Šventųjų krioklių delegacija jau prie pat.
Tairas linktelėja ir suspausdamas lūpas į ploną liniją, dėbtelėja į mane.
- Ar tu pasiruošusi?
- Nori išgirsti tiesą, ar man pameluoti? – apgailėtinai šyptelėju.
- Supratau, - dusliai nusijuokia ir žengdamas arčiau, palinksta prie mano ausies. – Jie tavęs nenuskriaus.
Linktelėju nieko neatsakydama ir išvysdama atriedančią juodą karietą, suimu save į rankas. Sekundei užmerkiu akis ir surinkdama visą jaudulį, nugrūdu jį į tolimiausią smegenų kampelį. Neleisiu jiems pamatyti mano baimės ir tuo labiau nenuvilsiu Tairo. Jis per daug stengėsi, jog aš jausčiausi gerai.
Aš galiu.
Galiu.
Aš stipri.
Valdovo ranka suima manąją ir nestipriai spustelėjęs pasiunčią šilumos bangą. Giliai įkvepiu ir suspausdama lūpas į mandagų šypsnį laukiu kol karieta sustos prie pat pagrindinio įėjimo ir mūsų. Išvystu pažįstamas sargybinių spalvas ir vos jiems išsirikiavus, liokajus atveria tvirtas medines duris. Pirma išvystu savo tėvą, kuris pernelyg nesidairydamas iškelia galvą aukštyn. Pajaučiu, kaip suvirpa keliai, tačiau nė nekrustelėju iš savo vietos ir stovėdama Navalio valdovui iš kairės, laukiu, kol pasirodys mano brangiausioji sesuo. Šventųjų krioklių karalius žengia į priekį ir paskui jį grakščiai išsiropščia aukšta ir liekna it smilga šviesiaplaukė princesė. Jos ilgi plaukai susukti į kuodelius, o ant pakaušio spindi žalsvų ir geltonų brangakmenių tiara. Ji kiek mažiau kuklindamasi drąsiai apsidairo aplink ir nustebusiu žvilgsniu pasigręžia į priekį. Jos akys pirmoje vietoje užkliūva už Tairo ir plėsdama akis tik suklapsi blakstienomis. Skaisčiai nurausta ir suėmusi save į rankas pasisuka į mane. Akimirką pamanau, jog nepažino, tačiau suvokimas greitai pasiekia jos nedidelę galvelę ir kiek prasižiojusi pavėluotai prisimena etiketą. Sučiaupia lūpas ir paslėpdama emocijas žengia į priekį paskui tėvą. Jos šviesiai žalsva suknelė siekia grindis, tačiau ji ne tokia didinga kaip manoji ir aš tik giliai kvėpuodama iškeliu galvą aukštyn.
Aš galiu.
Aš stipri.
- Jūsų Didenybe, - prabyla mano tėvas trumpai nuleisdamas galvą priešais šios karalystės valdovą ir atsitiesęs pasisuka į Milą.
Pakartoja savo gestą ir pasigręždamas per petį dėbtelėja į pritūpusią dukterį.
- Leiskite man pristatyti savo dukrą, Šventųjų krioklių įpėdinę į sostą, Ariją.
- Malonu susipažinti, princese, - Tairas nerodydamas jokių emocijų linktelėja galva.
Mila tūptelėja ir vos žvilgtelėju jos pusėn sulaukiu sukto šypsnio.
Gerai, galbūt turėti durklą pašonėje priešais mano tėvą ir seserį, nėra tokia jau bloga mintis.
- Mano žmoną tikriausiai pažįstate, - Navalio valdovas pasigręžia į mane ir drąsiai nusišypsodamas žengia arčiau.
- Sveiki atvykę į Navalio karalyste, - slėpdama sarkazmą, palenkiu galvą atiduodama tam tikrą pagarbą.
Tikrai neketinu tūptis ar pulti ant kelių.
Arijos veidas akimirksniu persimaino ir akyse žybtelėjusios pykčio kibirkštėlės išduoda, jog ji nesitveria savame kailyje norėdama išrėkti, jog tai turėjo būti jos vieta. Šventųjų krioklių karalius įdėmiai į mane pažvelgia, tačiau neparodo jokių emocijų ir tik pasigręžęs atgalios į Tairą be jokių žodžių pastato mane į vietą.
- Tarnai palydės jus iki jūsų apartamentų, ir kai šiek tiek pailsėsite po ilgos kelionės, galėsime išgerti po stiklą viskio ir pasikalbėti.
Karalius linktelėja sutikdamas su mano vyro pasiūlymu ir tik dėbtelėjęs į už nugaros stovinčią šviesiaplaukę, be žodžių išreiškia paliepimą.
Lengviau atsikvepiu, kai visas būrys prapuola koridoriuose ir pasigręždama į Tairą, sutinku drąsinančią šypseną.
- Puikiai susitvarkei. Jų reakcija buvo verta visos gėrybių siuntos kurią gauname.
- Gaja, galbūt išgerkime arbatos, kol kitos viešnios prisijungs? – Mila dar sykį šyptelėja, o tamsiose akyse šokčiojančios kibirkštėles viduje kažką sujudina.
Ką ji sugalvojo?
- Taip, merginos, prašau nusiteikite svarbiam vakarui, ir kai tik galėsiu prie jūsų prisijungsiu.
Sulig tais žodžiais Tairas spustelėja mano ranką ir prikeldamas prie lūpų švelniai pabučiuoja. Visas kūnas suvirpa ir aš laikydama šypseną pabandau pernelyg neišrausti. Vos tik atsitraukia, jo akys suspindi ryškiau nei pati saulė ir apsigręždamas spustelėja sesers petį. Lieku su tamsiaplauke dviese ir ji mostelėja galva, jog sekčiau iš paskos.
- Viskas praėjo geriau nei tikėjausi.
- Kodėl tu turi durklą savo suknelės klostėse? – paklausiu nevyniodama žodžių į vatą.
Mila kilstelėja antakius nustebinta mano klausimo.
- O tu pastabi.
Linktelėju laukdama, kol baigs išsisukinėti ir galiausiai atsakys.
- Aš jaučiuosi saugiau turėdama prie savęs ginklą. Tavo vietoje pasielgčiau taip pat. Ypač, kai rūmuose visą savaitę šmirinės nepažįstami žmonės. Daugelis jų trokšta tavo galvos, Gaja.
Aiktelėju išgirdusi netikėtą atsakymą ir apsidairydama aplink virptelėju dar sykį.
- Kodėl? Aš jiems nieko nepadariau...
- Daug vienišų merginų neteko šanso ištekėti už Navalio valdovo. Beveik visos kilmingųjų šeimos tikėjosi, kad jų dukra gali būti mano brolio nuotaka ir tada visi sužino apie netikėtas vedybas Šventuosiuose kriokliuose su tarnaite.
- Bet tai ne mano kaltė...
- Brangioji, tai niekam nerūpi, - griežtai nukerta Mila sustodama prie dvivėrių durų.
Krūptelėju nuo šiurkštaus tono.
Įžengiu į erdvią svetainę ir išvydusi ant stalelio arbatinuką su dvejais puodeliais, žengiu plačios sofutės link. Apsidairau šviesiame kambaryje ir nužvelgusi didingus paveikslus nesulaikau nuostabos.
- Jei daug šeimų nusivylusios, kodėl Tairas neįvykdė man egzekucijos ir nesistengė sutvarkyti santykių su šeimomis? Aš nenoriu, jog dėl mano kaltės Navalyje kiltų pilietinis karas.
- Tai sudėtinga. Tu daug ko nežinai, Gaja, ir daug ko neišmanai. Pas mus įstatymai kitokie nei Šventųjų krioklių karalystėje. Tairas turi absoliutinę valdžia, jo žodis yra galutinis ir nors daugeliui šeimų tai nepatinka, jie negali jam pasipriešinti.
- O jei jie sukils?
Mila papurto galvą ir aš susiraukiu nuo pernelyg įtempto galvojimo.
- Baikime kalbėti apie tai, kas dabar neturi jokios reikšmės, - juodaplaukė nusišypso ir paima į rankas arbatinį. – Taigi tavo sesuo čia.
Linktelėju netrokšdama kalbėti apie Ariją, tačiau negaliu kaltinti merginos, jog ją kamuoja smalsumas.
- Aš niekada jos nelaikiau seserimi. Greičiau buvau jos asmeninė tarnaitė.
- Bet kodėl?
- Tėvui nepatiko, jog jo klaidos šmėžuotų prieš akis, - kilstelėju pečius gurkštelėdama arbatos. – Mane iš visų tarnų bausdavo labiausiai, net jei tuo metu buvau vos dešimties ar penkiolikos.
- O tau dabar...
- Dvidešimt trys sueis už kelių mėnesių.
Mila linktelėja ir verdama mane žvilgsniu, maloniai šyptelėja.
- Aš tikrai atsiprašau už tai, kaip pasielgiau su tavimi prieš kelias dienas. Buvau apakinta pykčio tavo šeimai ir man reikėjo sužinoti, ar tai, ką šneka tarnaitės, yra tiesa. Turėjau rasti kitą būdą tavęs to paklausti, tačiau nebegaliu atsiimti savo veiksmų, bet galiu atsiprašyti, - jos karštas delnas atsiduria ant manojo.
Spoksau į Navalio valdovo seserį su didžiu smalsumu, tačiau galiausiai linktelėju ir priimdama jos apgailestavimą, prisiverčiu šyptelėti.
- Ji išraižė savo vardą ant mano nugaros, kai išdrįsau pasipriešinti ir liepiau pačiai susitvarkyti išverstus drabužius. Nežinau iš kur Arija turėjo durklą savo naktiniame stalelyje, tačiau turėjo. Kraujavau savaitę laiko ir daugiau gyvenime nebeišdrįsau jai pasakyti ne.
- Ji tikra kalė, - Mila išspjauna žodžius it nuodus.
Nesusilaikiusi prunkštelėju ir gurkštelėdama atvėsusios arbatos, išgirstu bildesį į duris.
- Užeikite, - valdingai ištaria princesė.
Tarnaitė tūptelėjusi prieš mus abi, nedrąsiai pasako, jog Šventųjų krioklių delegacijos moterys pasiruošusios susitikti su mumis ir valandėlę pabendrauti prieš didžiąją vakarienę. Mila perverčia akis, tačiau paliepia šviesiaplaukei merginai palydėti merginas į didžiąją svetainę ir pakviesti Navalio kilmingąsias.
- Kuo daugiau, tuo mažiau reikės visas linksminti, - burbtelėja Mila vos tik tarnaitė išeina.
- Ar mes privalome?
- Kad ir kaip norėčiau pasprukti, visgi tokia mūsų pareiga.
Gavusi užjaučiantį šypsnį, delnais nuo suknelės nubraukiu nematomas dulkeles ir linktelėjusi išeinu iš nedidelio kambarėlio.
Į salę, pilną šmirinėjančių moterų, įeinu paskutinioji. Nedrąsiai apsižvalgau ir krūptelėjusi nuo nepažįstamųjų akių besigręžiančių mano pusėn, pasistengiu išspausti mandagų šypsnį. Visai kaip mokė Tairas, atlošiu pečius ir iškeliu galvą.
Aš nebe tarnaitė.
Merginos ir moterys vis tūpčioja priešais Milą. Mano pusėn dažniausiai nė nežiūri, o jei netyčia pasigręžia, persmeigia lyg su kardu. Jos visos manęs nekenčia. Kaip ir sakė Navalio princesė, visos jos trokšta mano galvos. Apčiupinėju šį faktą mintyse naujai ir pasisemdama iš jo energijos, leidžiu sau šiek tiek atsipalaiduoti.
Jos manęs nekenčia.
Ot ir naujiena.
- Arija! – žavingai šyptelėju išvydusi stoviniuojančią seserį.
Šventųjų krioklių princesė iškeitė savo šviesiai žalsvos spalvos suknelę į ryškų raudonį ir spindėdama it vyno taurė pasigręžia mano pusėn. Akimirksniu susiraukia ir apsidairiusi aplink, išdidžiai žengia artyn.
- Man vis dar keista, kaip Navalio valdovas nepasikabino tavo galvos ant savo kaklo.
- Tavo galva jam patiktų labiau nei manoji, - mirktelėju sunerdama rankas prie papilvės.
Sesuo trumpam žvilgtelėja į ryškią apyrankę ir kilstelėdama antakius grįžta prie mano veido.
- Tu jam tik žaisliukas, tačiau kadangi aš jau čia, galėsiu užimti teisėtą savo vietą šalia gražaus vyro, kol tu pūsi kalėjime už savo darbelius, - ji šyptelėja.
Prieš savaitę galbūt būčiau tirtėjusi it epušės lapelis, tačiau prisimindama Tairo tikėjimą manimi ir šiltą glėbį miegant jame, tik plačiai nusišypsau ir žengiu arčiau, jog sumažinčiau mus skiriantį atstumą.
- Brangioji sese, - šnabždėdama kone murkiu, - galbūt Šventuosiuose kriokliuose ir buvai už mane svarbesnė, tačiau čia greitai rasi savo vietą ir ji tikrai nebus mano vyro pašonėje.
Jau gręžiuosi, jog galėčiau pasisveikinti su kitomis merginomis, kai Arija čiumpa už riešo ir stipriai suspaudusi vėl atsuka mane į save.
- Mes pažiūrėsime kieno bus viršus, - ji sušnypščia it nuodinga gyvatė ir aš santūriai linktelėjusi išplėšiu savo ranką iš metalinių gniaužtų.
Nudrožiu pas Milą, kuri stovėdama atokiai žvelgia į visus iš šalies ir pamačiusi atskubančią mane, kilstelėja antakius aukštyn.
- Ar viskas gerai?
Linktelėju paskendusi mintyse. Širdis muša krūtinėje ir tik dėbtelėdama į sesers nugarą stengiuosi nepriimti Arijos žodžių tiesiogiai. Juk Tairas neatiduos manęs atgal?
Jis juk nepasirinks Arijos, kadangi ji buvo jam teisėtai pažadėta?
Giliai kvėpuodama pritraukiu Adriano žvilgsnį, kuris sutrikęs nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. Linktelėju rodydama, jog viskas gerai ir trumpam užmerkusi akis meldžiuosi, jog šis vakaras greičiau būtų. Jei apturėsiu dar vieną tokį pokalbį, iš streso širdis sustos ir aš negalėsiu parodyti savo giminaičiams, jog esu geresnė.
Jie turi pamatyti, kad nebegali manęs nuskriausti.
Jie turi žinoti, jog daugiau niekuomet manęs nebepalies.