Drakonų slėnis: Paslapties šydas

37 Skyrius

Visą dieną vaikštau po neišmatuojamo dydžio teritoriją ir grožiuosi gamta. Tairas eidamas šalia pasakoja įvairias istorijas iš vaikystės. Pietūs patiekiami sodų viduryje ir apsupta gėlių kvapų mėgaujuosi kurapkos šlaunele bei troškintų daržovių salotomis. Išgeriu dvi taures vyno ir likusią dienos dalį jaučiuosi apsvaigusi, tačiau dabar artėjant vakarui, sėdžiu ant smėlio, nuogas kojas įmerkusi į šaltą vandenyną ir žiūrėdama į dangų, mėgaujuosi besileidžiančia saule.
Ši diena nepakartojama. Per du mėnesius pažinties su Navalio valdovu, aš šypsojausi daugiau, nei per visus dvidešimt du savo gyvenimo metus.
- Man tikrai reikėjo atostogų, - šalimais burbtelėja Tairas.
Rankoje gniaužia raudono vyno taurę ir žiūrėdamas į oranžinį dangų, svajingai šyptelėja.
- Ši vieta magiška, - tarstelėju sutelkdama žvilgsnį į savo vyrą.
- Laimingiausios gyvenimo akimirkos įvyko čia.
Sėdžiu išsišiepusi it kvailė ir nepamatydama atslenkančios vandens bangos, cyptelėju it maža mergaitė, kai visas suknelės sijonas permirksta. Juodaplaukis išsigandęs riksmo, pašoka ant kojų, tačiau pamatęs mane šlapią ir įraudusiais skruostais, pradeda kvatotis. Ištiesia ranką, jog padėtų pakilti ant kojų ir aš vos vėl nenuvirstu žemyn, kai sunkus sijonas apsiveja aplink kojas.
- Iki miegamojo eisiu visą amžinybę! – kikendama suinkščiu.
- Nusirenk. Parbėgsi žaibo greičiu, - Tairas mirktelėja.
Akimis lėtai nuslysta suknelės apačios link ir sukandęs apatinę savo lūpą, susilaiko nuo komentaro. Nesuprasdama, kas blogai, nuleidžiu akis ir išvydusi, jog sušlapusi medžiaga tapo kone permatoma, nežinau nė iš gėdos, kur nuleisti akis. Rankomis bandydama užsidengti suvokiu, jog tai nepadės ir prisiminusi, jog nedėviu nė korseto, trumpam užsimerkiu.
- Gaja... tau nėra ko gėdytis.
Švelni ranka paliečia manąją ir lėtai atitraukia nuo šlapios ir sunkios medžiagos.
- Pažiūrėk į mane.
Atsidūstu nenorėdama paklusti ir lengvai papurčiusi galvą pajaučiu, kaip plaukų sruogos apsiveja aplink kaklą. Dar viena švelni ranka atsiduria ant skruosto ir aš prisiverčiu atsimerkti. Pažvelgiu į per arti stovintį aukštą vyrą ir į jo blizgančias akis. Trūkčiojančiai įkvepiu uosdama saldų vyno ir prieskonių mišinį. Jo balti marškiniai pasislinkę į šoną ir atveria dalelę auksinės krūtinės odos. Dar sykį įkvepiu lyg bandydama pripildyti plaučius, jog daugiau nereikėtų kvėpuoti.
- Tau nereikia gėdytis, - tyliai tarstelėja Tairas žiūrėdamas į mano lūpas.
- Parodyk, jog nereikia.
Trumpą akimirką pamanau, jog juodaplaukis paleis mane ir atgręš nugarą, tačiau vos jo delnas suima mano sprandą ir prisitraukia arčiau, pamirštu apie ką galvojau ir šiek tiek pasistiebusi, lūpomis priglundu prie jojo. Laisvomis rankomis apsiveju jo kaklą ir panardindama pirštus į švelnias plaukų sruogas imu jausti, kaip organai viduje pradeda liepsnoti. Vos jo dantys grybštelėja apatinę mano lūpą, sudejuoju ir valdovas pasinaudodamas proga slystelėja liežuviu gilyn. Pasitinku lyg išalkusi, lyg visko būtų per mažai, tačiau tuo pat metu per daug. Jaučiu viduje besitvenkiančią įtampą ir trokštu atsitraukti, bet ir prisitraukti Tairą dar arčiau. Galva apsisuka, o aš lyg priklausoma nuo vyro kvapo ir skonio negaliu liautis. Negaliu atsišlieti. Noriu tik spaustis arčiau ir arčiau, kol tarp mudviejų nebeliks nieko.
Dieve...
Kas per...
Giliai dūsaudama prisiverčiu atsiplėšti ir pažvelgusi į spindinčias akis, jaučiu, kaip karštis siūbtelėja kaklu aukštyn iki pat skruostų ir žengusi atgalios, nuleidžiu akis. Turiu šiek tiek save sutramdyti. Negaliu šokti ant jo it išprotėjusi. Jis visgi karalystės valdovas, abejoju, ar jis to tikisi iš savo žmonos. Aš nebūsiu tokia moterimi, kokias mačiau einančias pas karalių Šventųjų krioklių karalystėje. Aš būsiu gera ir švelni ir...
- Liepsnele, kas nutiko?
- Nieko! – kiek per greitai ir per spigiai atsakau. – Ar galime grįžti atgalios? Man šalta.
Nuleidusi akis apsigręžiu ir imu žingsniuoti baltųjų rūmų link. Tairas mane pasiveja ir visą kelią pratylime. Dangų aptraukė sunki prieblanda ir visą kelią klupčiodama vos išsilaikau ant kojų. Šlapias sijonas tik ir traukia mane žemyn, bet aš nepasiduodu. Įžengusi į baltą menę, pasuku laiptų link ir grįžtelėjusi per petį į stovinį valdovą, sustoju.
- Ar kažkas ne taip? – tyliai paklausiu nedrįsdama pažvelgti jam į akis.
- Viskas gerai, Gaja. Persirenk ir pailsėk. Vakarienė bus už valandos laiko. Tarnaitė tave palydės iki valgomojo.
Susiraukiu girdėdama šaltą balso toną, bet prisiverčiu linktelėti ir apsigręžusi nedrąsiai įveikiu kelis laiptelius aukštyn. Prisimindama kritimo jausmą, virptelėju ir sukandusi dantis pajaučiu, jog užkliudau apatinę lūpą. Akimirksniu burną užpildo aitrus metalo skonis ir susiraukusi priglaudžiu pirštus prie nedidelės žaizdelės. Įveikiu likusį atstumą iki miegamojo ir įėjusi vos sulaikau šūksnį. Sofija pašoka išsigandusi iš savo vietos ir atsigręžusi į mane, akimirksniu tūptelėja.
- Jūsų Šviesybe, - tyliai sušnabžda. – Atsiprašau, jog nespėjau laiku sutvarkyti jūsų miegamojo.
- Viskas gerai. Nekreipk į mane dėmesio, aš būsiu vonioje, - burbtelėju atitraukdama ranką nuo burnos. – Taip pat mano suknelė permirko, ar galėsi ją paimti ir išdžiovinti?
- Žinoma. Ar man padėti jums nusivilkti ją?
Papurtau galvą ir šyptelėjusi šviesiaplaukei, neriu į vonią. Užtrunku keletą ilgų minučių, kol galiausiai išsirangau iš drabužio ir padėjusi ją ant spintelės krašto, pasigręžiu į stovinčią vonią kambario viduryje. Atsukusi vandens kranus, žengiu gilyn į nedidelį kambarėlį ir atidariusi kelis stalčiukus randu kvapnios vonios druskos ir eterinių aliejų.
Vos tik paneriu į vandenį, mane apgaubia levandų, mėtų ir rožių kvapai. Trumpam užsimerkiu, leidžiu kūnui sušilti ir prisimindama bučinį, pirštus švelniai priglaudžiu prie lūpų. Užmerkiu akis ir pergyvendama emocijas iš naujo, nusišypsau. Karštis lėtai šliaužia kojomis aukštyn, per krūtinę, kaklą iki skruostų ir negalėdama išgrūsti iš atminties užvaldančių pojūčių, rankomis švelniai nuslystu iki kaklo. Ten, kur jis mane laikė, kol bučiavo.
Plaukeliai ant kūno pasišiaušia ir aš purtydama galvą, lėtai atsimerkiu.
Turiu susiimti.
Negaliu pasirodyti prie vakarienės stalo visą išraudusi ir... užsisvajojusi.
Nusipraususi ir sušilusi, išsiropščiu laukan, kūną apsijuosiu minkštu rankšluosčiu ir nubraukusi nuo veidrodžio garus, įsispoksau į spindinčias akis. Jos atrodo kur kas ryškesnės nei anksčiau ir pamiršusi vėl sukandu tą pačią vietą, kuri pirma kraujavo. Susiraukusi grįžtu į tuščią kambarį ir žvelgdama tik į žvakėmis apšviestą prieblandą, ant kosmetinio stalelio randu dar vieną raštelį. Kilstelėjusi antakius prieinu arčiau ir paėmusi storo popieriaus gabalėlį į rankas, nužvelgiu išraitytas raides.

„Gaja,
Jei šiandien nepasiimsi pasakų rinkinio,
iš jo kiekvieną papildomą dieną išplėšiu po lapą.
Girdėsi, kaip jis maldauja, jog jo pagailėčiau.
Būk gera, pagailėk jo. Aš tikrai nenoriu to daryti.
Tavo vyras“

Nusijuokiu balsu ir padėjusi raštelį šalia kito, pagręžiu galvą į spintą. Reikia ruoštis vakarienei. Iškuitusi lengvą, tačiau tamsią suknelę, apsivelku ją per galvą ir užsisegdama sagutę ties kaklu, timptelėju ilgas rankoves, jog uždengtų plonus riešus. Šilkinė suknelės medžiaga švelniai nuvilnija iki pat žemės ir apsiaudama aukštakulnius prisėdu priešais veidrodį. Išsišukavusi plaukus, supinu juos į kasą ir kelias laisvas sruogas susegu melsvais akmenėliais nusėtu segtuku. Prisiverčiau įsisegti safyrais palytėtus auskarus. Vėrinį palieku dėžutėje ir nusišypsodama savo atvaizdui, nusprendžiu veidą palikti be kosmetikos. Pakilusi nuo kėdės, pirštais perbraukiu per metalinę apyrankę ant riešo ir giliai įkvėpdama nužingsniuoju prie baltų durų. Jas atvėrusi išvystų netoliese stoviniuojančią Sofiją, kuri akimirksniu vos neparpuola ant kelių ir aš vis labiau raukydamasi nuseku paskui ją iki valgomojo. Kas tai mergaitei negerai?
Ji pernelyg... atsidavusi savo darbui.
Per daug nerangi.
Ir kiek per baikšti.
Visą kelią spoksau į jos nugarą, tačiau neradusi priežasties, atlošiu pečius ir įžengdama į valgomąjį, plačiai prasižioju. Aukštos lubos tapytos freskomis, langai papuošti spalvingomis užuolaidomis, o spalvotos sienos vis keičia atspalvį nuo judančios žvakių liepsnos aplink.
- Šis kambarys... kitoks, - tarstelėju tyliai.
- Taip. Mama mėgo tapyti, kai turėjo laisvo laiko.
Sutelkusi dėmesį į Navalio valdovą, trumpam sustingstu. Vilkėdamas tamsiais marškiniais ir švarku, atrodo nepriekaištingai. Juodos plaukų sruogos netvarkingai krinta ant kaktos, o akys blizga... kažkuo pavojingu, tačiau traukiančiu... Visai kaip voras prieš įviliojantis musę į savo voratinklį.
- Visa tai padarė tavo mama? – nustebusi klustelėju.
Tairas lėtai linktelėja ir slysdamas žvilgsniu per mano kūną, lengvai šyptelėja. Akyse suspindi kibirkštėlės ir negalėdama užčiuopti emocijos, tik trūkčiojančiai įkvepiu.
- Sėsk, Gaja. Pavakarieniaukim, - žemas ir saldus balsas nuvilnija visu mano kūnu.
Nuryju seiles ir spoksodama į kėdę vyrui iš dešinės, lėtai žengiu jos link. Kaip įmanoma grakščiau atsisėdu ir ant kelių pasidėjusi servetėlę, kilstelėju galvą. Kaip tik tuo metu pasirodo tarnas ir įpylęs mudviem su Tairu vyno, vėl atsitraukia ir pradingsta.
- Ar mėgaujiesi būdama čia?
- Labai. Šiandien buvo nuostabi diena...
- Buvo? Ji dar nesibaigė, liepsnele.
Pasimuistau savo vietoje ir neatlaikiusi veriančio žvilgsnio, nudelbiu akis į taurę. Ištiesiu ranką ir apglėbusi vėsią kojelę, lėtai kilstelėju.
Jis bando mane įvaryti į kampą. Turiu susiimti ir nepasiduoti akinančiam žavesiui. Bent sykį turiu pastovėti už save.
Nelabai išmanydama viliojimo meną, lėtai atlošiu pečius ir išsitiesusi atsiremiu į kėdės atlošą. Pasuku galvą į Tairą ir žiūrėdama jam tiesiai į akis, gurkštelėju salsvo vyno.
- Ar esi dar kažką suplanavęs?
Auksinės akys prisimerkia, šypsnys dar labiau praplatėja ir pasirėmęs ranka į stalą, perveria mane žvilgsniu.
- Tik, jei tu anksti neišeisi.
Kilstelėju antakius tramdydama plakančią širdį ir gurkštelėjusi dar vieną gurkšnelį, lėtai nusuku akis. Nosį pakutena maisto kvapas ir išvysdama įeinančius tarnus su maistu, trumpam nusigręžiu į tamsos palytėtą vakarą. Akie kampeliu pastebiu mūsų link einančią Sofiją. Ji pernelyg ilgai užsižiūri į juodaplaukį sėdintį šalia manęs ir dar labiau susidomėdama pasuku galvą į šviesiaplaukę. Ši išvydusi mane stebinčią, vos neišmeta lėkštės iš rankų ir nervingai nurijusi seiles, padeda ją priešais mane. Dėbtelėju į trintą moliūgų sriubą ir šyptelėjusi padėkoju.
- Prieš pradedant valgyti, - ištariu švelniai palinkdama į priekį.
Stebiu, kaip Tairas kilstelėja antakius ir nieko nesakydamas pasvyra arčiau manęs. Keikdama savo drąsą, lėtai užsimerkiu ir priglaudusi lūpas prie valdovo, panyru į svaiginantį pojūtį ir jausdama, kad Sofija vis dar žiūri, paikai šyptelėju.