Drakonų slėnis: Paslapties šydas

20 Skyrius

Prabundu nuo savo klyksmo. Nusispiriu antklodę ir sprukdama iš lovos vos išsilaikau ant kojų. Įsispraudžiu į giliausią kampą ir nebeturėdama kur bėgti imu dairytis aplink. Tairas sutrikęs stovi kitoje kambario pusėje. Žvelgia neperprantamu žvilgsniu, o aš niekaip negaliu sustabdyti kvailo drebėjimo!
Kas čia vyksta?
Širdis lipa gerkle į paviršių ir aš springdama nuo seilių bei ašarų išleidžiu gailų riksmą pasiduodama.
Miegamasis skendi prieblandoje, tačiau net ir iš tokio atstumo matau patamsėjusias vyro akis ir bijodama net krustelėti, stebiu, jog jis taip pat nedrįstu žengti pirmyn.
- Liepsnele?
- Kas čia darosi? Kodėl visa tai vyksta...
- Kas vyksta?
- Aš... ji... ta mergina... – užsikirsdama vis beriu pavienius žodžius.
Navalio valdovas susiraukia.
Negalėdama paaiškinti treptelėju iš pykčio, tačiau galvoje toks chaosas, jog vos pastoviu ant kojų ir sunkiai suvokdama, kas dedasi, kluptelėju. Nespėju nė sureaguoti, o Tairas atsiduria priešais ir priklaupęs visai šalia, uždeda karštas rankas ant sustingusių pečių. Krūptelėju vos tik šiluma apglobia kūną ir šiek tiek aprimusi pakeliu išsigandusias akis į savo vyrą.
- Aš bijau, - sušnabždu taip tyliai, jog pati vos išgirstu.
- Žinau, brangioji, žinau.
Leidžiuosi, jog Tairas švelniai mane priglaustų prie savo kūno. Šnabždėdamas raminančius žodžius jis pradeda lėtai linguoti pirmyn ir atgal.
- Jie visi trokšta mano mirties.
Juodaplaukis nieko neatsako, o aš ir nenoriu, jog meluotų teigdamas, jog tai netiesa. Užmerkiu akis ir kvėpuodama pro nosį, stengiuosi nusiraminti.
Aš saugi.
Tairas manimi pasirūpins. Jis neleis, jog man kažkas atsitiktų.
- Ar galiu tave pakelti?
Lėtai linktelėju ir užmerkdama akis jaučiu, kaip tvirtos rankos švelniai suspaudžia glėbyje. Navalio valdovas neskubėdamas grįžta į lovą iš kurios pabėgau ir guldydamas į minkštus patalus, įsitaiso šalia. Tarp mūsų kūnų nelieka nė mažiausio tarpelio, tačiau mėgaudamasi šiluma glaudžiuosi dar arčiau. Tairo pirštai švelniai įsipainioja mano plaukuose ir raminančiais judesiais ima sukti ratus. Nesusilaikiusi sudejuoju ir atlošdama galvą stipriau užmerkiu akis.
- Patinka, ar ne? – kimus juokas užpildo tylą.
Vietoj atsakymo pasitrinu skruostu į plonų marškinių dengiamą krūtinę ir šyptelėjusi mėgaujuosi kiekvienu prisilietimu.
- Pamiegok, liepsnele. Aš būsiu šalia. Daugiau nepaliksiu tavęs vienos.
Linktelėju ir nejučiomis uždedu ranką ant Tairo liemens. Išgirstu tylų atodūsį ir jusdama švelnų lūpų prisilietimą prie kaktos, dar labiau įkaistu. Pasimuistau, tačiau nedrįsdama atsitraukti, galiausiai pasiduodu. Svajodama apie ramybę, imu snūduriuoti ir nors sykį nebijodama tykančių košmarų pakampiuose, leidžiu švelniems vyro judesiams užliūliuoti mane ir gerdama visą rūpestį į save nusklendžiu į sapnų karalystę.

Prabundu vos pirmieji saulės spinduliai nudažo Tairo miegamąjį. Jausdama slegiantį svorį, pagręžiu galvą ir įsispoksau į miegantį Navalio valdovą. Mūsų kūnai susipynę tarpusavyje ir aš negalėdama krustelėti, apkerėta spoksau į atsipalaidavusi veidą. Nors sykį jo netemdo šešėlis ir susirūpinimo raukšlelės. Paskatinta ramybės ištiesiu delną ir pirštu perbraukiu per dygų skruostą. Visas kūnas virptelėja nuo keisto ir anksčiau nepatirto jausmo. Užsimiršusi susikaupiu ties švelniais judesiais ir vos sulaikau aiktelėjimą išvydusi auksines akis dėbsinčias į mane. Tairas lengvai pasimuisto ir žvelgdamas man į akis, šyptelėja.
- Labas rytas, liepsnele.
- Labas, - sušnabždu atitraukdama ranką.
- Kaip miegojai?
Skruostai nukaista ir aš nuduriu akis žemyn. Vis dar jausdama kur liečiasi mūsų kūnai, negaliu liautis judėti ir netikėtai didelės vyro rankos apsiveja mano liemenį, jog prispaustu prie lovos. Pro lūpas išsprūsta kvėptelėjimas panašėjantis į tylią dejonę ir žvitrios Tairo akys apsistoja ties manosiomis. Nedrąsiai tyrinėju erdvę už jų ir šyptelėjusi kilstelėju galvą aukščiau, jog geriau matyčiau. Juodaplaukio vyro akys nuslysta prie mano lūpų ir aš akimirkai sutrikdama nejučiomis dar pasvyru į priekį. Atsidūstu, vos tik valdovas nebelaukia ir prisitraukia mane prie savęs. Užmerkiu akis ir pasiduodama norui jį pabučiuoti, drįstu žengti pirmąjį žingsnį. Lėtai, tačiau užtikrintai priglundu lūpomis prie jo ir mėgaudamasi jų minkštumu dar sykį atsidūstu. Tairas stengdamasi manęs neišgąsdinti krimstelėja ir aš nustebusi dėl kutenančio poveikio šiek tiek prasižioju. Jo liežuvis įsprūsta į mano burną ir erzinančiai lėtai pradeda tyrinėti aplinką. Pasitinku jį kupina entuziazmo, tačiau visiškai neišmanydama, ką turėčiau daryti.
- Ak...
Iš jo lūpų išsprūdęs maloningas atsidūsimas priverčia papilvę susitraukti ir nustebinta malonių pojūčiu palinkstu dar arčiau trokšdama ištyrinėti nepažįstamą jausmą.
- Gaja...
Krūptelėju išgirdusi savo vardą. Atlošiu galvą atgalios ir išplėtusi akis spoksau į įraudusius Tairo skruostus. Manieji taip pat užsiliepsnoja ir aš tylomis spoksodama į gražų vyrą priešais imu graužti save, jog atsidaviau emocijai.
- Aš nenoriu tavęs skubinti, liepsnele.
Nesumodama, ką atsakyti, lėtai linktelėju ir toliau nemirksėdama stebiu. Navalio valdovas panosėje susikeikia ir laisva ranka persibraukdamas per plaukus, nubraukia juos nuo savo akių.
Tylą tarp mudviejų suardo tvirtas stuktelėjimas į užvertas miegamojo duris. Pažvelgiu per Tairo petį jų link ir suirzusi, persiverčiu, jog gulėčiau ant nugaros.
Puikus laikas kažkam įsikišti.
- Aš tik pažiūrėsiu, kas nutiko.
Stebiu, kaip juodaplaukis grakščiai išlipa iš lovos ir dideliais žingsniais įveikęs atstumą, praveria girgždančias duris.
- Atsiprašau, jog taip anksti įsiveržiau, Jūsų Didenybe, tačiau vos prieš pusė valandos buvo sulaikyti du įsibrovėliai. Prie Mėlynojo vandenyno budėję sargybiniai aptiko vaikiną ir merginą, kurie nėra iš šio krašto. Šiuo metu jie sulaikyti ir yra vedami rūmų link.
- Po velnių! Iš kur jie visi lenda! – nepatenkintas suurzgia Tairas.
Pagauta smalsumo, išsiropščiu iš lovos ir mažais žingsneliais pritykinu kuo arčiau durų, jog geriau girdėčiau. Juodaplaukis kilstelėjęs antakius dėbtelėja į mane, tačiau ir vėl tuojau pat nusigręžia į lūkuriuojantį žmogų kitoje pusėje.
- Ar mums juos vesti į rūsį, ar...
- Atvesk juos į priėmimo menę. Rūmai tušti, niekas mums netrukdys.
- Taip, Jūsų Didenybe.
Durys užsiveria. Vyras pasigręžia į mane ir rankomis masažuodamas smilkinius, akimirkai nugara įsiremia į sunkų medį.
- Vos tik sutvarkysiu šį reikalą mudu vyksime atostogų, - Tairas išdrožia sausai.
Lėtai atsišlieja nuo atramos ir žengęs vonios link, trumpam atsigręžia į mane.
- Ruoškis. Daugiau nė akimirkai tavęs nepaliksiu vienos.
Iškvepiu spoksodama į uždaromas dar vienas duris ir rąžydamasi trumpam žvilgtelėju pro langą į tekančią saulę.
Ir ką gi ši diena mums paruošė?
Dar daugiau priešų ir bandymų kažką nugalabyti? Gal bent sykį tai būsiu ne aš?
Prunkštelėju iš netikėtos minties ir susiraukdama apsižvalgau miegamajame. Kaip aš turiu ruoštis, jei visi mano drabužiai liko užrakintame kambaryje? Apniukusiu veidu trūktelėju juodos spintos dureles ir sulaikau aiktelėjimą išvydusi visas sukabintas sukneles. Kada jos spėjo čia atsidurti? Ištraukiu juodą suknelę su aukso siūlų pėdsakais ir glausdama švelnią medžiagą prie kūno, žengiu atbula. Spoksau į uždaras duris ir galvoju, jog šią akimirką man tikrai derėtų apsiprausti, tačiau vonios kambarys tik vienas, o kol Tairas jame, tikrai neketinu brautis vidun.
Dar sykį iškvepiu visą sukauptą susierzinimą ir prisėsdama ant lovos krašto užmerkiu akis. Grįžtu į akimirką, kai vyro lūpos gludo prie manųjų, o rankos laisvai klajojo švelnia kaklo oda. Virptelėju išgyvendama kiekvieną pojūtį dar sykį ir muistydamasi dėl jaučiamos kaitros, atmerkiu akis. Tairas dėbso į mane. Ranka įsirėmęs į durų staktą, jo klubus juosia tamsus rankšluostis, o tvirta krūtine vis dar ritasi vandens lašeliai. Sukandu apatinę lūpą dantimis ir spoksodama pro blakstienas negaliu sulaikyti raustančių skruostų.
- Apie ką galvojai? – kimus, kone urgztelėjimą primenantis balsas dar labiau paaštrina jaučiamą įtampą.
Nieko neatsakydama lėtai pakylu ant kojų ir glausdama prie kūno išsirinktą suknelę, žengiu arčiau raumeningo vyro.
- Ar jau galiu žengti vidun? – mostelėju galva nusikratydama užduoto klausimo.
- Žinoma, liepsnele. Tik neperkaisk, - švelnūs žodžiai sužadina pojūčius ir aš tik sugebėdama linktelėti, prasilenkiu tarpduryje su jėga pulsuojančiu karalystės valdovu.
Užsidariusi duris akimirksniu paskęstu garų jūroje ir kvėpdama žemišką, Tairui būdingą kvapą, jaučiuosi juo pertekusi. Krūtinėje širdis susispaudžia, bet aš tik vengdama gilesnių jausmų atkasinėjimo, pasigręžiu į kriauklę ir veidrodį virš jos. Žvelgiu į žaizdas ant veido ir kaklo ir purtydama galvą į šalis niekaip negaliu nusikratyti persekiojančių minčių ir vaizdinių.
Kas ta mergina vis išdygstanti mano pasąmonėje? Nuo ko ji bėga?
Atsukusi kraną, pakišu delnus  po vėsiu vandeniu ir mėgaudamasi keistu pojūčiu, palenkiu galvą. Apsišlakstau veidą ir užmerkusi akis pakartoju procesą dar keletą kartų. Šlapiomis rankomis švelniai braukiu per žandikaulio liniją ir slysdama kaklu žemyn suinkščiu. Sukandusi dantis apsiprausiu ir nerdamasi iš vakarykštės suknelės, stengiuosi neriktelėti. Medžiaga nenoriai slysta kūnu ir aš dūsaudama galiausiai lieku pusnuogė. Vis dar sklandanti šiluma apgaubia drabužių nedengiamas vietas ir aš iškvėpdama trumpą akimirką tiesiog stoviu viduryje erdvios patalpos beveik nuoga. Rankos kaba prie šonų ir aš jaučiuosi tokia bejėgė, jog nesinori nė krustelėti.
- Gaja, ar viskas gerai?
Krūptelėju ir pagręždama galvą spoksau į užvertas duris. Jei neatsakyčiau, kažin ar ilgai užtruktų, kol Tairas įsiverš į vidų?
- Viskas puiku, - riktelėju atgalios.
Išgirstu nutolstančius žingsnius ir supratusi, jog turiu pasiskubinti, užsitempiu suknelę. Glausdama tvirtą medžiagą prie krūtinės, nugarą palieku nesuvarstyta ir išeidama iš vonios, dar sykį mestelėju žvilgsnį į veidrodį.
Neryškioje šviesoje primenu šmėklą. Skruostai įdubę, o ratilai po akimis pernelyg tamsūs. Iškvepiu tramdydama kilusį liūdesį ir atverdama duris, grįžtu į miegamąjį, kuriame nerasdamas ramybės trypčioja Tairas. Jis kilstelėja galvą ir nužvelgdamas mano suknelę, nedrąsiai šyptelėja.
- Ar gali suvarstyti? – klustelėju apsigręždama.
- Aš... nemoku.
- Ką?
Atsigręžusi išvystu sutrikusią veido išraišką ir primerktas akis.
- Niekada neteko varstyti moters korseto, ten per daug kilpelių ir aš tikrai nežinau, kam jų tiek daug.
- Ak... na... – pasimetusi burbtelėju. – Tuomet negaliu niekur eiti. Nebent nori, jog būčiau pusnuogė?
- Jokiu būdu, - susiraukdamas išrėžia. – Mes dar turime šiek tiek laiko. Pakviesiu tarnaitę, ji padės tau pasiruošti.
Linktelėju stebėdama kintančias emocijas valdovo veide ir vis labiau stebėdamasi tokiu išraiškingu veidu suspėju tik mirktelėti, o Tairas lyg išgaravo iš kambario. Viena ranka vis dar laikau suknelės viršutinę dalį, kita persibraukiu per susivėlusius plaukus ir nepraėjus nė kelioms minutėms Lilianą išdygsta miegamojo tarpduryje.
- Labas rytas, panele Gaja.
Linktelėju nerasdama stiprybės palaikyti pokalbio ir iškart atgręžusi nugarą leidžiu suprasti, jog šį sykį mudvi nesikalbėsime.
Vos tik drabužis tvirtai guli savo vietoje, prisėdu ant lovos ir laukdama kol juodaplaukė moteris sutvarkys mano plaukus, iš atminties bandau išguiti baimės likučius.