Drakonų slėnis: Paslapties šydas

18 Skyrius

Spoksau išplėtusi akis į minią priešais. Tairas nesistengė visko apibūdinti kiek švelniau ir dabar stojusi mirtina tyla, apgaubia kiekvieno pečius ir visi sukdami žvilgsnius į skirtingas puses atrodo lygiai kalti.
- Rimtai? Nei vienas? – Navalio valdovas sarkastiškai nusišaipo.
Iškvepia taip dramatiškai, jog išgirsta visi ir krūptelėja susigūžia į nedidelius žmonių kamuolėlius. Sėdžiu tokia įsitempusi, jog pradeda gelti nugaros apačią ir kiek atsipalaiduodama įsiremiu į minkštą krėslo atramą, jog suteiktų šiek tiek paguodos.
- Karaliau Tairai. – pasigirsta duslus tėvo balsas.
Giliai įkvepiu ir sulaikydama deguonį plaučiuose laukiu tolimesnių žodžių.
- Atsistojote prisipažinti?
- Ne, bet...
- Tuomet sėskitės.
- Kaip jūs...
- Sėskite, karaliau Eronai, - mano vyras griežtai nukerta.
Žvelgiu į iš pykčio perkreiptas tėvo akis ir virptelėju jusdama artėjantį konfliktą.
- Jūs man nevadovausite, kaip vienam iš savo pavaldinių!
Pakreipiu galvą į Navalio valdovą. Jis akimirkai užsimerkia ir pirštais suspausdamas nosies tiltelį, atsimerkia. Įsmeigia kone pajuodusias akis į priešais lūkuriuojantį karalių ir atsilošęs soste, kvailai nusiviepia.
- Kuo galiu jums padėti?
- Ar nenorėtumėte visko aptarti privačiai?
- Aš mieliau išgirsčiau viską čia, jog galėčiau grįžti ieškant kaltojo dėl suplanuotos žmogžudystės.
- Jūs man buvote prižadėjęs.
Krūptelėju pernelyg susidomėdama vykstančiu pokalbiu. Pakreipiu galvą ir spoksodama į du vyrus, sulaukiu vieno iš jų dėmesio. Karalius Eronas perveria mane neperprantamu žvilgsniu ir neatrodo nustebęs dėl išvaizdos pokyčių.
Tai tikrai jo darbas.
- Jūs sakėte, jog pasirinksite mano dukterį per vakar įvykusią ceremoniją.
Tairas susimąstęs linktelėja ir patogiau atsilošia sėdimame krėsle.
- Žadėjau, kad pasirinksiu jūsų dukterį, tik nesakiau kurią.
Apstulbusi išplečiu akis ir trūkčiojančiai kvėptelėdama, sukrentu kėdėje.
- Ji, - Šventųjų krioklių karalius mostelėja ranka mano pusėn, - man yra niekas. Tik tarnaitė užgrobusi princesės vietą.
- Bet savo siųstame laiške, jūs minėjote, jog sesuo užėmė princesės Arijos vietą.
Mano tėvas akimirką sutrinka ir susikraudamas rankas už nugaros, atlošia pečius.
- Taip, bet...
- Gana! -  Navalio valdovas rūsčiai nutraukia veblenantį kitos karalystės karalių.
- Kokią jūs turite teisę mane tildyti!
- Ar jūs bent įsivaizduojate, kokią sumaištį sukėlė šios vedybos? – išdrožia Tairas stodamasis iš savo vietos.
Juodas apsiaustas nuplevėsuoja iš paskos ir aš išplėtusi akis dairausi tai į vieną, tai į kitą valdovą su baimę, kas gali nutikti.
- Jūs mane įžeidėte ir pažeminote prieš visą mano karalystę! – juodaplaukis vis labiau artėdamas prie pražilusio vyro, drebia žodžius. – Turėjau vesti vieną moterį, vedžiau kitą!
Mano tėvas žengia atgalios, tačiau nenuleisdamas galvos žvelgia į kur kas aukštesnį vyrą priešais. Galia nuo Tairo spinduliuoja it ryški saulė ir aš noriu prisimerkti, jog išvengčiau visiško susidorojimo su Šventųjų krioklių karaliumi.
- Atvykstate pats įsiprašęs į mano žemes ir dar drįstate reikšti priekaištus, jog elgiuosi ne pagal jūsų įgeidžius! Aš ne jūsų pavaldinys ir jūs neturite jokio sumauto reikalo man aiškinti, ką aš turiu daryti!
- Tairai... – iš už kampo išnyra Mila ir sunerimusiu žvilgsniu perveria savo brolį.
- Mila, ne dabar, - Navalio valdovas pagraso pirštu juodaplaukės link.
- Tu, menkas karaliūkšti! – mano tėvo veidas toks įraudęs, jog dar akimirka ir sprogs.
Tairas provokuojančiai žengia pirmyn ir atsistoja vos per menką žingsnelį nuo vyro degančiu veidu.
- Aš žinau, jog tai buvo jūsų idėja pašalinti mano žmoną. – juodaplaukis sušnabžda, jog išgirsti sugebu tik aš.
Šventųjų krioklių karaliaus žvilgsnis nuslysta manęs link ir atgalios prie mano vyro.
- Jei iš dviejų vieną pašalinsiu, nebebus iš ko rinktis.
- Galėčiau dabar pat perpjauti jūsų gerklę, karaliau Eronai, - dar tyliau ištaria Tairas. – Bet aš jums leisiu grįžti namo žinant, jog vieną dieną jūsų ateisiu ir tuomet jūsų mirtis man teiks tokį pat džiaugsmą, kokį jums teikė Gajos mirties planavimas.
- Bet ji tik tarn...
- Dėl jos aš sunaikinsiu visą jūsų karalystę, o jūsų dukterį parduosiu į vergiją ir iš princesės ji taps tokiu pačiu niekuo, kuriuo jūs stengėtės paversti mano žmoną.
Mano aiktelėjimas yra vienintelis garsas, kurį išgirsta visi susirinkusieji ir Tairas trumpam grįžtelėjęs per petį, nužvelgia sutrikusį mano veidą.
- Aš nepasiduosiu be kovos, - sušnypščia it įsiutusi kobra mano tėvas.
- Mes dar pažiūrėsim.
Navalio valdovas apsigręžia ir grįžęs prie sosto, didingai atsisėda.
- Dėl pasikėsinimo į mano žmoną, Navalio karalystės rūmų vartai yra užveriami neribotam laikui. Visi svečiai iki šiandien vakaro turi sulipti į paruoštus laivus ir nešdintis laukan, - piktai išdrožia Tairas.
Spoksau sutrikusi ir išsigandusi įpykusio valdovo, kuris veria visus raginančiu žvilgsniu apleisti šią patalpą ir nebetardamas nė žodžio vien savo stotu sugeba išgąsdinti kilminguosius. Mano tėvas su seserimi atrodo it suvalgę citriną ir paskubėdami labiau nei visi kiti, pradingsta už įspūdingai raižytų menės durų.
- Tu ką tik paskelbei karą Šventųjų krioklių karalystei? – Mila burbtelėja nesužavėta.
Stebiu juodaplaukę lėtai besiartinančią prie mudviejų ir tik rydama seiles laukiu įvykių atomazgos.
Galbūt mano tėvas įsiverš ir dabar bandys nugalabyti visus tris?
- Tikrai taip. – Sausai išdrožia Tairas pakildamas iš savo vietos.
Valdovas primena lyg į kampą įspraustą žvėrį ir vis nerasdamas vietos, muistosi į šalis.
- Ar nori paaiškinti kodėl?
- Po velnių, Mila! – Auksinių akių savininkas pratrūksta. – Jis žiūrėdamas man į akis prisipažino, jog bandė nugalabyti mano žmoną! Mano antrą sielos dalelę! Žinau, jog tu dar to nepatyrei, bet aš neleisiu kažkokiam egocentriškam nevykėliui atimti iš manęs to, ko taip ilgai laukiau!
Navalio princesės akys nuslysta manęs link ir grįžta atgalios į brolį. Dar labiau sutrikusi pasimuistau ir gerdama į save išgirstus žodžius bandau suprasti jų esmę.
Kodėl Tairas apie mane kalba taip tarsi būčiau jo gyvenimo meilė? Jis manęs nė nepažįsta. Praėjo tik dvi savaitės, o jis jau svaičioja apie...
- Šūdas!
Krūptelėju išgirdusi triukšmingą riktelėjimą ir mirktelėjusi išnyru iš savų minčių. Kilstelėju galvą ir sugavusi pritemusias auksines akis, dar sykį sumirksiu.
- Gaja, aš...
- Viskas gerai, - suskubu patikinti. – Ar galėčiau aplankyti Adrianą?
Tairas susiraukia ir spoksodamas į mano veidą, kažką pernelyg įtemptai mąsto.
- Jis sveiksta ir jam reikia ilsėtis.
- Tairai, jis vienas iš nedaug žmonių, kuriam rūpiu. Aš noriu jį  pamatyti, - ištariu lėtai atsistodama iš savo vietos.
Navalio valdovas išleidžia keistą gerklinį garsą ir purtydamas galvą, nusigręžia. Spoksau akimirką į jo atgręžtą nugarą ir žengiu į priekį. Karštis akimirksniu įsitveria mano kūno ir aš suaimanuoju. Tylus, tačiau jausmingas garsas išsprūsta iš lūpų ir vyras stovintis priešais atsigręžia taip staiga, jog išsigandusi loštelėju atgalios.
- Velniop viską, - burbtelėja žengdamas į priekį.
Sutrikusi išplečiu akis ir nespėjusi nė suvokti, atsiduriu stipriame glėbyje. Viena Tairo ranka pakyla prie mano smakro ir kilstelėjęs galvą aukštyn, nevilkina laiko. Palinksta prie veido ir užmerkęs akis įsisiurbia į lūpas. Išsigandusi akimirką nejudu. Uosdama tik jam būdingą kvapą, atbundu iš ilgo miego ir atsakydama į švelnų, tačiau reiklų bučinį, rankomis apsiveju valdovo kaklą. Tyli dejonė išsprūsta iš vyro lūpų ir aš virptelėjusi priglundu arčiau. Užsimirštu akimirkoje ir tik vis labiau skęsdama jausmų maišalynėje, pasijaučiu tuščia vos tik Tairas atsišlieja. Abu giliai kvėpuodami žvelgiame vienas į kitą, o karštis aplink nuslūgsta. Lėtai žengdama atgalios, pirštų pagalvėlėmis perbraukiu per paburkusias lūpas ir nudūrusi akis į grindis, susigėstu. Skruostai nurausta ir aš tramdydama savo trūkčiojantį kvėpavimą jaučiuosi pasimetusi.
- Atsiprašau, Gaja...
Pakeliu akis ir spoksodama į atsiveriančią sieną tarp mudviejų, paskubu žengti arčiau Tairo. Paslystu ant marmurinių grindų ir neišlaikiusi pusiausvyros krintu į priekį. Navalio valdovas akimirksniu mane sugauna ir prisitraukdamas arčiau savo krūtinės, liūdnai šyptelėja.
- Tau reikia pailsėti, liepsnele.
- Bet aš...
- Vėliau. Dabar tau reikia pailsėti, - linktelėdamas pakelia mane ant rankų.
Sutrikusi aiktelėju, bet suskubu apsivyti jo kaklą laibomis rankomis dar sykį ir priglusdama arčiau šilto kūno, pasijaučiu visiškai maža. Užmerkusi akis, įtraukiu pilnus plaučius vyriško aromato ir šyptelėdama pati sau, mintyse dar sykį pergyvenu pirmąjį savo bučinį.
Atsimerkiu, kai Tairas mane lėtai atplėšia nuo savo glėbio ir paguldo į minkštus patalus savo miegamajame. Akimirksniu nusigręžia ir aš susigūždama prisitraukiu kelius prie krūtinės.
- Pailsėk, aš greitai grįšiu. – Išdudena kimiai.
Linktelėju nieko neatsakydama ir persivertusi ant kito šono įsispoksau pro langą į apniukusį dangų. Per dvi savaites dar nė sykio nebuvo lietaus, tačiau dabar atrodo tarsi pats pasaulis palaiko niūrią Tairo nuotaiką ir ketina išlieti viską, ką kaupė nuo pat mano atvykimo į Navalio karalystę.