Drakonų slėnis: Paslapties šydas

13 Skyrius

Vos nešūktelėju iš džiaugsmo, kai į svetainę tyliai įėjęs liokajus praneša, jog vakarienė paruošta. Įtampa kambaryje buvo tokia tiršta, jog vos galiu kvėpuoti nepaspringdama. Stoviu nuošalyje ir seku merginų pokalbius iš atstumo. Nei viena jų nepasivargina prieiti ir pasisveikinti, tačiau nedegu troškimu susipažinti. Mila mane paliko, jog pasisveikintų su senai matytomis draugėmis ir aš vis plaukioju savo mintyse. Esu visų atstumta ir engiama, o Arijos žvilgsnis iš tolumos bado šonkaulius. Dalis nerimo atsitraukia, tačiau jo vietą užima liūdesys.
Pajaučiu, jog visgi esu pašalietė šioje šalyje ir dėvėdama prabangią suknelę bei karūną su brangakmeniais, nieko neapgausiu. Visos šios moterys man svetimos, net mano sesuo man nepasiekiama, tad giliai atsikvepiu ir sekdama paskui visas į valgomąjį, stengiuosi prisiversti nusišypsoti.
Tairas tikisi, jog aš susitvarkysiu.
Šiek tiek prasiblaškau galvodama, jog pamatysiu tamsiaplaukį auksinėmis akimis ir vis dar gyvendama prisiminimu apie praeitą naktį, akimirksniu iškaistu. Nuduriu akis į grindis ir ramiai žingsniuodama paskui dvi tauškiančias jaunas paneles nesusilaikau nenugirdusi jų pokalbio:
- Šiandien Jo Didenybe atrodo ypač gražiai.
- Tikrai taip, o matei tą tarnaitę? Vištą irgi galima papuošti, tačiau ji nevirs gulbe, - rudaplaukė prisidengia delnu burną ir tyliai sukikena.
- Valdovui tikriausiai jos labai gaila, jog vis dar ją tąsosi kartu su savimi, - paantrina kita.
Sulėtinu žingsnį, jog atsilikčiau nuo nuodingų žodžių, kurie mane persekios artimiausiomis dienomis. Suspaudžiu lūpas, kad sulaikyčiau nepasitenkinimo atodūsį ir tik papurtydama galvą tikiuosi bent trumpam pamiršti. Bent akimirkai, kol susižvelgsiu su Tairu ir parodysiu, jog viskas šaunu.
Turiu nusišypsoti.
Negaliu dabar palūžti dėl kelių niekingų komentarų.
Aiktelėju pasisukusi į erdvią patalpą. Apžvelgdama ilgą stalą su mažiausiai trisdešimčia vietų, kilstelėju antakius ir išvysdama prie kiekvienos vietos vardo kortelę, sunerimstu. Bijodama rasti savąją, tiesiog sklandau dairydamasi į sienas ir paveikslus.
- Mano brangioji, - krūptelėju išgirdusi kimų, tačiau su kruopele džiugesio balsą.
Sukaupiu visas jėgas ir plačiai nusišypsojusi atsigręžiu. Pažvelgiu į pritemusias akis ir žaižaruojantis rusvas gintaras priverčia nurausti.
- Jūsų Didenybe, nuostabus vakaras, - ištariu pro sukąstus dantis, tačiau vis dar plačiai šypsodamasi.
Tairas akimirką vertina mano veidą ir apsistodamas ties šypsena, nežymiai susiraukia.
- Kas nutiko?
Kilstelėju antakius, tačiau turėjau numatyti, jog jis permatys kiaurai mano varganą bandymą paslėpti tikrąsias emocijas.
- Viskas puiku. Skani arbata, puiki kompanija.
- Pasikalbėsime lovoje.
Krūptelėju išgirdusi žodžius ir vėl naujai kaisdama susilaukiu paiko valdovo šypsnio. Jis taip pat greitai dingsta, kai kelios viešnios prieina pasisveikinti.
- Jūsų Didenybe! Kaip malonu, jog šiandien mus čia pakvietėte! Šiuo metu laiku rūmų sodas tiesiog gniaužiantis kvapą.
Tairas santūriai nusišypso ir linktelėjęs galva pasigręžia į mane.
- Ledi Anira, labai malonu, jog jums patiko. Būtinai pasirūpinsiu, jog rūmų sodininkai išgirstų šį jūsų pagyrimą. Ar jau susipažinote su mano žmona Gaja?
Vidutinio amžiaus moteris pasigręžia į mane ir suplazdenusi blakstienomis nusisuka į Navalio valdovą.
- Dar neteko, Jūsų Didenybe. Man labai malonu, Jūsų Šviesybe, - moters lūpos susispaudžia į ploną liniją, kai ši tūptelėja pasisukusi į mane.
Nepatogiai pasimuistau, tačiau pajutusi karštą ranką ant nugaros apačios, įsitempiu it styga.
- Man taip pat, - šyptelėjusi nulenkiu galvą.
- Neverskime kitų svečių laukti, - Tairas laisvąją ranka pamoja į stalą.
Ledi Anira dar sykį tūptelėdama pažvelgia į jauną merginą pašonėje ir be žodžiu susižvelgus, nužingsniuoja prie stalo.
- Einam, liepsnele.
Linktelėju žiūrėdama tik tiesiai. Iškėlusi galvą žingsniuoju šalia Navalio valdovo ir keletas žmonių pasigręžia, jog į mus pažvelgtų. Tairas labai atsargiai brūkštelėja man per nugara ir atsitraukęs įsitaiso stalo gale. Vieta jam iš kairės tuščia ir išvydusi savo vardą, lengviau atsikvepiu. Kuo grakščiau įsirangau į minkštą kėdę ir vos įsiremdama į atramą, apžvelgiu visus susirinkusiuosius. Mano tėvas su seserimi sėdi kitame stalo gale, Mila žvilgčioja mano pusėn iš kitos stalo pusės ir vos sugauna mano akis, linksmai šyptelėja. Vis labiau nerimaudama nužvelgiu gausybę įrankių ir po truputi stengiuosi atsiminti pamoką gautą iš paties valdovo.
Patiekalai vienas už kitą gardesni keičiasi nežmonišku greičiu ir vos tik šokoladinio pyrago gabalėlis atsiduria man priešais akis, suvokiu, jog nebegaliu praryti nė kąsnelio. Aplinkui vyrauja lengvi pokalbiai ir vos tik Tairas prabyla visi nutyla, jog išgirstų kiekvieną žodį. Net jei jie ir yra nepatenkinti valdovo sprendimu dėl vedybų, kiekvieno akyse šokčioja pagarbos liepsnelės. Jaučiuosi labiau atsipalaidavusi ir sugniauždama tarp pirštų vyno taurę, kilstelėju ją prie lūpų. Nuryju godų gurkšnelį ir pastačiusi atgal pajaučiu įkypą žvilgsnį. Pagręžiu galvą ir susidurdama su tamsiomis tėvo akimis, net krūptelėju. Virpesys pereina visu kūnu ir sugniauždama pirštus į kumščius, rankas padedu ant kelių. Jo akyse vyraujanti neapykanta tokia stipri, jog išmuša iš vėžių ir aš nudūrusi akis į suknelės klostes bandau neprarasti tvirtybės. Aršus žvilgsnis vis dar sminga man į veidą ir aš galiausiai suvokiu, jog Šventųjų krioklių karaliui nereikia man ištarti nė žodžio. Neapykantą jis gali puikiai pademonstruoti žvilgsniu ir atitinkamais gestais, jog pastatytų mane į vietą. Nejučiomis prisimenu kaip praradęs savitvardą jis švaistėsi kumščiais ir aš vos spėjau suktis, jog išvengčiau, tačiau kojos pačios susipynė ir aš tėškiausi ant užpakalio karališkųjų apartamentų viduryje.
Mėlynėmis buvo nusėta visa viršutinė kūno dalis, tik veido nelietė, jog niekas nesužinotų. Tą naktį slėpiausi nuo Deiros ir jos mamos. Kūkčiojau suklupusi oranžerijoje prie reiklių gerberų iki kol pakilo saulė ir išvargusi užsnūdau kampelyje.
- Gaja?
Krūptelėju pakeldama akis. Blankiai šyptelėju sutikdama Navalio valdovo žvilgsnį ir jis paliesdamas mano sustingusią ranką priverčia virptelėti. Tik šį sykį nuo šilumos pasklidusios visame kūne.
- Karaliau, Eronai, - ant kojų pakilęs Tairas garsiai prabyla.
Mano tėvas pakelia galvą ir susidomėjusiu žvilgsniu laukia, kol juodaplaukis prabils. Suintriguota stebiu, kas vyksta, tačiau negaliu nusikratyti blogos nuojautos.
- Ar po vakarienės jūsų dukra, princesė Arija, galėtų prie manęs prisijungti bibliotekoje?
Nustebusi vos sulaikau aiktelėjimą ir tik spoksodama į Tairo šoną suku galvoje visas įmanomas mintis, kodėl jam reikėtų privataus pokalbio su mano seserimi.
Nebent...
Nebent jis iš tiesų planuoja mane pakeisti.
Po velnių.
Jaučiuosi tarsi kas būtų išstūmęs visą orą iš plaučių.
- Žinoma. Princesė su malonumu palaikys jums kompanija.
Tairas trumpam žvilgtelėja mano pusėn, tačiau nespėju nė įsižiūrėti, nes tuoj pat nusigręžia į Milą ir tyliai išberdamas žodžius dėl kažko susiginčija.
Vakarienė baigiasi stebėtinai greitai ir nebepakeldama ūžiančių minčių, atsiprašiusi lėtai pakylu nuo stalo. Tairas išsiblaškydamas iš savo minčių, pakelia galvą ir tuščiomis akimis dėbtelėjęs į mane linktelėja. Adrianas akimirksniu atsiduria pašonėje ir nulenkęs galvą pusbalsiu išdudena, jog palydės mane į miegamąjį.
Dar žvilgtelėju į Navalio valdovą ir jis man santūriai šyptelėjęs nugręžia akis į kalbančią seserį. Sukdamasi spėju sugauti pagiežingą Arijos šypsnį ir tik giliai atsidusdama pasiduodu. Jei Tairas nori manimi atsikratyti, jis vis tiek tą padarys.
Bet Arija...
Galbūt turėčiau perspėti valdovą, kad neužkibtų už sesers kabliuko.
- Jūsų Didenybe, - ištariu švelniai vėl pasigręždama į gražų vyrą.
Juodaplaukis pakelia galvą ir kiek prisimerkęs dar akimirką žvelgia į mano veidą.
- Eik, Gaja. Susitiksime miegamajame, - tylus, tačiau reiklus balso tonas nutvilko visą kūną.
Sulaikau krūptelėjimą ir sukandusi dantimis apatinę lūpą, prisiverčiu linktelėti.
Ką padariau blogai, jog jis elgiasi šitaip šaltai?
Ar kažką sugadinau?
Pamiršau?
Praleidau?
Po velnių.

Sukandusi dantis išžingsniuoju iš erdvaus valgomojo ir sekdama paskui juodai apsivilkusį sargybinį, stengiuosi pernelyg neanalizuoti visko, kas įvyko per paskutinįjį pusvalandį. Galbūt aš įžiūriu daugiau ir verčiu save nerimauti visiškai be reikalo. Juk jis tiek visko prišnekėjo iki atvykstant mano šeimai, bet jis nebuvo jos matęs ir dabar...
Galbūt visi tie žodžiai jam nieko nereiškia ir nuo pat pradžių jis mane įsuko į savo kokoną visai kaip musę į voratinklį, o aš buvau tokia kvaila, jog akimirksniu papuoliau į spąstus ir patikėjau švelniais žodžiais.
Žinoma, kad patikėjau!
Niekas man nėra sakęs nieko panašaus ir Tairas tai žino.
Jis žino, jog Šventųjų krioklių kilmingieji manimi manipuliavo ir įvairiais būdais skriaudė.
Aš tokia kvailė!
Priėjusi karališkuosius apartamentus, nė negrįžtelėju per petį ir linkėdama Adrianui geros nakties, įsmunku į didelę svetainę. Židinyje spragsi žarijos ir nutvieskia tamsią patalpą blausia oranžine. Viduje nėra nė gyvos dvasios ir aš lengviau atsikvėpusi, iš plaukų išplėšiu tiarą. Priėjusi prie Tairo rašomojo stalo, numetu aksesuarą ir nusitraukusi nuo rankos apyrankę, taip pat padedu šalia.
Jaučiuosi tokia pažeidžiama, jog trokštu pravirkti. Galiausiai visa dienos įtampa nuslūgsta ir aš virpėdama apglėbiu save rankomis. Kaupdama paskutiniąsias jėgas nužingsniuoju į savo miegamąjį ir trenkiu durimis kiek stipriau nei dera. Nusispiriu aukštakulnius ir jėga bandydama išsivaduoti iš suknelės, surinku nesavu balsu.
Išlieju visą pyktį ir naujai sukilusį skausmą.
Sudilgsi sugijusias rankas, tačiau aš tik toliau bandau atpainioti korseto raištelius. Trokštu greičiau išsivaduoti iš brangaus audinio.
Tai ne aš.
Aš niekada nebūsiu kilmingoji.
Ir dėvėdama gražius drabužius niekaip negalėsiu to pakeisti.
Neturėdama jėgų nusiprausti ar bent susirasti naktinius, suknelę nutrenkiu ant grindų ir susirangiusi minkštuose pataluose, užmerkiu akis.