Drakonų slėnis: Paslapties šydas

38 Skyrius

Vakarienę valgome tyloje. Tairas vis žvilgtelėja, tačiau aš nusišypsojusi nuleidžiu akis ir kiekvieną sykį jam atsisukus, gurkštelėju vyno. Jaučiu skrandyje šilumą, o galva maloniai apsvaigusi. Dėbsodama į šokoladinio pyrago gabalėlį, jaučiu, jog tikrai nebetilps ir atsilošusi kėdėje, lėtai ranką kilstelėju prie auskarų.
- Tau jie labai tinka, - išblaškydamas iš minčių tarstelėja Navalio valdovas.
- Jie įspūdingi. Galbūt nederėjo man jų segtis...
- Kodėl? – nustebusiu balsu klustelėja.
- Nes dažnai su tokiais prabangiais papuošalais prastai jaučiuosi. Tarsi būčiau jų neverta, - atsainiai burbtelėju.
Per daug tiesos išsprūdo iš mano lūpų. Tikriausiai turėčiau liautis gėrusi vyną, nes greitai visai nebesutvardysiu žodžių ir leptelėsiu tai, ko nederėtų.
Tu ne žmogus...
Aš myliu tave...
Papurtau galvą guidama tuos žodžius kuo toliau ir mandagiai šyptelėdama pasukioju tarp pirštų taurę.
- Ar nori išeiti į terasą?
- Žinoma.
Įsikimbu į ištiestą ranką ir pakilus ant kojų, tvirčiau sugniaužiu taurę. Eidama į priekį pastebiu, kaip Tairas suima butelį paliktą ant stalo ir lengvu žingsniu atseka iš paskos. Išėjusi pro išskleistas užuolaidas į erdvų balkoną, alkūnėmis įsiremiu į turėklą ir užvertusi galvą į pilną mėnulį, ieškau blyksinčių žvaigždžių naktyje.
- Pačią pirmąją dieną, tavo plaukai man priminė naktį pilną žvaigždžių, nes saulės šviesoje atsispindinčios auksinės sruogelės vis atrodė kaip blyksintys taškeliai tamsoje.
Nė nežvilgtelėju į vyrą ir toliau įkypai spoksodama į dangų, ištuštinu savo taurę. Tairas tylomis vėl ją pripildo ir sekdamas mano žvilgsniu, gurkštelėja svaiginančio gėrimo.
- O aš pirmąją dieną tave išvydęs bandžiau pasmaukti, - karčiai tarstelėja.
- Teoriškai aš tave apgavau. Galėjau dar laive pasakyti, kas aš esu iš tiesų, tačiau... – nutylu užsiversdama taurę. – aš taip bijojau. Visą kelionę prasėdėjau toje pačioje vietoje. Buvau pirmą kartą laive, pirmą kartą nepažįstamoje vietoje su vyru, kurio nė nemačiau.
- Aš... aš nežinau ką pasakyti, - Navalio valdovas atsainiai persibraukia ranka per plaukus, tačiau akyse matau spindintį liūdesį.
- Tai praeitis. Abejoju, ar mums reikia apie tai kalbėti,
Atgręžiu nugarą mėnuliui ir įsirėmusi į turėklą, užsiverčiu taurę. Paskutiniai gurkšniai nuslysta lyg rūgštis ir nebejausdama to kaitinančio potraukio prisiverčiu žengti nuo šios karalystės valdovo tolyn.
- Labanaktis, Jūsų Didenybe.
Atsitraukusi nuo krašto, spėju žengti kelis žingsnius ir stipri ranka apsiveja mano dilbį. Sustoju, bet neatsigręždama laukiu, kol jis kažką pasakys, tačiau Tairas dar akimirką palaiko mano ranką ir švelniai atleisdamas pasitraukia. Nebeatsigręždama išeinu iš terasos ir nebesidairydama atgalios, grįžtu į savo miegamąjį.

Stovėdama vonioje ir žvelgdama nedideliame veidrodyje į savo atvaizdą, pirštu braukiu per rožinius nėrinius ties krūtine ir slysdama akimis švelniu šilku žemyn, dėbtelėju į basas pėdas. Užsimetu ant pečių derantį ploną chalatėlį iš perregimos medžiagos. Nusigręžusi grįžtu į miegamąjį ir trepsėdama vietoje, nerandu ramybės. Kažkas šį vakarą buvo ne taip. Galbūt tai vynas, galbūt kažkas daugiau, bet žvilgsnis Tairo akyse ir šiandieną patirti bučiniai...
Apsuku dar kelis ratus aplink lovą, dėbtelėju pro langą į tamsą ir priimu sprendimą greičiau nei suvokiu jį, tačiau aš jau pakeliui durų link ir atvėrusi jas dėbtelėju į vos apšviestą koridorių. Kol nepersigalvojau, tyliai, tačiau ryžtingai nužingsniuoju koridoriumi iki galo ir stabtelėju prie dvivėrio įėjimo. Vos tik kilstelėju ranką, norėdama pasibelsti, durys atsiveria ir priešais mane stovi pusnuogis valdovas. Jis nustebęs pažvelgia man į veidą, tuomet akimis nuslysta prie mano naktinių ir išplėtęs prigesusiu auksu spindintį žvilgsnį, tyloje sužiopčioja.
- Tairai...
Jis nieko neatsako. Čiumpa mane už liemens ir prisitraukęs į glėbį, įsisiurbia į lūpas. Spėju giliai įkvėpti ir pasiduodama akinančiai aistrai, rankomis apsiveju jo kaklą. Jis įsitempia mane į savo miegamąjį ir užtrenkęs duris įremia į jas. Sudejuoju dėl netikėtumo ir atlošusi galvą į kietą pagrindą, jaučiu, kaip Tairo lūpos nuslysta per smakrą, kaklu žemyn. Ir aš apimta keistų potyrių, užverčiu akis į viršų.
Dar niekada šitaip nesijaučiau...
Ištiesusi rankas, pirštais lėtai keliauju per stiprius nugaros raumenis ir vis labiau kaisdama leidžiu jam mane liesti, glamonėti ir bučiuoti visur kur tik pasiekia. Jaučiu, kaip chalatas nuslenka rankomis žemyn ir apnuogintais pečiais nuslinkęs šaltukas priverčia dar labiau geisti karščio, sklindančio nuo Navalio valdovo. Atsitraukia akimirkai, žvilgtelėja į veidą ir nedelsdamas čiumpa mane į glėbį. Kilstelėja nuo žemės ir aš išsigandusi apsiveju kojomis jo liemenį. Prisispaudžiu kuo arčiau ir palinkusi prie jo kaklo, nusėju mažais bučiniais takelį iki pat ausies. Išgirdusi pritariamą garsą, brūkštelėju švelniai dantimis pakartotinai ir rankomis kabindamasi į stangrią odą, šūktelėju pajutusi lengvą krytį ant minkštos lovos.
- Aš taip ilgai šito laukiau.
Vėl prisitraukiu vyrą prie savęs, jo rankos nuslysta mano oda, lūpos susiranda manąsias ir paskandina bučinių užmarštyje. Rangausi po karštu kūnu, einu iš proto nuo kiekvieno prisilietimo, nuo kiekvieno šilto iškvėpimo ant prakaitu pasidengusios odos. Jaučiu jo rankas po naktiniais, kylančias vis aukščiau, kol pasiekia vidines šlaunų puses ir pirštais švelniai glostydamas priverčia mane atsiverti priešais jį. Pilnai ir nuolankiai. Guliu priklausoma nuo prisilietimo, nuo troškimo. Drabužis lėtai nuo kūno dingsta ir aš lieku nuoga prieš valdovą, kurio auksinės akys veria mano veidą, kaklą ir krūtinę. Žvilgsniu malonina kiekvieną kūno linkį ir aš ištirpstu. Pamirštu visas kamavusias baimes ir pirštais braukdama per tvirtą krūtinę ir vis žemyn, galiu tik žvelgti į savo vyro veidą ir įsiminti kiekvieną bruožą, lūpų trūktelėjimą, kai stengdamasis suvaldyti aistros kupinus šūksnius, sukanda dantis. Šią akimirką galiu tik žiūrėti į Tairą ir stebėdama, kaip jis palinksta manęs link, trumpam sulaikau kvapą. Jaučiu šilumą plūstančią iš visur ir vos jo lūpos priglunda prie manųjų, keistas pilnumos jausmas perveria širdį. Akyse susikaupia ašaros, bet aš susimerkiu stipriau, jog juodaplaukis nesužinotų ir riesdama nugarą stengiuosi priimti arčiau, giliau...
Kol nebebus jokio mudu skiriančio atstumo.
Kol tapsime vienu.
Visam gyvenimui.

Sąmonė prabunda pirma nei kūnas ir nedrįsdama krustelėti, akimirką bandau prisiminti, kuo baigėsi praėjęs vakaras. Galvą suduria mažos adatėlės ir susiraukusi, delnu perbraukiu per apklotus šalia. Įsitempiu pajutusi šiltą odą šalimais ir akimirksniu prisimenu lavą tekančią vietoj kraujo venose ir karštus bučinius liepsnojančius ant odos. Plačiai atmerkiu akis, tačiau saulė mane apakina ir susiraukusi veidą užsidengiu delnu. Pagręžiu galvą į šoną ir dėbtelėjusi į miegantį Navalio valdovą šalimais, sulaikau kvėpavimą. Žvelgiu į užmerktas akis, ilgas juodas blakstienas besiilsinčias ant aukštų skruostikaulių. Vieną ranką atsainiai užmetęs ant pagalvės virš galvos, kitą ant apnuoginto liemens. Slystu akimis iki antklode pridengtų klubų ir imu jausti raustančius skruostus.
Dar niekada gyvenime nebuvau jautųsi kažko panašaus.
Prie miegamojo durų kažkas subruzda. Nuslenku žvilgsniu, bet tuo pat metu skaidydama dėmesį dėbsau į vis dar miegantį vyrą pašonėje. Rankena lėtai nulinksta ir pro prasivėrusį mažą tarpelį, vidun įsliūkina smulki šviesiaplaukė. Ji tyliai užveria duris ir apsigręžusi taip krūptelėja, jog visas kūnas sujuda. Ritmingai nuo galvos iki kojų. Ji ranka užsidengia burną ir užgniauždama keistą garsą trumpą akimirką išplėstomis akimis stebi mano veidą. Pakėlusi antakius žiūriu į ją, tuomet pasigręžiu į miegantį vyrą ir nemalonios mintys ima suktis galvoje.
Ar ji prie manęs šitaip elgėsi nes...
Papurtau galvą nenorėdama tikėti. Pavydo kibirkštėlė šauna tiesiai į širdį ir aš susiraukusi pasikeliu ant alkūnių. Minkšta antklodė apsistoja tiesiai ties krūtine, bet atidžiau pažiūrėjus galima matyti, jog po ja nieko nevilkiu. Sofija lėtai nuslysta žvilgsniu vis dar nedrįsdama judėti iš vietos ir aš kilstelėju antakius laukdama.
Ji taip ir neprisiverčia tūptelėti, nuleisti galvos. Vietoj to, apsigręžia ir sprunka iš miegamojo greičiau nei spėju įkvėpti. Suirzusi dėl kvailo atsitiktinumo, išsipleikiu atgal lovoje ir per daug krutėdama pažadinu juodaplaukį. Jo akių vokai virptelėja, lūpos išsilenkia į mažą šypsenėlę ir šiek tiek prasimerkęs, tingiai mane nužvelgia.
- Labas rytas, brangioji, - sumurkia užkimusiu balsu.
Nieko neatsakau ir įsispoksojusi į lubas, atsidūstu. Jaučiu, kaip nerimas ima šliaužti vidaus organais it gyvatė ir nenorėdama pasiduoti tam jausmui, stipriai sugniaužiu kumščius.
- Kodėl tarnaitė šmirinėja po tavo miegamąjį tau dar miegant?
Žodžius ištariu pikčiau nei norėčiau, tačiau vakar aš jam atidaviau visą save ir jei...
Nuryju nemalonų teiginį ir nejudėdama toliau žvilgsniu piešiu ratus ant lubų. Tairas lėtai pasikelia nuo pagalvės ir palinkęs mano veido link, linksmai šyptelėja.
- Ji juk tarnaitė. Tiesiog rūpinasi, kad viskas būtų paruošta rytui.
Pašnairuoju netikėdama, tačiau nematydama jokio rūpesčio vyro akyse, jaučiu šiek tiek atsilaisvinantį mazgą. Tarsi norėdamas mane užtikrinti, palinksta prie mano lūpų ir pavogęs saldų bučinį, vėl įsirausia į patalus.
- Ar gerai miegojai?
Nedrąsiai linktelėju jausdama degančius skruostus. Ar tai blogai, jog ir vėl noriu pajausti tai, ką išgyvenau praeitą naktį?
- Tai, ar grąžinsi mano pasakų rinkinį?
Tairas prajunka ir žvilgtelėjęs mano pusėn, persiverčia ant šono. Prisispaudžia krūtine prie mano rankos ir švelniai lūpomis lytėdamas petį ir kildamas kaklu aukštyn, priverčia mane tyliai sudejuoti.