Drakonų slėnis: Paslapties šydas

27 Skyrius

Pramerkiu akis, vos tik užsimanau čiaudėti. Suurzgiu akimirkai pamiršdama kur randuosi ir kas įvyko, tačiau tik spoksodama į baltas sienas bei viengulę lovą, suvokiu, jog buvau atgabenta į rytinį sparną. Glausdama pirštus prie galvos, atsisėdu ir dairydamasi aplink išvystų priešais gulintį Tairą.
Užmerktos akys virpa, o krūtinė kilnojasi su kiekvienu įkvėpimu. Pajaučiu kaip atslūgsta nerimas, tačiau prisiminusi išvystą keistą žvilgsnį, užsimanau vėl netekti sąmonės.
Tos akys tikrai nebuvo panašios į žmogiškąsias. Jos primena...
Jaučiu tarsi jau esu kažkur mačiusi tą žvilgsnį, tačiau niekaip negaliu prisiminti kur. Urgztelėju negalėdama atsekti savo pačios minčių ir atkreipdama kambario gale sėdinčio žmogaus dėmesį, pajaučiu įsmeigtą žvilgsnį.
- Panele, galiausiai prabudote. – Persėjas pernelyg greitai atsiduria priešais.
Sužiopčioju it išmesta žuvis į krantą ir grįžtelėdama atgalios į vienišą kėdę kampe, išplečiu akis.
- Ar gerai jaučiatės?
- Taip, ačiū. Per daug streso, kaip visada. Kaip laikosi Tairas? – klustelėju bandydama lipti iš lovos.
- Galbūt dar pailsėkite? Neskubėkite vėl į pavojų, nes greitu metu galėsite čia apsigyventi.
Pašnairuoju į vyrą, kurio akyse spindi žaisminga pašaipa.
- Jo Didenybės sužeidimai gilūs ir sunkiai gyjantys, tačiau dėka greitos Jos Didenybės reakcijos, man pavyko dezinfekuoti žaizdas ir užsiūti. Keletas dienų ir valdovas bus lyg naujai gimęs.
- Tik keletą dienų? – sutrikusi klustelėju.
Persėjo žvilgsnis susiaurėja ir primerkęs akis lėtai linktelėja. Veria mane tamsiomis akimis ir aš neatlaikiusi nusuku žvilgsnį į šoną.
- Ar Sorenas išgyveno? – prisimindama dar vieną sužeistąjį, tyliai burbtelėju.
- Jam prireiks šiek tiek daugiau laiko sugyti, tačiau abu bus sveiki iki šios savaitės pabaigos, panele.
Linktelėju greičiau sau nei Persėjui ir nugręždamas akis į pažeidžiamą savo vyrą, prisiverčiu lėtai atsistoti.
- Nesiūlyčiau keltis.
- Aš turiu būti šalia savo vyro, - nutraukiu prieštaraujantį gydytoją.
Nejučiomis supykusi perveriu garbingo amžiaus vyrą griežtu žvilgsniu ir šis linktelėjęs, atsitraukia. Jei aš noriu slaugyti Navalio valdovą, aš tą ir padarysiu ir manęs niekas nesustabdys. Kad ir kas buvo su jo akimis, viską išsiaiškinsiu vos šis pasijus geriau, tačiau šią akimirką noriu laikyti jo tvirtą delną savajame ir laukti, kol vėl išvysiu spindinčias akis.
Muistausi nepatogioje kėdėje gerą valandą, kol į didelę erdvę įžengia Mila. Pakylu ant kojų ir sutrikusi pažvelgiu į įraudusius merginos skruostus, susitaršiusius drabužius ir išsipešusias plaukų sruogas, kurios lyg krioklys krenta ant smulkaus veido.
- Kas nutiko?
- Norėjau pamokyti tuos šūdžius, kurie drįso sužaloti mano bukagalvį brolį.
Sutrikusi spoksau į karingai nusiteikusią liauną tamsiaplaukę. Žinau, jog ji stipri, tačiau abejoju ar sugebėtų įveikti kažką, kas šitaip sužeidė Tairą ir Soreną.
- Ar tu sveika?
Mila lėtai linktelėja. Pagręžia galvą į giliai kvėpuojantį vyrą ir sukandusi apatinę lūpą, užgniaužia akyse atsispindinčias emocijas.
- Ar tu jautiesi geriau? Juk buvai nualpusi.
Rudos akys apsistoja ties manimi. Akimirką įkypai veria žvilgsniu, o tuomet kiek atsipalaidavusi prisėda ant balta patalyne apdengtos lovos šalimais.
- Jaučiuosi gerai, dabar tik noriu, jog Tairas greičiau prabustų, - tyliai, virpančiu balsu ištariu.
- Duok jam laiko. Gali būti, jog jis neatgaus sąmonės iki kito ryto. Neperspausk savęs.
- Aš būsiu čia visą laiką, - užtikrintai išrėžiu.
- Paprašysiu, jog tarnaitė atneštų tau pietus. Turi pavalgyti, kol nenualpai dar sykį.
Linktelėju nenorėdama ginčytis ir vėl įsivyravus tylai, nužvelgiu sužalotą juodaplaukio veidą. Ištiesiu ranką ir pirštų galiukais švelniai perbraukiu per išbalusį skruostą. Pajaučiu kibirkštėles ir mėgaudamasi pojūčiais, tęsiu kelionę kaklo link. Išgirdusi tylų atodūsį vos sulaikau džiaugsmingą riksmą, tačiau suėmusi save į rankas žvilgsniu grįžtu prie vis dar užmerktų akių.
- Prašau. Grįžk pas mane, - burbtelėju padėdama galvą ant ritmingai besikilnojančios krūtinės.
Akimirkai užsimerkiu ir skęsdama tamsoje imu netikėtai šoktelėju. Dairydamasi erdvioje patalpoje spoksau į jauną tarnaitę stovinčią priešais su padėklų rankose.
- Jos Didenybė liepė jums atnešti pietus. Atsiprašau, jei išgąsdinau, - nuolankiai nuleisdama tamsias akis, išberia žodžius.
- Ačiū. Gali padėti ant stalelio, - linktelėju mostelėdama ranką į balto medžio dirbinį šalia Tairo lovos.
Šviesiaplaukė tūptelėja ir padėdama padėklą, apsigręžia ir palieka mane vieną su Navalio valdovu. Apsidairau dar sykį ir jausdama tik slegiančią tylą, nuryju susikaupusias seiles. O kur Sorenas? Jis juk irgi buvo sužeistas. Galbūt atgavo sąmonę ir galės papasakoti, kas įvyko?

Šiek tiek užkandusi, susirangiau šalia Tairo ant jo lovos ir stengdamasi neužgauti papildomai, per menką atstumą dėbsau į nejudantį vyro veidą ir virpu viduje nejausdama jo šilumos, kuri mane globojo. Trokštu, kad atmerktų gražias savo akis ir patikintų mane, jog viskas bus gerai. Jog jis pasveiks ir nepaliks manęs vienos šiame baisiame pasaulyje.
Aš tik sužinojau, ką reiškia būti...
Laimingai.
Negaliu vėl to netekti.
Krūptelėju vos Tairas ima blaškytis. Spėju pakilti nuo lovos, kol manęs nenustūmė ir žengusi arčiau, laibais pirštais įsitveriu jo rankos.
- Ne... – Tylus šnabždesys išsprūsta iš suskirdusių lūpų.
- Tu saugus, Tairai... – spustelėdama delną burbtelėju.
- Nefritas, jis viduje...
Sukandu dantis, jog nepravirkčiau. Vyras vis muistosi baltuose pataluose, veidą nusėja prakaito lašeliai, o nesiliaujantis murmėjimas kelią vis didesnį susirūpinimą.
- Persėjau! – apsigręždama garsiai riktelėju.
Nežinodama, kuria kryptimi eiti, jog rasčiau gydytoją, išskubu kryptimi, kuria atėjo Mila ir išpuolusi į auksu puoštą koridorių, giliai įkvepiu.
- Persėjau! – dar sykį sušunku tikėdamasi prisikviesti žmogų, kuris turi pasirūpinti mano vyru.
Jaučiu, kaip su kiekviena akimirka laikas senka. Nežinau, kas negerai, tačiau Tairas neturėtų šitiek prakaituoti. Dabar liko tik atsigauti, o jis vėl naujai atrodo sužeistas.
- Panele? – Netikėtai atsiveria durys priešais ir galvą laukan iškiša gydytojas.
- Tairui kažkas negerai. Jis karščiuoja ir blaškosi lovoje...
Persėjas akimirksniu sureaguoja ir braudamasis pro mane neria į vidų ir nuskuba pas Navalio valdovą. Atskubu iš paskos ir ranka užsidengdama burną, bandau tvardyti emocijas.
- Besiblaškydamas minėjo, jog viduje yra nefrito. Nežinau, ką tai reiškia, tačiau...
- Šūdas! – Pirmą sykį išgirstu susikeikianti vyrą.
Nustebusi akimirką spoksau į atgręžtą nugarą, bet grįžusi iš nuostabos būsenos tik pažvelgiu į tamsias ir sunerimusias akis.
- Turite surasti Jos Didenybę, panele...
- Aš nežinau... nežinau kur ji...
Persėjas akimirką susiraukia ir galvodamas užmerkia akis.
- Tiesiog surask sargybinį ir paprašyk, jog pakviestų valdovo seserį. Tik ji mums gali padėti šią akimirką.
Linktelėjusi apsigręžiu ir bėgte pasileidžiu iš gydyklos. Bėgu tuščiu koridoriumi ir lyg tyčia negaliu rasti nei vieno vyro.
Kur jie visi prapuolę, kai to labiausiai reikia!
- Gaja?
Krūptelėju sustodama vietoje ir apsigręžusi pažvelgiu į sutrikusį Adriano veidą. Atsidūstu iš palengvėjimo ir bandydama atgauti kvapą, akimirką tyliu.
- Reikia surasti Milą. Tairui... – nuryju sukilusią ašarų bangą, jog galėčiau tęsti pradėtą sakinį. – Jam pablogėjo. Gydytojas liepė surasti Milą.
Žodžiai stringa gerklėje ir aš vis dar bandau išsilaikyti ant kojų, jog neištižčiau priešais sargybinį.
- Grįžkite pas valdovą, Gaja, - švelnus Adriano balsas akimirkai sušildo. – Aš surasiu Jos Didenybę ir palydėsiu.
Linktelėju lyg reflekso vedina ir nė nebespėju mirktelėti, kai šviesiaplaukis pranyksta koridoriuje, o aš lieku stoviniuoti viena. Man sukasi galva ir viskas po kojomis. Jaučiuosi tarsi stingdžiau į ledą ir karčiai nusišypsojusi suvokiu, kaip man trūksta Tairo šilumos.
Jo balso.
Ir mudviejų beverčių ginčų.
Sugniaužiu pirštus į kumščius ir apsigręžusi nuskubu koridoriumi atgalios. Aš turiu būti šalia savo vyro. Jis tikrai artimiausiu metu nemirs ir nepaliks manęs vienos. Skubriai grįžtu į rytinį sparną ir įpuldama į baltą, erdvią patalpą plačiai atsimerkiu spoksodama į nugarą atgręžusią princesę.
- Mila! – riktelėju nustebusi.
Juodaplaukė atsigręžia ir kilstelėjusi antakius perveria mane žvilgsniu.
- Aš tavęs išėjau ieškoti... kaip...
- Gerai, jog laiku ėjau aplankyti brolio, - ji silpnai šyptelėja.
Žvilgtelėju į vis dar besikankinantį vyrą už smulkaus silueto ir prisimerkdama, trokštu bėgti prie jo, bet susirinkusi minia veria mane žvilgsniu ir pasijaučiu nepatogiai.
- Panele... – netikėtai išdygęs gydytojas mane išgąsdina.
Susilaikau nuo šūktelėjimo ir grįžtelėjusi per petį dėbtelėju į rimtą gydytojo veidą. Jis akimirką delsia tarsi nežinodamas, kaip pradėti pokalbį, bet atsikrenkščia ir lėtai mane apėjęs, žengia arčiau Navalio valdovo.
- Aš turiu atlikti pavojingą procedūrą Jo Didenybei... ir man reikia jūsų pagalbos, panele.

Atsiprašau, kad taip ilgai nieko neįkėliau, tačiau kadangi istorija rašoma kartu su "Gralio širdis: Vartai į pragarą" negalėjau įkelti anksčiau nei ten viskas įvyko. Tikiuosi man atleisite ir pasimėgausite šiomis, naujai įkeltomis dalimis.
- Luna