Drakonų slėnis: Paslapties šydas

15 Skyrius

Dienos plaukia migloje. Jaučiu kaip su kiekviena diena mažėja vilčių ir toliau likti Tairo žmona. Paskutinėmis dienomis jo beveik nematau, o tą vieną kartą, kai stengiausi jį surasti, užklupau besikalbantį su mano seserimi. Arijos akys keistai spindėjo ir ji šypsojosi. Po triukšmingų pusryčių valgomajame, kitus rytus leidau savo miegamajame. Niekas pernelyg nesigilino kodėl. Lioviausi nešioti apyrankę ir ji dabar guli ant naktinio stalelio kitoje lovos pusėje nei aš miegu. Visiems stengiuosi nesipainioti po kojomis ir su baime laukiu šiandienos vakaro.
Lilianą atnešė suknelę prieš kelias valandas, tačiau neprisiverčiau į ją žiūrėti, todėl vos tik tarnaitė išėjo, drabužį įgrūdau į spintą nė nesigilindama ar jis nesusiglamžys. Šiandien pusę dienos guliu lovoje su naktiniais ir knyga rankoje.
Skaitydama bent akimirkai galiu pamiršti viską, kas guli ant pečių. Versdama trečiosios knygos lapus galiausiai pasiekiu Navalio istoriją ir su dideliu entuziazmu gilinuosi į žodžius ant pageltusių lapų. Prieš pusvalandį turėjau nusileisti į valgomąjį pietums kartu su Mila ir Tairu. Kadangi negalėjau nė vienam iš jų žiūrėti į akis, Adrianui pasakiau, jog prastai jaučiuosi. Grįžusi į lovą susmukau ant čiužinio ir spoksodama į atverstą knygą, bandžiau nuryti ašaras.
Dabar jau geriau. Kramtydama aptinę lūpą skaitau trisdešimtąjį puslapį ir prisimindama pasirodžiusi drakoną vos prieš kelias naktis, stengiuosi sulaikyti liūdną šypsnį. Jei Tairas manęs ir atsisakys, galbūt didingasis padaras mane priglaus. Žinau, kad ir jis pajautė ryšį vos tik stovėjau pakankamai arti. Netikėtai karštis nutvilko kūną ir dar nė negirdėdama žinau, jog Navalio valdovas stovi už mano miegamojo durų. Kuo tyliau užverčiu knygą ir įsirangydama į patalus, antklodę užsitraukiu iki pat kaklo. Užmerkiu akis ir stengdamasi ramiai kvėpuoti bandau apsimesti, jog miegu.
- Panele Gaja tikrai prastai jaučiasi, mano valdove, - tvirtas Adriano balsas pasigirsta anapus durų.
- Pasitrauk nuo durų. Dabar.
Krūptelėju nuo griežto balso tono, tačiau ir toliau nejudu laukdama, kol durys išvirs pačios ir Tairas šaukdamas įpuls vidun. Visai kaip tą naktį, kai sužinojo, jog aš ne Arija. Karčiai nusijuokčiau, jei dabar nebandyčiau nuslėpti savo sąmoningumo.
Išgirstu girgždesį ir staigiai įkvėpdama jaučiu, kaip krūtinėje daužosi širdis.
- Žinau, kad nemiegi, Gaja.
Tyliu bijodama krustelėti. Čiužinys šalia įdumba ir aš vos nepaspringstu nuo savo pačios seilių. Šiluma užlieja visą kūną ir man palieka per karštą, bet vis dar nedrįstu judėti.
- Nagi. Tavo širdis daužosi taip garsiai, jog sugebėčiau girdėti ją savo miegamajame.
Pasiduodama atsimerkiu ir nustumiu nuo kūno antklodę. Pamiršusi, jog vilkiu tik naktinius gilia iškirpte ir kone permatomus, užklotą vėl trūktelėju ant savęs. Tairas slysdamas žvilgsniu spėja šiek tiek sugauti įraudusio kūno, bet nieko nesakydamas lėtai grįžta prie mano veido. Jo akyse pulsuoja man nepažįstama emocija ir aš nemirksėdama ištiesiu ranką, jog pasiekčiau knygą bei pasisemčiau iš jos stiprybės. Pusiaukelėje Navalio valdovas sučiumpa mano pirštus ir sunerdamas juos su savaisiais, giliai įkvepia. Aiktelėju pajutusi elektros iškrovą ir virptelėjusi netyčia spustelėju stipriau. Tairas atsimerkia ir persmeigia tamsiausiomis akimis, kokias tik esu pas jį regėjusi.
- Neatrodo, jog sirgtum, - ištaria gergždžiančiu balsu.
Noriu išsižioti ir kažką ištarti, tačiau apatinė lūpa virptelėja ir aš spėju ją sugauti dantimis, jog nesukūkčiočiau.
Tik ne prie jo.
- Tu ir vėl be apyrankės, - sausai išdrožia dėbtelėdamas į sunertas mudviejų rankas.
Nesulaukęs jokio mano atsakymo, valdovas giliai iškvepia ir užsimerkęs išnarplioja pirštus. Atgręžia man nugarą ir alkūnėmis įsirėmęs į kelius, paremia galvą ant savo rankų.
- Laukiu, kol šis vizitas baigsis. Man jau reikia atostogų.
- Valdovai neatostogauja.
Duslus juokas užpildo tylą kambaryje. Supeikiu save, jog mėgaujuosi girdėdama šį garsą ir tik sugniauždama pirštus į kumščius laukiu tolimesnio pokalbio.
- Reikės priimti naują įstatymą tuomet.
Linktelėju, nors to ir nemato, manau pajaučia. Karštis ir vėl užplūsta mano kūną ir aš susilaikau nepaklaususi apie šį vakarą. Abejoju ar atsakys.
- Tikiuosi šį vakarą pasirodysi priėmimo menėje. Turiu pasakyti kelis svarbius dalykus.
- Taip. Žmonos pristatymo ceremonija, ar ne?
Tairas linktelėja.
- Žinoma. Mila neišlaikė liežuvio už dantų.
- Ar jums, Jūsų Didenybe, patiko praleistas laikas su mano seserimi?
Tarp mudviejų pakimba neužduotas mano klausimas, ar jis jau gailisi, jog čia esu aš, o ne ji, tačiau Navalio valdovas viską supranta. Jis visada viską supranta be papildomų žodžių.
- Ateik šįvakar ir viską sužinosi, - ištaria atsistodamas nuo lovos.
Pažvelgia dar akimirką į mane ir santūriai linktelėjęs išeina iš miegamojo. Duris uždaro pernelyg tyliai ir aš nuogąstaudama dėl laukiančios audros, susmunku minkštuose pataluose. Šis valdovo vizitas tikrai nepalengvino akmens slegiančio krūtinę ir aš tyliai atsidusdama, išsiropščiu iš lovos.
Tikrai dabar norėčiau, jog juodasis žvėris atskristų ir mane pasiimtų su savimi.
Net jei galiausiai suėstų, bent jau ištrūkčiau iš visos šios beprotybės.
Žvilgtelėju pro langą turėdama vilties, jog galbūt pamatysiu, tačiau dabar pernelyg šviesu, jog jis iš tiesų skrajotų žydromis dangaus padangėmis. Nenoriu palikti savo mažo burbulo. O jei šis vakaras yra mano paskutinysis šioje karalystėje? Jei grįšiu į Šventuosius krioklius abejoju, ar dar kada nors išvysiu dienos šviesą.
Bijau susidurti su sunkia tiesa. Bijau sužinoti tai, kas galbūt mane įskaudins ir sužlugdys tyras viltis dėl ateities.
Po velnių.
Man iš tiesų čia patinka. Kad ir kaip sunku būtų prisitaikyti, aš mėgaujuosi Tairo ir Milos kompanija. Man įdomu pažinti šį kraštą ir tą juodą žvėrį, kuris vienu smūgiu galėtų pritrėkšti mane prie sienos.
Taip, aš jo velniškai bijau, tačiau ta nepažįstama trauka mane lyg bitę prie medaus traukia ir aš negaliu atsispirti.
Atsidūstu dar sykį. Šiandien viskas paaiškės ir jei man lemta grįžti į buvusią gimtinę, tebūnie. Išeisiu iš šių rūmų aukštai iškėlusi galvą ir palinkėsiu Tairui gero vedybinio gyvenimo.
Apimta pavydo jausmo sulaikau sarkazmo kupiną prunkštelėjimą.
Jei ir tektų palinkėti, tie žodžiai būtų labiausiai nenuoširdūs per visus mano dvidešimt dvejus metus.
Sutrikusi imu knebinėtis savo galvoje ir ieškodama pavydo apraiškos šaknų, prisimenu kaip jis tą vienintelę naktį, kurią praleidau jo lovoje, glaudė mane prie savo kūno.
- Panele, jau laikas pradėti ruoštis.
- Žinoma, Liliana, - burbtelėju čiupdama nuo naktinio stalelio apyrankę.
Tarnaitė išvydusi paslėptą suknelę, perveria mane žvilgsniu, tačiau nieko nesako ir laukdama, kol paklusniai atsisėsiu priešais veidrodį, trypčioja vietoje. Nė negirdėjau, kaip ji įėjo, tačiau nepakeldama to sunkaus žvilgsnio galiausiai pasiduodu ir įsitaisau prie stalelio. Minkšta krėslo medžiaga leidžia bent akimirkai atsipalaiduoti ir aš leisdama juodaplaukei moteriai manimi pasirūpinti, užmerkiu akis.
Net jei tai paskutinis vakaras, išspausiu iš savęs viską, ką galiu.
Atsimerkiu, kai Liliana švelniai patapšnoja per petį ir spoksodama į merginą veidrodyje, liūdnai šyptelėju. Mano tamsios plaukų sruogos suimtos į arklio uodegėlę prie sprando, o pakaušis puoštas baltų gėlių vainikėliu. Natūralus makiažas šiek tiek maskuoja pavargusias akis, tačiau liūdesio paslėpti vis tiek nesugeba.
- Panele Gaja, nesijaudinkite. Šis vakaras praeis geriau nei jūs tikitės.
- Taip, jei tėvas bus gailestingas tiek, jog neįkištų į dėžę visai kelionei.
Liliana suspaudžia lūpas į ploną liniją ir nuvėrusi mane susirūpinusiu žvilgsniu, atsitraukia. Nuo spintos durelių nukabina suknelę ir ištiesia manęs link. Kreminė spalva puikiai tiks prie šviesios odos, o baltai siuvinėti raštai ir kitos detalės suteikia drabužiui elegantiškumo. Šį kartą suknelės sijonas nėra pūstas ir aš džiaugdamasi šiek tiek paprastesniu modeliu, dūsaudama nusimetu naktinius. Lieku nuoga tik su plono audinio kelnaitėmis ir vilkdamasi gražų drabužį, jaučiu kaip maloni medžiaga priglunda prie kūno.
Grįžusi namo pasiilgsiu prabangių drabužių teikiamo komforto.
Ir pasiilgsiu kimaus Navalio valdovo juoko.
Šypsenos.
Ir tų įspūdingai spindinčių auksinių akių.
Vos tik Lilianą suriša nugaroje visus korseto raištelius, paskutinį sykį pažvelgiu į veidrodį ir pati sau šyptelėjusi įsispiriu į batelius.
Aš galiu tai ištverti.
Jau po šiandienos nieko baisiau nebenutiks.
Niekas daugiau nebenustebins.
- Gero vakaro, Gaja.
- Jei daugiau nesusitiksime, ačiū jums už viską.
Liliana linktelėja. Dar sykį nusišypso ir nuo žemės pakelia naktinius marškinius. Giliai įkvepiu ir apsigręždama išeinu iš miegamojo. Adrianą randu laukiantį koridoriuje ir jis lėtai man linktelėjęs mostelėja galva, jog žengčiau pirmoji.
Laikas susidurti su paskutiniuoju išbandymu.
Po šiandienos kelio atgalios nebebus.
Drąsinančiai suimu apyrankę ir čiuopdama vėsų metalą stumiu jaudulį ir baimę šalin. Tik dar kelios akimirkos ir tiesa paaiškės. Nesipriešindama pasitrauksiu ir užleisiu savo vietą seseriai, kuri pirmoji mane pastūmėjo į šią sumaištį.
Priėmimo menę pasiekiu per greitai. Daugybė pasipuošusių žmonių šmirinėja erdvioje salėje ir šnekučiuodamiesi tarpusavyje nekantriai laukia viso šio susibūrimo kulminacijos. Įžengiu vidun giliai kvėpuodama. Adrianas linktelėja ir atsišliedama į artimiausią sieną pradeda sekti mane žvilgsniu. Turiu įsimaišyti į minią ir vienumoje pralaukti likusį laiką.
- Gaja, - didžiam mano nusivylimui prieš akis išdygsta šviesiaplaukė princesė.
Nužvelgiu pasipūtėlišką žvilgsnį, piktdžiuga spindinčias akis ir akį traukiančią suknią. Violetinis audinys apglėbia sesers figūrą lyg antra oda, o drabužio modelis išryškina kūno privalumus, kurių mergina šiek tiek stokoja, tačiau nepaisant to, Arija išdidžiai stovi atstačiusi krūtinę į priekį ir laukdama, kol karūna bus jai įteikta į rankas, trypčioja vietoje.
- Ar pasiruošusi grįžti į savo varganą gyvenimą ir susitaikyti, jog eilinį sykį aš už tave geresnė?
- Šiandien mane buvo aplankęs Navalio valdovas mūsų karališkuose apartamentuose, - nusigręždama į minią tarstelėju. – Jis buvo ypač susirūpinęs, kodėl nedėviu jo dovanotos apyrankės išreiškiančios mudviejų sąjungą.
Nusišypsau šiek tiek kilstelėdama ranką, jog sesers akys nuslystu iki blizgančio metalo ant kairiojo mano riešo. Šventųjų krioklių princesė nenoromis žvilgtelėja į papuošalą ir mirktelėjusi nuveja šalin kilusį susirūpinimą. Atlošia galvą ir plačiai nusišypsodama sukikena.
- Negi tu galvoji, jog kažkoks aksesuaras gali užtikrinti tavo vietą šios didingos karalystės valdovo pašonėje? – Arija nervingai prunkštelėja.
Šiltai nusišypsau supratusi, jog jos mažoje galvelėje pradeda virti mintys, ar mano žodžiuose yra tiesos.
- Gali, jei ant to aksesuaro yra išgraviruotas valdovo vardas.