Drakonų slėnis: Paslapties šydas

36 Skyrius

Jaučiuosi pavargusi. Skauda galvą ir aš iš paskutiniųjų stengiuosi susivarstyti suknelės korsetą. Suirzusi apsvarstau galimybę eiti be jo ir spintoje iškuitusi suknelę su papildomu sluoksniu medžiagos ties krūtine, pasiduodu. Tiks ir ši.
Įsinėrusi į dangaus mėlio drabužį, susisegu nugaroje esančias kelias sagutes ir jausdama lengvumą dėl moterų kankinio nebuvimo, sausai pati sau šyptelėju. Atsisėdusi priešais veidrodį, į rankas paimu šukas ir perbraukusi per garbanomis susiraičiusias plaukų sruogas, palieku jas palaidas. Stalčiuose randu kosmetikos, kuria bandau užglaistyti patamsėjusius paakius ir suteikti šiek tiek spalvos skruostams. Vos tik žvilgtelėju į aksomines dėžutes, sulaukiu bildesio į duris ir krūptelėjusi prisiverčiu atplėšti žvilgsnį nuo papuošalų ir lengvai pakilusi nuo kėdės, apsiaunu batelius. Safyro mėlynumo apavas idealiai tinka ant kojos ir pasikraipiusi aplink, drįstu žengti prie durų. Šiek tiek jas praveriu ir priešais išvystų Navalio valdovą. Kilstelėjusi antakius nužvelgiu laisvus vyro drabužius ir nedrįsdama nieko sakyti, prisiverčiu šyptelėti.
„Tu turi sustabdyti savo vyrą...“
Dar sykį, tik šį sykį plačiau ir tikroviškiau.
- Labas, liepsnele.
- Jūsų Didenybe, - nulenkusi galvą žaismingai tūptelėju.
- Atrodai... žavingai.
- Jūs taip pat, mano karaliau.
Nužvelgiu baltus marškinius, kurie vėjavaikiškai plevėsuoja palaidi ir kaba ant raumeningo kūno, juodas odines kelnes ir nublizgintus batus. Šiandien nedėvi nei apsiausto nei karūnos ir primena jauną, gyvenimu besimėgaujantį vaikiną, o ne karalystės valdovą, tačiau šypsena ant jo veido mane nuginkluoja ir aš pasistiebusi, rankomis apsiveju jo kaklą. Pirštais kliudau neklusnias juodas plaukų sruogas ir perbraukusi, pajaučiu kaip kūnas ima liepsnoti iš ilgesio ir troškimo. Palinkusi arčiau, pabučiuoju Tairui į skruostą ir atsišliejusi žengiu atgalios.
- Vakar taip ir nesulaukiau, jog ateitum vaduoti knygos iš įkalinimo kameros...
- Buvau pavargusi. Nejučiomis užmigau, - prisiversdama šypsotis, išberiu švelnų melą.
Negaliu pakęsti, jog tuo pačiu metu geidžiu šio vyro, tačiau ir noriu bėgti į tolimiausią kampą. Dar niekada nesijaučiau tokia... draskoma pusiau.
- Tikiuosi, jog gerai miegojai?
- Žinoma.
Tairas kilstelėja antakius netikėdamas mano spektakliu, bet nieko nesako ir ištiesęs ranką luktelėja, kol įsikibsiu.
- Šį rytą pusryčiausime ant pasaulio krašto, liepsnele.
Nustebusi kilstelėju galvą, bet suspaudusi lūpas nedrąsiai linktelėju. Tyloje žingsniuoju išpuoštais koridoriais ir tenkinu smalsumą dairydamasi aplink.
- Šie rūmai buvo mano mamos mėgstamiausi, - Tairas tyliai ištaria.
Pagręžiu galvą į vyrą einantį šalia. Spustelėju ranką ir liūdnai šyptelėjusi nejučiomis sumažinu mus skiriantį atstumą.
- O kur tavo...
- Miręs. – Navalio valdovas nutraukia mane neleidęs užbaigti sakinio.
Dar nesu girdėjęs jo tokio... pikto?
Virptelėju prisiminusi pirmąjį mūsų susitikimą, tačiau net tada jo balse nebuvo tiek priešiškumo, kaip dabar. Vienintelis žodis, kuris privertė pašiurpti kūno odą. Pasižymiu mintyse, jog neturėčiau užsiminti apie tai.
- Jis buvo labai panašus į tavo tėvą. Arogantiškas ir trumparegis, kuris nemylėjo savo tautos ir šeimos.
- Man labai gaila tai girdėti, Tairai.
- Tai nutiko senai. Nėra prasmės apie tai kalbėti, - sausai atkerta.
Suspaudžiu lūpas į ploną liniją, bet išblaškyta prieš akis atsiveriančio vaizdo, nebedrįstu grįžti prie nemalonios temos. Spoksau į atsivėrusį nežemiško grožio kraštovaizdį ir sulaikydama kvapą, nejučiomis suspaudžiu juodaplaukio ranką. Saulė, kabanti danguje virš bekraščio vandenyno, laido spindulius į šniokščiančias bangas ir lyg žaisdami stengiasi vienas kitą pavyti. Iškyša ant kurios stovi rūmai, atrodo tarsi atskiras lopinėlis nuo realiojo pasaulio. Žvelgdama į spalvas ir beribį vandenį, negaliu susilaikyti neaiktelėjusi ir pamiršusi, kodėl mes čia atėjome, noriu susmukti ant marmurinių grindų ir visą dieną praleisti stebėdama nevaldomą gamtos grožį.
- Prisijunk prie manęs, Gaja.
Apsigręžusi išvystų Tairą patogiai įsitaisantį ant sukonstruoto žemo suolelio nusėto spalvingomis pagalvėlėmis, o per patį jo vidurį stovintis stalelis nukrautas gardžiais valgiais: duona su džemu, šokoladiniai keksiukai, blyneliai ir begalė įvairiausių vaisių. Mažais žingsneliais nutipenu arčiau valdovo ir nusiavusi batelius, susirangau kampelyje priešais juodaplaukį vyrą.
- Kodėl tu taip toli?
- Iš čia lengviau pasieksiu braškes, - šyptelėju stebeilydama į prisirpusias uogas.
- Jei ateisi arčiau, aš galėsiu tave pamaitinti, mano karaliene.
Visas kūnas suvirpa ir aš rausdama, vos žvilgtelėju į aistra degančias auksines akis. Jose spindi toks tyras ir reiklus troškimas, jog vos susilaikau nepašokusi ant kojų. Jei Tairas šitaip į mane žvelgtų kiekvieną dieną, sėdėčiau it naminis gyvūnėlis jam prie kojų ir maldaučiau, jog niekada nesiliautų į mane žiūrėjęs. Pasimuistau vietoje nežinodama, ko noriu labiau ir ištiesusi ranką, čiumpu uogą iš dubens. Lyg netyčia atsigręžiu į Navalio valdovą ir nutraukusi braškės kotelį, lėtai atsikandu. Saldumas užpildo receptorius ir nejučiomis išleidusi tylią aimaną, pajaučiu, kaip srovelė uogos sulčių nuvarva per lūpas kaklo link.
Išgirdusi keistą urgztelėjimą, atmerkiu akis ir dėbtelėju į palinkusį manęs link Tairą. Jis nykščiu nubraukia ištryškusias sultis ir pajutusi kaitinantį prisilietimą, kone išeinu iš proto.
- Tu šiandien kankinsi mane visą dieną, tiesa? – neatitraukdamas žvilgsnio tyliai paklausia.
Vietoj atsakymo, ištiesiu likusį uogos gabalėlį juodaplaukio valdovo link ir šis nemirksėdamas prasižioja. Brūkštelėju pirštais per jo lūpas ir virpėdama neskubu atitraukti rankos. Tairas susičiaupia ir švelniai pabučiuodamas pirštų galiukus, žaismingai šyptelėja.
- Mes galime šį žaidimą žaisti dviese.
Auksinėse akyse suspindi iššūkis ir šiek tiek atsilošęs, vyras nuleidžia akis į maistą priešais. Prireikia visų valios likučių, jog patraukčiau ranką ir atsikrenkštusi, jaučiu skruostus užliejantį raudonį. Suimu save į rankas ir ištiesusi pirštus, paliečiu puodelio ąselę. Jazminų arbata jau šiek tiek pravėsusi, tačiau gurkšnodama mažais kiekiais, neprivalau dėbsoti į alkanas Tairo akis. Neprivalau jausti karščio, kuris vis plečiasi slėpsnose ir temdo protą.
- Kodėl nieko nevalgai?
- Praradau apetitą, - burbtelėju nusigręždama į kvapą gniaužiantį vaizdą.
Žvelgiu į žmonių nepaliestą gamtos lopinėlį ir gurkšnodama arbatą, pirštais vis gniaužau plonas puodelio sieneles. Navalio valdovas taip pat nutyla, o linksma šypsena dingsta tarsi jos nė nebuvo.
- Gaja?
Pagręžiu galvą į gražų veidą ir klausiamai pervėrusi žvilgsniu, tyliu nenuleisdama akių.
- Ar kada nors ko nors gailėjaisi?
Sutrinku nuo užduoto klausimo. Tairo akys pavirsta į tamsų, beveik rusvą gintarą ir laukdamas mano atsakymo, atsainiai ranka pasiremia ant minkštos pagalvėlės. Žvilgsniu nuseku judesį ir mintyse ieškodama atsakymo, lėtai linktelėju. Pirštais tvirtai įsitveriu puodelio ir nusukdama veidą į ošiantį vandenyną, išdrįstu sušnabždėti:
- Gailiuosi, jog neturėjau galimybės būti laiminga.
Tyla skausmingai nugula ant pečių. Neiškentusi pagręžiu galvą į savo vyrą, bet jis nežiūri į mane. Sėdi atgręžęs nugarą ir atrodo, jog nė nekvėpuoja. Giliai iškvėpusi pasislenku per suolelį arčiau Tairo, bet jis vis dar per toli. Atsistojusi ant keturių, priropoju prie juodaplaukio ir uždėjusi delną ant peties priverčiu krūptelėti. Nustebusi kilstelėju antakius, bet nieko nesakau ir švelniais judesiais sukdama ratus, jaučiu kaip po truputi juodaplaukis atsipalaiduoja.
- Aš atsiprašau, jog nesi laiminga, - tyliai sušnabžda.
Pasimetusi išplečiu akis. Aš juk kalbėjau apie praeitį...
- Tairai, aš buvau nelaiminga Šventųjų krioklių karalystėje. Tu mane išgelbėjai vesdamas Ariją. Jei ne tos kvailos vedybos, mudu niekada nebūtume susitikę, ir aš vis dar skęsčiau iš liūdesio namuose.
- Sakai kvailos vedybos? – Navalio valdovas kilstelėja antakius.
- Juk žinai, ką noriu pasakyti, - žaismingai stumtelėju.
- Tos vedybos tikrai buvo kažkoks nesusipratimas, – surimtėjęs burbtelėja. – Kitą sykį reikės pakelti šydą prieš laipinant į laivą.
Nors ir balsas neišduoda, akys linksmai kibirkščiuoja ir ant lūpų besiranganti šypsena, pakerta man kojas.
- Man patinka, kai tu šypsaisi, - sumurmu delnu braukdama per skruostą.
Jis pirštais suima manuosius ir priglaudęs prie savo lūpų, švelniai juos pabučiuoja. Virptelėju apimta malonių jausmų ir žiūrėdama į auksines akis, trokštu niekuomet nenusigręžti.
- Pamenu, kai laikiau tavo ranką pirmą sykį savo delne. Tuomet dar nežinojau, jog tai tu. Vis negalėjau nustoti galvojęs, jog tavo pirštai tokie trapūs, tokie išbalę. Be to, tai buvo vienintelė tavo kūno dalis, kurią galėjau matyti, - kimiai prunkštelėja nugręždamas akis.
- Jei būtum galėjęs matyti daugiau, viską būtum išsiaiškinęs ir manęs nevedęs.
- Taip. Būčiau sutaupęs daug vargo.
- Arba būtum vedęs Ariją, kaip ir turėjai vesti.
Tairas akimirką žvelgia tylėdamas ir užgniaužęs šypsena, trūktelėja mane į priekį. Praradusi pusiausvyra įkrentu į jo glėbį ir įsitaisydama ant tvirtų šlaunų, nejaukiai pasimuistau.
- Liepsnele...
- Ką? – Sutrikusi pagręžiu galvą ir regėdama surauktus antakius bei primerktas akis, susigėstu. – Aš gal nulipsiu...
- Ne, tai... ne dėl to. Tiesiog liaukis spurdėjusi, nes šis žaidimas tarp mudviejų greitai baigsis.
- Kodėl?
Juodaplaukis pažvelgia į mane tarsi būtų išdygusi antra galva, bet aš nuoširdžiai nesuprasdama, kas darosi, sustingstu vietoje ir nebedrįstu pajudėti.
- Manau mums laikas judėti. Esu suplanavęs visą dieną, liepsnele, - švelniai tarstelėja pabučiuodamas man į skruostą.
Prisiverčiu linktelėti, tačiau nenorėdama atsitraukti nuo Tairo, skruostu pasitrinu į jo kaklą ir išgirdusi trūkčiojantį kvėpavimą, slaptai sau nusišypsau.