Drakonų slėnis: Paslapties šydas

26 Skyrius

Sėdžiu priešais židinį ir gniauždama rankose kietą knygos viršelį, negaliu nustoti jaudintis. Nesu įsitikinusi dėl Helės nuotaikos ir tikrai nenoriu, jog savo šaukimu sugadintų nuostabią dienos pradžią.
Vis dar virpu prisiminusi kiekvieną Tairo prisilietimą, o kai pabudau, kambaryje buvo pernelyg šalta. Man trūksta jo šilumos ir net šią akimirką sėdėdama priešais atvirą liepsną, viduje jaučiu virpėjimą. Nežinau kiek laiko praėjo nuo jo išvykimo, tačiau jau pasiilgau.
Taip.
Tai kvaila.
Dar nė mėnuo nepraėjo nuo mūsų pažinties nakties...
O jau dabar jaučiuosi prisirišusi.
Krūptelėju išgirdusi beldimą ir užvertusi knygą lėtai atsistoju. Durys prasiveria ir vidun kyštelėjęs galvą Adrianas droviai nusišypso.
- Panele...
- Adrianai, - burbtelėju versdama akis.
- Atvedžiau jūsų šiandienos kompanionę, jei jūs jau pasiruošusi.
Trūkčiojančiai įkvepiu ir sukaupusi visas jėgas plačiai nusišypsau:
- Žinoma. Tegul užeina ir paprašyk, kad mums atneštų užkandžių bei arbatos!
- Taip, panele...
Suspaudžiu lūpas, tačiau išvydusi liepsneles akyse, atsileidžiu. Kantriai laukdama galiausiai išvystų smalsiai besidairančią aplink Gają ir nužvelgdama trumpą suknelę ilgomis rankovėmis, kilstelėju antakius.
- Sorenas pasirūpino, jog gaučiau kiek patogesnių drabužių, - supratusi mano sutrikimą išberia žodžius. – Ten kur gyvenu aš, mes nenešiojame ilgų suknelių, jų yra, tačiau išskirtiniams įvykiams, todėl vakar jaučiausi ypatingai nepatogiai priversta dėvėti vieną jų.
Nustebusi tik spoksau į mažą šypsenėlę ant jauno veido ir bandydama rasti panašumų su vakarykščiu elgesiu, lieku maloniai nusivylusi. Visgi ji moka bendrauti kultūringai. Linktelėju vis dar jausdama chaosą galvoje ir stebėdama, kaip Helena atsargiai žvilgtelėja į Adrianą ir nurausta, tik pagilinu savo sumišimą.
- Užeik, įsitaisyk patogiai. – Mostelėju ranka į krėslą prie židinio. – Greitai bus patiektą užkandžių ir arbatos.
- Galbūt pas jus yra kavos? – tyliai paklausia vis dar žvalgydamasi po kambarį.
- Ne. Bet girdėjau, jog kitose karalystėse jos yra. Net mano gimtuose namuose tokio gėrio nebuvo.
- Tu kilusi ne iš čia?
Papurtau galvą nesileisdama į smulkmenas ir nusišypsojusi pasimetusiai tamsiaplaukei dar sykį pamojuoju ranka, jog greičiau prisėstų.
- Ačiū, Adrianai. Pailsėk keletą valandų, aš susitvarkysiu.
- Bet...
- Tikrai. Ji manęs nenuskriaus labiau nei vakar, - linksmai mestelėju žvilgtelėdama į atgręžtą merginos nugarą.
- Taip... Gaja.
Sargybinis nusilenkia ir apsigręžęs išžingsniuoja iš karališkųjų apartamentų. Grįžtu į savo vietą ir atsisėsdama priešais Heleną dar spėju pagauti smalsų žvilgsnį.
- Tavo veidas atrodo geriau.
- Taip. Persėjas tikras stebukladarys, - tarstelėju padėdama knygą ant stalelio šalimais.
- Jis...
- Rūmų gydytojas.
Helena linktelėja aiškiai nesuvokdama, ką turėtų daryti ir aš nusišypsau joje matydama save. Tos pirmos dienos čia buvo klaikios. Pakartoti tikrai nenorėčiau.
- Ar galėčiau?
Kilstelėju antakius ir sutrikusi kinktelėju galva. Tamsiaplaukė pakyla ant kojų ir į rankas paėmusi krėslą, prisineša jį arčiau prie atviros ugnies.
- Neperkaisi?
Ji šyptelėja, bet neaiškindama įsitaiso patogiau ir žvalgydamasi po atsivėrusią svetainę, vis labiau plečia akis.
- Kas yra?
- Šis kambarys įspūdingas.
Linktelėju apžvelgdama elegantišką interjerą ir prisiminusi Tairo miegamąjį, kuris visiškai nepanašus į svetainę, nuraustu.
Atsikrenkščiu vos tik tarnaitės įžengia su maistu ir viską sudėjusios ant stalo tarp mudviejų, tyliai pasišalina. Spoksau į pyragaičius, sumuštinukus ir didelį arbatinį ir šyptelėdama paskatinu merginą kibti į maistą.
- Pirmą kartą šių ragavau, kai Tairas stengėsi nuraminti mano baimę susitikti su tėvu bei seserimi, - burbtelėju į lėkštutę dėdama šokoladinį keksiuką su bananų įdaru.
- Baimę?
- Mano santykiai su jais nėra geri... be to kaip tik prieš tau atvykstant jie bandė mane nužudyti. Dukart.
Helena kilstelėja antakius, o jos ranka su puodeliu pakimba prie pat burnos. Ji nužvelgia mano veidą ir nurijusi seiles akimirkai nuleidžia akis.
- Atsiprašau, kad atvykus elgiausi negražiai. Nederėjo tau smogti...
- Kam nepasitaiko, - vypteliu nemokėdama priimti atsiprašymo. – Valgyk, o tai grįžę vyrai viską atims, - mirktelėju užbaigdama keksiuką tyloje.
Šį kartą tyla jauki. Spoksau į spragsinčią ugnį ir prie lūpų glaudžiu puodelį pamiršdama vakarykščius įvykius. Galbūt ji ir nėra tokia bloga, kokią įsivaizdavau esant.
- Papasakok man kažką apie vietovę iš kurios atvykai, - pagręždama galvą į mėlynakę, maloniai paprašau.
- Aš... na... – Helė prunkštelėja. – Praėjo vos kelios dienos, o aš nė nežinau, ką papasakoti apie žemę.
- Žemę?
Tamsiaplaukė linktelėja neieškodama apibūdinimo ir spoksodama į ugnį, tyliai prabyla:
- Joje palikau vienintelę draugę, kurią turėjau. Ji nuoširdžiai galvoja, jog išvykau pas senelius, kur nėra mobiliojo ryšio. Praėjo nedaug laiko, tačiau per tokius įvykius lengva pamiršti kuo buvau, kai maniausi esanti bent dalinai normali.
Kilstelėju antakius nesuprasdama apie ką ji kalba, tačiau nedrįstu nutraukti. Mėgaujuosi merginos atvirumu ir suvokiu bent dalelę jaučiamos tuštumos, kuri su naujai praleista diena čia, vis labiau didėja.
- Bet su tavimi juk viskas gerai. Kaip suprasti „dalinai normali“?
- Man ištisai šalta, Gaja. Man visada suknistai šalta.
Atsidūstu pastatydama puodelį šalia neužbaigto maisto ir žiūrėdama į liūdnas merginos akis nesusilaikau. Ištiesiu savo ranką jos link ir suimdama vėsius pirštus, nestipriai spustelėju.
- Net jei ir ne nuo manęs priklauso, bet visada gali likti čia. Manau laisvų kambarių užteks ir tau ir Sorenui, jei tik jis pageidaus.
- Aš... – Helena iškvepia spoksodama į mano ranką ant savosios. – Ačiū, tai labai gražu iš tavo pusės.
Linktelėjau atsitraukdama ir vėl priglusdama nugara prie minkštos krėslo atkaltės, įsispoksau į hipnotizuojančią ugnį. Keletą akimirkų praleidžiame tyloje ir sukrutame, vos tik karališkųjų apartamentų durys atsiveria. Pasuku galvą į šoną ir išvysdama vidun įeinantį Tairą, akimirkai sustingstu.
Jis visas kruvinas!
Po velnių, kas nutiko?
- Tairai? – šokdama iš savo vietos nuskubu prie šlubuojančio juodaplaukio.
- Man viskas gerai, - burbtelėja pro sukastus dantis.
Kurgi ne.
Atviros žaizdos rėžia gražų veidą ir mano širdis trumpą sekundę nustoja plakusi. Laikydama kylančias ašaras, apsiveju vyro liemenį ir leisdama jam remtis į mane, nuvedu jį į mudviejų miegamąjį.
- Kur Sorenas? – netikėtai klustelėja Helė.
Visai pamiršau, jog ir ji čia.
- Jis rytiniame sparne. Persėjas bando išgelbėti jo gyvybę, - burbtelėja sunkiai dūsaudamas Navalio valdovas.
- Ne...
- Adrianas už durų, jei nori, jis tave palydės.
Tairas nespėja užbaigti sakinio, o tamsiaplaukė jau žengia pro duris. Susitelkiu į sužeistą vyrą ir nežinodama ką daryti, jaučiu kaip pradeda virpėti rankos.
- Tu šiandien nemirsi! – užtikrintai išrėžiu mirksėdama.
Velniop, tas ašaras!
Matydama gilius pjūvius pilvo bei krūtinės srityje, sukandu dantis ir šokdama iš savo vietos išblaškau pusiau sąmoningą vyrą.
- Kodėl Persėjas gydo Soreną, o ne tave?
- Nes aš taip liepiau, - sunkiai alsuodamas išstena.
- Bet tu tuojau pakratysi kojas mudviejų lovoje!
- Tai jau mudviejų? – silpnas šypsnis susirango ant perbalusio veido.
Susilaikydama nuo atsako, nuskubu į vonią ir čiupdama minkštą rankšluostį nuo spintelės krašto, sudrėkinu po šaltu vandeniu. Jis šiandien tikrai nemirs! Jis stiprus, jis išgyvens.
Parbėgu į miegamąjį ir užsiropšdama ant lovos šalimais, perdreskiu sugadintus marškinius. Aiktelėju spoksodama į lygią odą ir atsispirdama norui perbraukti pirštais, tvirčiau sugniaužiu drėgną rankšluostį. Pakeliu akis į prakaito lašeliais nusėtą veidą ir stabtelėju ties užmerktomis akimis.
- Tairai, pabusk. Nebandyk prarasti sąmonės, - švelniai papurtau kone maldaudama.
Vyras išleidžia duslų garsą, tačiau akių neatmerkia. Sukandu apatinę lūpą ir prisiminusi kitas žaizdas, rankšluostį akimirksniu priglaudžiu prie šlykščių įpjovimų.
- Nefritas, Gaja. Tai nefritas...
Ką tai turėtų reikšti?
- Gaja! – į miegamąjį įpuola Mila.
Pažvelgia į be sąmonės tysantį brolį ir akimirksniu atsidūrusi prie mudviejų, atidengia žaizdą.
- Šūdas! Sakiau, kad ten nevyktų!
- Mila?
- Užspausk tvirtai žaizdas, aš tuoj grįšiu.
- Ne! – surinku baimės išplėstomis akimis.
Juodaplaukė sustoja ir atsigręžusi pažvelgia tiesiai man į akis.
- Jei aš nenueisiu atnešti tepalo žaizdoms, jis nukraujuos per penkias minutes. Turi būti drąsi, Gaja. Dėl Tairo ir dėl savęs.
Bijodama krustelėti linktelėju ir toliau laikydama rankas ant drėgno rankšluosčio stebiu, kaip liekna mergina prapuola svetainėje.
- Tairai, prašau, nepalik manęs, - burbtelėju žiūrėdama kaip mano pačios pirštai nusidažo blankiu raudoniu. – Nepalik manęs dabar. Aš...
Nejučiomis vaizdas susilieja, o ašaros išsiveržia lyg pro užtvanką. Užsikūkčioju neatlaikydama skausmo, kuris it replės sugniaužia širdį. Viena ranka gniauždama kraujuojančias žaizdas, kita švelniai perbraukiu per veidą ir atsargiai čiuopdama, jog nekliudyčiau įpjovų, pasiekiu juodus plaukus. Auksinės sruogelės spindi juose it kelrodės žvaigždės. Jis negali mirti.
Prašau.
Kad ir kas ilsisi aukščiau, neatimkite jo iš manęs.
Negaliu jo prarasti, tik ne dabar.
Dar per anksti.
Aš neišgyvensiu be jo.
Prašau.
Prašau...
Maldauju...
Nulenkiu galvą ir užmerkdama akis, kaktą priglaudžiu prie laisvo plotelio ant Tairo kūno.
- Aš myliu jį, - sušnabždu leisdama ašaroms toliau ristis skruostais.
Šiluma mane apglobia nepasiruošusią ir aš dar gailiau pravirkusi leidžiu sau patikėti, jog mano stiprybės užteks mums abiem.
Greitai grįš Mila ir ji neleis savo broliui numirti.
Pulsuojantis karštis leidžia kažkur giliai viduje rasti kruopelę vilties ir aš kilstelėjusi galvą išvystų atmerktas Tairo akis, tačiau tuo pat metu trokštu šokti atbula, nes auksinis žvilgsnis nepanašus į žmogaus ir aš sulaikydama kilusį klyksmą, pačiu bjauriausiu momentu nualpstu. Spėju tamsoje išgirsti Milos riksmą, bet spengianti tyla priverčia pasiduoti ir aš panirdama į juodumą bandau pamiršti tai, ką išvydau.