Drakonų slėnis: Paslapties šydas

9 Skyrius

Krūptelėju išgirdusi balsus, bandau atsimerkti, tačiau akių vokai it švininiai. Pasimuistau vietoje, bet superšti rankas ir aš pasiduodu.
- Kas jai nutiko? – duslus, nepažįstamas balsas nuskamba šalia ausies.
- Įvyko nesusipratimas. Ar gali sutvarstyti jos rankas ir pašalinti tinimą nuo skruosto?
- Ar ji...? – sunkus klausimas it antklodė apglėbia visą kambarį.
- Žmogus, - tvirtai nukerta Tairas.
Ką tai turėtų reikšti?
Pabandau dar sykį atsimerkti, tačiau turiu tiek nedaug jėgų, jog galėčiau miegoti dar bent amžinybę. Akimirkai vėl paskęstu sapnų karalystėje, tačiau atgavusi sąmoningumą pajaučiu kažką vėsaus ant skruosto.
- Jog galėčiau sumaišyti vaistus man reikia Noridano žolelės. Ji auga Liaunojo kalno papėdėje, juk žinote, kad ten gyvena...
- Gausiu. – griežtai atkerta. – Bet kam jai reikia augalo skirto priešnuodžio gamybai?
- Mano valdove, jos kraujyje pilna drakono nuodų...
Ko?
Pasimuistau trokšdama atsimerkti ir įsitikinti, jog man nepasigirdo, jog aš eilinį sykį nesapnuoju.
- Mila, po velnių, - sunkus keiksmas pavirtęs šnabždesiu pakutena sužeistą odą.
- Ar ji buvo sužeista, jos karališkosios didenybes, mano valdove?
Neišgirstu Tairo atsakymo, tačiau ir vėl nebesiorientuodama paskęstu aklinoje tamsoje. Balsai išsitempia ir pradingsta, o aš eilinį sykį prarandu sąmonę.

Prabundu kamuojama deginančio skausmo. Pramerkusi akis sunkiai iškvepiu ir pabandau pajudinti rankas, kurios tarsi liepsnoja nuo nežmoniško karščio.
- Ne, panele. Prašau nejudinti tvarsčių, - krūptelėju girdėdama nepažįstamą balsą.
Kambaryje pernelyg tamsu, tik kelios vienišos žvakės dega kampuose. Tolumoje pastebiu žilstelėjusi vyrą su apvaliais akiniais ant nosies galo. Išplečiu akis iš baimės ir trokšdama pabėgti nuo dar vieno nepažįstamojo, kuris nori mane sužeisti, vos neišsiritu iš lovos.
Po velnių!
Tai ne mano lova.
Kol vyras skvarbiomis akimis spokso į besiblaškantį mano kūną aš tik nedrąsiai apsidairau aplink bandydama suprasti kur randuosi, tačiau neišvydusi nieko pažįstamo, tik trokštu garsiai surikti. Štai čia bus mano pabaiga.
Štai čia su manimi susidoros.
- Panele... Gaja! Nurimkite!
Liaujuosi judėti it užhipnotizuota ir tik vėpsodama į pavargusį veidą, laukiu, kol jis ištars dar ką nors, jog paaiškintų mano buvimą keistai nepažįstamoje aplinkoje.
- Jūs sergate. Turite ilsėtis ir leisti veikti vaistams, kurie gydo rankas.
- Kur aš esu? – kimiai išdudenu reikalaudama atsakymo.
Vyras apsidairo nustebęs, tačiau žengdamas artyn linktelėja galva, o aš iš to išgąsčio tik traukiuosi atbula. Pakaušiu stukteliu į lovos rėmą ir užsimerkdama pasikraipau į šalis.
- Jūs Navalio valdovo miegamajame, panele. Prašau, atsigulkite atgal ir pabandykite atsipalaiduoti.
- Mano rankos dega, - pažvelgdama į baltus tvarsčius burbtelėju trokšdama nurauti juos.
Jis skubriai linktelėja žengdamas dar vieną mažą žingsnelį pirmyn.
- Kas jūs? – kimiai klustelėju vis dar atidžiai vertindama kreminės spalvos drabužius.
- Aš esu rūmų gydytojas. Mano pareiga jums padėti, panele, todėl leiskite man jumis pasirūpinti...
Krūptelėju išgirdusi girgždesį. Pagręžiu galvą garso link ir išvystų pro duris įsliūkinti Navalio valdovą. Kas galėjo pagalvoti, jog toks didingas vyras moka sliūkinti!
- Tu pabudai.
Lėtai linktelėju vis dar bijodama visko, kas juda aplink.
- Ar gali mudu palikti vienus? – Tairas pasigręžia į gydytoją.
Šis suskuba linktelėti ir nebedėbtelėjęs mano pusėn išskuba laukan iš kambario. Akimirksniu karštis ir vėl mane užliūliuoja ir jausdamasi kiek geriau, lengviau atsikvepiu.
- Tairai, aš...
- Žinau, liepsnele. Viską žinau, - jis suskuba mane patikinti, kol neprabilau apie ankstesnius įvykius. – Visi tave užgavę žmonės yra nubausti dėl savo veiksmų. Jie daugiau tau nepakenks.
- Ką tu jiems padarei? – išsigandusi aiktelėju.
- Nuskriaudžiau taip, kaip jie tave, - šyptelėja sustodamas prie lovos.
Ištiesia ranką, tačiau aš instinkto vedina atsilošiu. Giliai įkvepiu ir purtydama galvą vėl palinkstu į priekį. Jo švelnūs pirštai užkiša išsipešusias plaukų sruogas už ausų ir meiliai glamonėdamas sveikąjį skruostą, nedrąsiai šyptelėja.
- Aš labai džiaugiuosi, jog pabudai.
Spoksodama į valdovą išvystų ant veido neryškius įdrėskimus ir sunerimusi kilstelėju ranką į viršų, bet jis per aukštas, jog pasiekčiau.
- Kas nutiko? – Sušnabždu.
- Tai tik įbrėžimas. Nieko rimto, liepsnele.
- Ar susižeidei dėl manęs?
Jis nieko neatsako, tik šyptelėjęs prisėda šalia ant lovos.
- Tau reikia ilsėtis. Rytoj atvyksta tavo Šventųjų krioklių delegacija.
Krūptelėju prisiminusi. Dėl visko, kas įvyko, šis įvykis visiškai išgaravo iš mano galvos, o dabar tvoja tokia jėga, jog mane netikėtai supykina. Susiraukiu apimta nemalonių jausmų ir tik atsišliejusi nugara į lovos rėmą, pabandau nuvyti šleikštulį šalin.
- Gaja? Man pakviesti gydytoją?
Papurtau galvą giliai kvėpuodama ir atsimerkdama, žvilgsniu akimirksniu susirandu susirūpinusias Tairo akis.
- Galbūt galėčiau gauti stiklinę vandens?
Pasiimčiau pati, tačiau tikriausiai vos pabandysiu atsistoti, vyras iškart čiups mane už pakarpos ir drėbs atgalios į lovą.
Navalio valdovas skubriai linktelėja ir nuskuba į kambario gilumą. Girdžiu kaip barška judinami indai ir po akimirkos šalta stiklinė įgrūdama man į rankas. Godžiai gurkštelėju ir mėgaudamasi vėsiu vandeniu, ištuštinu puodelį.
- Tau reikia pamiegoti. Ryte viskas turėtų būti gerai, bet šiąnakt turi pailsėti.
Jaučiuosi susigėdusi dėl tokio rūpesčio ir tik kukliai linktelėjusi bandau stotis ant kojų.
- Kur susiruošei?
- Į savo miegamąjį. Gydytojas sakė, jog esu tavajame.
Tairas tik linktelėja ir atsistojęs visai šalia užblokuoja praėjimą. Kilstelėju galvą ir jausdama silpnumą, ranka įsiremiu į sieną.
- Aš noriu, jog šiąnakt nakvotum čia, - tyliai ištaria žvilgsniu sekdamas mano veidą.
- Kodėl?
Tamsiaplaukis ištiesia ranką ir švelniai ją glausdamas prie mano peties, priverčia odą pašiurpti.
- Noriu žinoti, jog esi saugi. Šiandien ištrūkau pusdieniui ir tave nuskriaudė. Negaliu leisti, jog tai pasikartotų.
Kažkas jo akyse atima man žadą. Spoksau į prašantį žvilgsnį ir troškimą degantį karščiau nei auksas atsispindintis prietemoje. Noriu atsisakyti, tačiau jausdama šiltą delną ant odos ir aplink pulsuojantį karštį, nepajėgiu galvoti apie nieką kitą, tik jo prisilietimą.
Daugiau.
Noriu, kad jis liestų ne tik petį.
- Gerai, - ištariu pernelyg tyliai.
Žodis primena šnabždesį, tačiau Tairas išgirsta ir kukliai šyptelėjęs linktelėja. Pernelyg entuziastingai, tačiau tai tik suteikia papildomo žavesio rimtiems jo veido bruožams.
- Paprašysiu, jog atneštų tavo naktinius...
- Aš galiu pati juos pasiimti, - nutraukdama išberiu žodžius.
- Bet...
- Gali eiti drauge.
Apliūliuota švelnumo meiliai nusišypsau vis dar spoksodama į sutrikusį jo veidą. Vyras spindinčiomis akimis nedrąsiai linktelėja ir ranka atsainiai persibraukia per tamsius, auksinėmis sruogelėmis margintus savo plaukus. Pasiduodamas giliai atsidūsta ir šyptelėjęs praleidžia mane eiti pirmą.
Jis visai nebepanašus į valdovą, kurį kitos karalystės praminė „tironu“. Kad ir kaip jis mane išgąsdino pirmąją naktį, dabar nėra saugesnio žmogaus už jį, o dar atvykstant mano tėvui...
Papurtau galvą mesdama niūrias mintis iš galvos. Šia problema užsiimsiu atsikėlusi, o dabar... Miegosiu su vyru. Pirmą sykį gyvenime. Širdis daužosi krūtinėje it patrakusi ir aš klupinėdama išsliūkinu iš Tairo miegamojo.
- Panele? – gydytojas pakyla nuo vienišos kėdės visai šalia durų vedančių iš karališkųjų apartamentų. – Jūsų Didenybe, panelei Gajai reikia ilsėtis ir kuo mažiau judinti sužeistas rankas.
- Taip. Aš viskuo pasirūpinsiu, Persėjau. Gali grįžti į savo kambarius.
- Jūsų Didenybe, - žilstelėjęs vyras, išreikšdamas pagarbą, nusilenkia ir dar mestelėjęs susirūpinusį žvilgsnį mano pusėn, išeina laukan.
Akimirksniu prisimenu girdėtas pokalbio nuotrupas. Ar jos buvo tikros? Galbūt man ir vėl prisisapnavo?
- Ar mano žaizdos rimtesnės, nei menkas įdrėskimas? – tyliai klustelėju bijodama išgirsti atsakymą.
Tairas akimirkai sutrinka. Kilstelėja galvą ir pervėręs neįskaitomu žvilgsniu, nuduria akis žemyn.
- Taip, - atsikrenkšdamas ištaria, - pasirodo, jog Mila prieš ateidama pas tave, sodino naujus augalus oranžerijoje ir nepasirūpino pilnu rankų plovimu, tad ant odos buvo likusių nuodingų augalų likučių, kurie sukėlė šitokią reakciją į paprastą įdrėskimą.
Linktelėju gerdama į save informaciją ir suabejoju ar tikiu, tačiau šis atsakymas visiškai logiškas. Tik kokio velnio jie sodina nuodingus augalus?
- Ar...
- Galbūt galime pasikalbėti rytoj? Nenoriu, kad jaudintumeisi. Dėl streso gijimas gali užtrukti, o mes to juk nenorime? – Navalio valdovas kilstelėja antakius.
Sutrinku dėl tokių staigių emocijų šuolių, tačiau tik dar sykį linktelėju ir nudūlinu į miegamąjį, jog galiausiai nusivilkčiau viską veržiančią suknią.
- Kaip tavo pakaušis?
- Maniau kalbėsime rytoj?
Burbtelėju žvilgtelėdama per petį. Tairas susijuokia ir aš nustebusi pasigręžiu pilnai į jį. Taip keista matyti jį besijuokiantį. Ištisas dienas jis toks rimtas, jog ši akimirka tikras džiaugsmas ausims.
- Ar gali...? – sunkiai rankomis mostelėju į nugarą. – Aš nepasieksiu...
- Gal man geriau pakviesti tarnaitę, ji padės...
- Tai tik keli raišteliai.
Išgirstu gilų atodūsį ir užsimanau prasmegti skradžiai žemę. Dabar jis pagalvos, jog trokštu jį suvilioti! Karštis akimirksniu užplūsta suknelės nedengiamas vietas, vos vyro pirštai priglunda prie mano nugaros. Giliai įkvepiu, jog sulaikyčiau aiktelėjimą ir jusdama, kaip mikliai jis atpainioja korseto raištelius, užsimanau, jog tokiu užsidegimu liestų mano kūną. Šilumai atsitraukus, užsimanau apsivilkti ką šiltesnio, nes netikėtai virptelėju. Išleidžiu prislopintą atodūsį ir tik ilgesingai dėbtelėjusi į nusigręžusi vyrą, trokštu prieiti prie jo, bet jei neteisingai pasigręšiu, suknelė nukris nuo viršutinės kūno dalies ir aš liksiu beveik nuoga. Laikau prispaudusi tvirtą medžiagą prie kūno ir šiaip ne taip pagriebusi naktinius nuo tvarkingai paklotos lovos, nuskubu į vonią. Atrodo, jog jame nieko šiandien neįvyko, tačiau tas sargybinio smūgis...
Kilstelėju akis į veidrodį, tačiau matydama tik nežymų paraudimą, nustembu. Šis gydytojas tikrai išmano savo darbą. Nebegaišdama šiaip ne taip įsirangau į šilkinę medžiagą ir nekliudydama tvarsčių, nutempiu žemyn. Susiglostau pasišiaušusius plaukus ir spoksodama į veidrodį išvystų pavargusias akis. Lūpa šiek tiek patinusi, skruostai abu įraudę, vienas kiek labiau, tačiau atrodau kitaip, nei atrodžiau paskutinę dieną Šventųjų krioklių karalystėje.
- Gaja?
- Ateinu, - suskubu atsakyti gręždamasi nuo veidrodžio.
Grįžusi į miegamąjį, sulankstau purviną suknelę ir palieku ją ant lovos krašto. Aš tikrai šiąnakt miegosiu vienoje lovoje su Navalio valdovu.
Ši mintis ir jaudina ir gąsdina tuo pačiu metu.
Mielu noru likčiau savo lovoje, tačiau jo susirūpinimas buvo toks nuoširdus, jog...
Juk mes tik miegosime, tiesa?
Netikėtai supanikavusi, stipriai susiraukiu ir nuleidusi akis į grindis imu karštligiškai pergalvoti visus įmanomus scenarijus.
- Mes tik miegosime, liepsnele.
Sutrikusi kilstelėju galvą. Iš kur jis žino apie ką galvoju?
- Iš kur tu... – žiopteliu iš nuostabos.
Tairas kilstelėja pečius nugręždamas akis.
- Atspėjau, - atsikrenkščia pernelyg susidomėjusiu žvilgsniu spoksodamas į paveikslą svetainėje. – Nagi, paskubėk. Greitai išauš, jei vėžlio greičiu judėsime.
Kilstelėju antakius išgirdusi pastabą, tačiau nesipriešinu ir apleidusi savo miegamąjį nuseku paskui vyrą atgalios į vietą, kurioje prabudau vos prieš valandą. Sutrikusi įžengiu vidun ir apsidairiusi niekur neišvystų prapuolusio Tairo.
Pasigręžiu į milžiniško dydžio lovą ir sujauktus patalus. Aš tikrai su juo miegosiu.
- Įsitaisyk patogiai, liepsnele.
Krūptelėju ir atsigręžusi pažvelgiu į valdovą, kuris šią akimirką visiškai tokio neprimena. Plonos medžiagos pižaminės kelnės kaba žemai ant klubų, o apnuoginta krūtinė priverčia sukąsti apatinę lūpą.
Tie raumenys.
Tyrinėdama žvilgsniu išvystų bjauriai didelį randą ties raktikauliu ir trokšdama paklausti, žengiu arčiau.
- Ne šiandien, - švelniai ištaria mane sustabdydamas.
- Ar tu baigsi! – susigėsdama iš naujo burbtelėju.
- Lipk į lovą, Gaja.
Įsakmus tonas nuvilnija įsivyravusioje tyloje. Pasimuistau, tačiau vedama nematomos jėgos, žengiu lovos link ir užsiropščiu ant minkšto čiužinio. Pasislenku per čiužinį, jog būčiau kuo arčiau lango ir pasisukdama veidu į jį, susirangau į kamuolėlį. Erdvė šalia įdumba ir pajutusi vėl užliejantį karštį, giliai iškvepiu. Tairas neskubėdamas užtraukia antklodę ir apglobdamas ja mano pečius, pasirita į savo pusę.
- Pailsėk. Rytoj bus nuotaikinga diena.
Sulig švelniai ištartais žodžiais užmerkiu akis ir mėgaudamasi šiluma netoliese, pernelyg greitai panyru į besapnį miegą.