Drakonų slėnis: Paslapties šydas

8 Skyrius

Dalį nakties prasvajojau, nes niekaip negalėjau užmigti. Po visų įvykių ir pokaičio miegelio. Paryčiais, kylant saulei išgirdau atsiveriančias Tairo miegamojo duris. Smalsumo vedina, tyliai pritykojau prie savųjų ir priglaudusi ausį bandžiau išgirsti, kas vyksta. Tyliau nei pirmai kitos durys taip pat užsiveria ir aš net išgirstu užgulančią tylą.
Kur jis taip anksti išėjo?
Visiškai nenorėdama gultis atgal į lovą, ant pečių užsimetu antklodę ir prisėdusi į krėslą priešais langą, pažvelgiu į kylančią saulę. Dangus ryškiai oranžinis, o permatomi debesys it plunksnelės gula ant nuspalvintų klodų. Spoksau užsisvajojusi, trokšdama būti laisva ir skrieti aukštai tarp garų kamuolėlių. Pagręžiu galvą, kai miegamojo durys tyliai prasiveria ir vidun įėjusi Liliana nustemba išvydusi mane jau pabudusią.
- Labas rytas, Gaja. – Linktelėjusi nudelbia akis į grindis.
- Šiandien ir rytoj man jūsų paslaugų nereikės, - tyliai, tačiau ryžtingai ištariu verdama žvilgsniu. – Susitvarkysiu pati.
Nusigręždama atgalios į langą dar burbtelėju.
- Bet, panele...
- Pasakiau, kad nereikės. Galite eiti.
Ji krūptelėja nuo griežto balso tono ir per blakstienas dėbtelėjus mano pusėn, dar sykį linktelėja. Apsigręžia ir nieko nebesakiusi pradingsta tarpduryje. Lengviau atsikvepiu ir pakilusi ant kojų, nužingsniuoju į vonią. Nepagailiu aromatinių aliejų ir tik mėgaudamasi tyla bei kvapų gama, išsirangau iš lengvų naktinių.
Praeina nemažai laiko, kol grįžusi iš vonios ant stalelio prie lango randu garuojančius pusryčius. Prisėdusi vis dar jaučiuosi tarsi skrajočiau ant sparnų ir nors vakar įvyko daug blogo, šiandien turi būti geriau. Kibdama į avižinę košę su šviežiais vaisiais, prisimenu vakar praleistą laiką ir žvilgsniu grįžtelėjus į dėžutę ant naktinio stalelio, šyptelėju.
Jis man įteikė dovaną!
Vos tik pavalgau, susirandu spintoje suknelę ilgomis rankovėmis, jog paslėpčiau įdrėskimus ir apsivilkusi maloniai prie kūno glundančią smaragdinę suknelę, nepamirštu užsidėti dovanos ir sėdusi prie stalelio pažvelgiu į spindinčias akis.
Aš per daug užsisvajojusi ir laiminga.
Turbūt paskutinį sykį laiminga buvau, kai su Deira karališkoje virtuvėje kepėme tortą mano gimtadienio progą. Įsliūkinome naktį, jog niekas mudviejų nesučiuptų ir nenubaustų ir tai buvo pats skaniausias tortas mano gyvenime. Mes daug juokėmės ir galėjome būti savimi, net jei tai ir truko neilgai. Užaugau prižiūrima Deiros mamos, todėl mudvi buvome neišskiriamos ir aš labiau už viską troškau turėti tokią seserį, bet raudonplaukė žaižaruojančiomis akimis buvo kur kas daugiau nei tikra sesuo kurią turėjau.
Sumirksiu veidrodyje ir giliai iškvėpdama, pasičiumpu knygą gulinčią ant naktinio stalelio. Užteks lindėti užsidarius miegamajame. Ketinu grįžti į priėmimo menę ir skaityti joje. Aš esu Navalio valdovo žmona. Pats Tairas man vakar tai pasakė, tad nuo šiol turiu išmokti visko, ką privalau, jog sugebėčiau atlikti savo pareigas ir nepadaryti gėdos pačiam Jo Didenybei.
Pirštais čiupinėdama vėsų metalą, išeinu iš karališkųjų apartamentų ir mane pasitikusi tyla nustebina. Iki menės mane visuomet lydėdavo Adrianas, tačiau galbūt Tairas pagaliau pasitiki manimi tiek, jog leidžia man vienai vaikščioti po rūmus nieko neprižiūrimai? Lėtai sukdama koridoriais, galiausiai pasiekiu menę ir įžengusi vidun, nustembu neišvydusi Navalio valdovo įprastoje vietoje. Apsidairau, tačiau jo niekur nėra, o keli kilmingieji sėdintis ir tarpusavyje besišnabždantys, akivaizdžiai išvysta mane. Lordas Kasijus susiraukia nužvelgęs ir žvilgsniu sustojęs prie rankos, prisimerkia.
- Tu, ateik čia, - valdingu tonu paliepia ir aš tik pasigręžiu į nedidelę žmonių minią.
- Atsiprašau? – tyliai klustelėju prie krūtinės stipriau priglausdama knygą.
- Liepiau ateiti čia, tu paika mergiščia.
Kilstelėju antakius aiškiai sutrikdyta įžeidžiančio tono ir įvardžio, tačiau neturėdama kur dėtis, žengiu arčiau aukšto vyro, kuris žvelgdamas žemyn į mane raukosi iš nepasitenkinimo. Skubiai tūptelėju atiduodama pagarba, tačiau mano bandymą pertraukia banga nesuprantamų žodžių ir aš tik nudelbiu akis į grindis.
- Iš kur gavai šitą?
Lordas Kasijus netikėtai stveria už mano skaudančios rankos ir nurovęs apyrankę nuo rankos, iškelia ją aukštyn, jog galėčiau įžiūrėti išgraviruotą drakoną.
- Jo Didenybe man vakar įteikė kaip pavėluotą vestuvinę dovaną.
- Vestuvinę? – jis kilstelėja antakius apžiūrinėdamas spindintį metalą. – Aš manau, jog tu ją pavogei.
Iš nuostabos atkraginu galvą ir pažvelgiu į tamsias, nuodus skleidžiančias akis. Ištikta šoko, negaliu nė apsiginti, kai jo žemas ir didingas balsas pasklinda po visą priėmimo menę:
- Sargyba! Sargyba!
Žvilgsniu nuslystu prie kitų kilmingųjų, bet jie tik iš šalies stebi situaciją ir nesikiša. Jaučiu įsmeigtus šaltas akis ir sulaikiusi piktą prunkštelėjimą atgaunu balsą.
- Aš nieko nevogiau. Atiduokite apyrankę, ji mano.
- Tu! Akiplėša! Jokios pagarbos, - drabstydamasis pykčio putomis Lordas Kasijus tik dar sykį pašaukia sargybinius ir šie sulėkdami į priėmimo menę, įsispokso į mane.
Tarp juodai šarvuotų vyrų išvystų sutrikusias Adriano akis. Papurtau galvą dar prieš pradedant savo prakalbą Lordui:
- Ši akiplėša apvogė mūsų didįjį valdovą! – Kasijus duria pirštu mano pusėn. – Sulaikykite ją ir nutempkite į vienutę.
Iš tos nevilties vos nepradedu kvatoti, tačiau tik atsigręžusi dar sykį į tą bjaurų padarą, kuris drįsta laikyti save svarbiu, nuduriu akis.
- Prašau, Lorde. Aš nieko nevogiau. Ar mes negalime paklausti paties valdovo, jog šis patvirtintų mano žodžius?
- Tu, vagile, dar drįsti kreiptis į mane? – jis nepasitenkinimo kupinu šūksniu teškia žodžius mano pusėn. – Išveskite ją, kol nepabėgo! Sulaikykite.
Šūktelėju iš netikėtumo, kai stiprios rankos sugriebia mane už alkūnių. Skausmas nutvilko visą kūną ir aš tik suinkštusi pabandau ištrūkti.
- Aš nieko nepadariau! Paleiskit mane! Kas per...
Muistausi kiek turiu jėgų. Knyga išslysta iš rankų ir dunkstelėja ant grindų, o sargybiniai mane išvelka iš priėmimo menės. Netekusi jėgų pasiduodu ir pasakiusi, jog eisiu pati, jie stabtelėja. Pastato mane ant kojų ir vis dar prilaikydami rankas veda ilgais koridoriais tolyn. Nuleidžiu akis į grindis ir pasiduodama pravirkstu.
Po velnių!
Šiandien turėjo būti gera diena.
Ji turėjo būti gera.
Ašaros rieda skruostais, kol mane lyg nusikaltėlę veda nežinia kur. Galiausiai pasiekiame sraigtinius laiptus, kuriais žemyn lipu kol apsisuka galva ir pasiekus tamsų ir šaltą kamerų bloką, būnu įgrūdama į vieną iš jų. Grotos užsitrenkia, o aš tik pripuldama prie jų, dar bandau melsti, jog mane išklausytų, tačiau tai niekam nerūpi. Net Adrianas nežvilgtelėja ir palikdamas mane vieną drėgnoje patalpoje, garsiai užtrenkia sunkias duris. Ašaros vis dar ritasi skruostais, o aš tik jausdama lyg bangomis besiritantį skausmą, suklumpu ant žemės. Pasislepiu pačiame tamsiausiame kampe ir prisitraukusi kelius prie krūtinės, galvą padedu ant jų. Prisiminimai vis labiau atakuoja sutrikusias mintis ir aš tik galvodama apie kiekvieną patirtą bausmę Šventųjų krioklių karalystėje, raudu toliau.
Kai ašaros išsenka, spoksau į sieną priešais ir tik mintyse vis iš naujo pergalvodama visą įvykį, papurtau galvą.
Aš nieko nevogiau.
Lordui Kasijui reikėjo priežasties mane nutrenkti į rūsį. Jam užteko išvysti paprastą apyrankę ant mano riešo, jog galėtų išgalvoti kaltinimą ir parodyti savo galią, kuri buvo sumenkintą mano antrąją dieną šiuose rūmuose.
„Negi jūs, Lorde Kasijau, baiminatės šio smulkaus padarėlio?“
Šyptelėju prisiminusi Tairo pastabą.
Supykstu ant savęs. Tik dėl jo dabar aš čia įkišta.
Bet ar tikrai?
Jis man tik įteikė dovaną, kuri kad ir šioje situacijoje brangi mano širdžiai. Kodėl jo nebuvo menėje? Visas dienas ten buvo, kuo šiandien diena kitokia? Jis būtų mane išgelbėjęs.
Ne.
Viso to nebūtų įvykę, jei Tairas būtų sėdėjęs toje menėje. Tas storas senis nebūtų leidęs sau prabilti ir apkaltini manęs tokiomis nesąmonėmis, bet štai aš čia, o Navalio valdovas kažkur kitur.

Krūptelėju plačiai atsimerkdama. Išsekinta ašarų ir savigraužos tikriausiai prisnūdau ir dabar tik žvelgdama į praviras duris ir siluetą, tyliai suaimanuoju.
- Gaja, atbėgau tik sužinojusi. Kas po velnių čia įvyko?
Tyliu nieko neatsakydama Milai ir vėl užmerkusi akis bandau grįžti į miegą.
- Kokią apyrankę ten paėmei?
- Nieko aš neėmiau, - gergždžiančiu balsu iškošiu. – Jo Didenybė man vakar ją padovanojo. Kodėl manimi niekas netiki.
- Stokis ant kojų, einam iš čia, kol kokia žiurkė į užpakalį neįkando, - juodaplaukė šyptelėja.
Giliai iškvepiu ir apimta gėdos net užsimanau likti, tačiau tik remdamasi į sieną atsistoju ir priėjusi prie grotų, nudelbiu akis į grindis. Mila paskubomis jas atrakina ir atvėrusi leidžia man praeiti. Vos tik išneriu iš tamsaus rūsio į prabangų koridorių, ranka prisidengiu akis ir kita nuvalau dulkes nuo sukneles. Žingsniuoju tyloje šalia prabanga alsuojančios princesės ir žvelgdama į murziną suknelę negaliu sulaikyti ant pečių užsikariančio gėdos jausmo.
- Ačiū. Miegamąjį rasiu. Šiandien daugiau niekur nebeisiu, - burbtelėju vos tik Mila sustoja prie priėmimo menės.
- Viduje yra Tairas, mes galime viską išsiaiškinti, - švelniai pasiūlo.
- Taip kaip vakar išsiaiškinai? – tarstelėju kandžiau nei tikėjausi. – Ačiū, nereikia.
- Gaja...
- Nereikia, Jūsų Didenybe. Ačiū dar sykį, jog mane išleidote iš narvo, tačiau neketinu eiti ten antrą kartą ir vėl patirti tą patį pažeminimą.
Nuskubu koridoriumi nebelaukdama atsakymo. Galbūt valdovo žmonai nepridera bėgti koridoriais, tačiau šią akimirką man niekas nerūpi ir aš tik skubėdama pasiekiu karališkuosius apartamentus. Vienas sargybiniu pastebi mane lekiančią ir kažką sušukęs metasi iš paskos.
Negi vėl mane gaudys ir antrą kartą uždarys?
Spėju įbėgti į apartamentus ir užtrenkusi paskui save duris, pamanau, jog dabar paliks ramybėje, tačiau nusivylusi šoku nuo mus su sargybinio skiriančio atitvaro vos tik rankena pradeda klibėti.
Po velnių.
Nuskubu į savo kambarį ir verdama dvivėres tamsaus medžio duris, nespėju. Juodas batas išnyra prieš akis ir užkirsdamas galimybę pasprukti, įsiveržia vidun. Stveria mane už sužeistų rankų ir taip stipriai trūktelėja į priekį, jog parpuolu ant žemės. Pradedu priešintis aiškindama, jog pati princesė mane išleido ir aš esu netinkamai apkaltinta, tačiau vyrui tai nerūpi. Neiškentęs mano priešinimosi, jis garsiai surinka ir užsimojęs tvoja man per skruostą. Galva nusvyrą į šoną ir burnoje pajaučiu šleikštų metalo skonį. Per ašaras negaliu nieko įžiūrėti tik jaučiu tvinkčiojančią dešinę veido pusę ir perštinčias rankas. Pirštais čiupinėdama suknelės rankoves, perbraukiu per kažką lipnaus ir suvaitojusi leidžiu, kad mane pastatytų ant kojų.
- Šį sykį pasirūpinsiu, jog nebepabėgtum, - žodžiai lyg nuodai įsisuka į skaudančias vietas ir aš balsu raudodama bandau rasti viduje stiprybės.
Nesuprasdama, kas vyksta aplinkui, kruvinais pirštais vis braukiu per veidą, jog nustočiau verkti, tačiau tai nei kiek nepadeda, o sargybinis mane vis velka ir velka. Nė nežinau kur ir kiek laiko praeina, bet išgirdusi pažįstamus balsus užsimanau numirti.
- Kas čia, po velnių, vyksta? – riaumojimą primenantis šūksnis priverčia krūptelėti.
Tas garsas.
Jis toks panašus į kažką, ką jau girdėjau.
- Jūsų Didenybe, kalinė bandė pabėgti.
- Kas tokia?
Bijau pakelti akis. Aš visa kruvina, skruostas jau tikriausiai įgavo melsvą atspalvį, o dar tas mirtinas gėdos jausmas.
- Gaja, - susirūpinęs balsas nuskamba prie pat ausies.
Krūptelėju, tačiau nedrįstu žvilgtelėti aukštyn.
- Liepsnele, pažiūrėk į mane.
Sukūkčioju dar sykį ir kai švelnūs pirštai užkliudo perštinčią veido pusę, nesusilaikiusi cyptelėju. Tairas švelniai pirštais nubraukia susitaršiusias plaukų sruogas nuo veido ir įdėmiai pažvelgęs auksinėmis akimis, stipriai susiraukia.
- Aš... aš nieko nevogiau, - sriūbaudama išdudenu.
- Žinau, žinau, liepsnele, ateik, - jis švelniai užkiša tamsią sruogą už ausies ir apglėbęs per liemenį bei kelius, kilstelėja nuo žemės.
- Jūsų Didenybe? – sargybinis klustelėja nesuprasdamas, kas vyksta.
Priglundu krūtine prie šilto Tairo kūno ir glausdama nesužeistą skruostą prie tvirto drabužio, giliai iškvepiu.
- Aš tavimi pasirūpinsiu. Tik duok man akimirką.
Nežymiai linktelėju ir užmerkdama akis į save geriu vyro šilumą. Ašaros vis dar ritasi skruostais ir šlapina tvarų audinį.
- Lordai, prašau man atleisti, aš grįšiu už minutės. Pirma turiu pasirūpinti savo žmona ir tuomet jau su jumis išsiaiškinsiu ir manau naujai apibrėšiu kiekvieno jūsų pareigas, - griežtas balsas nusklendžia tylioje menėje.
Drįstu atsimerkti ir visus apžvelgusi išvystu baimę akyse. Tyrą su niekuo nesupainiojamą išgąsti ir virptelėjusi priglundu arčiau.
- Jūsų Didenybe, - prabyla pirmyn žengęs Kasijus. – Šiandien ryte aš pats savomis akimis regėjau apyrankę, kurią ji segėjo ir paliepiau įkalinti šią merginą, nes ji baisiai apsimelavo teigusi, jog tai buvo dovana. Iš kur pas šią tarnaitę, tokios dovanos.
- Taip. Tai buvo mano dovana, Mano žmonai, - pabrėžęs kreipinį jis prismeigia žvilgsniu Lordą.
Stebiu, kaip jis nuleidžia akis ir kažką murmtelėja panosėje.
- Einam, liepsnele, - Tairas palinkęs prie mano veido tyliai ištaria ir aš tik kilstelėjusi galvą pažvelgiu į šiltas akis. – Mila, pakviesk gydytoją į karališkuosius apartamentus.
Nematau juodaplaukės, tačiau vos Navalio valdovas pajuda iš savo vietos, dar sykį nužvelgiu susirinkusius kilminguosius. Visi nuleidę galvas spokso į grindis ir mums praeinant, dar spėją nusilenkti. Tairas skuba greičiau nei reikėtų, o man ant skruostų vis dar riedančios ašaros tampa nekontroliuojamos.
- Jau nebetoli. Niekas tavęs nebenuskriaus.
Guodžiuosi švelniais žodžiais, tačiau širdyje žioji tokia bedugnė ir baimė, jog krūpčioju nuo menkiausio triukšmo. Užsimerkiu akimirkai, tačiau vos tik atsimerkiu iš naujo, tamsiaplaukis vyras švelniai mane guldo į patalus. Šiluma akimirksniu atlėgsta ir aš išsigandusi sučiumpu jo delną prieš nusigręžiant.
- Aš niekur neisiu, - spustelėdamas patikina.
- Aš bijau, - virpančiu balsu išstenu.
Tairas liūdnai linktelėja ir prisėda šalia ant lovos.
- Ir aš labai noriu miego, - mirksėdama priduriu.
- Pailsėk, Gaja. Gydytojas greitai ateis.
- Bet tu neišeisi?
Spoksau į gražų vyrą spindinčiomis akimis. Jis nusuka akis ir kraipydamas galvą į šalis vėl atsigręžia. Šyptelėdamas papurto galvą ir dar sykį spustelėja laikomą mano delną. Linktelėju pati sau ir užsimerkusi leidžiu pailsinti savo galvą.
Tik akimirką.
Kol ateis gydytojas...
Ateis...
Akimirką...