Drakonų slėnis: Paslapties šydas

25 Skyrius

- Man reikia prakeiktų atostogų. – Nerdamasis iš drabužių burbtelėja Tairas. – Šitie du mane tikrai išvarys iš proto.
Spoksau į atgręžtą vyro nugarą mudviejų miegamajame ir stebėdama atsiveriančius nugaros raumenis, sukandu apatinę lūpą.
- Negražu spoksoti, liepsnele.
Atsikrenkščiu nusisukdama ir užsiropštusi ant aukštos lovos, kojas pariečiu po savimi.
- Tai kokio akmens Sorenas su Helena ieško?
Mano klausimas išmuša Navalio valdovą iš vėžių ir šis sustingęs akimirką nejuda. Kilstelėjusi antakius stebiu, tačiau sulaukusi atodūsio galiausiai išvystų pavargusias akis.
- Tavo veidas atrodo geriau, - švelniai ištaria padėdamas baltus marškinius ant kėdės.
- Nenukreipk temos. – sužaibuoju akimis.
Šį kartą tikrai nesileisiu užliūliuojama žodžių. Mano žodžius pasitinka dar vienas atsidusimas, o aš tik suspaudusi lūpas kantriai laukiu.
- Tu nepasiduosi?
Papurtau galvą ir skatindama sukryžiuoju rankas ant krūtinės. Vyro akys nušvinta ir tyliai sukikenęs, žengia arčiau. Akimirksniu pajaučiu apklojančią šilumą ir mėgaudamasi jausmu, trumpam užsimerkiu.
- Mėgaujiesi?
- Kalbėk, - susitelkusi ties anksčiau iškelta tema išrėžiu.
- Tas akmuo mūsų šeimoje buvo saugomas ištisus šimtmečius. Jis yra likęs vienintelis įrodymas, jog drakonai iš tiesų egzistavo, nes akmuo yra uolos gabalėlis išdegintas pačia karščiausia drakonų liepsna ir jis yra ypatingas. Tai relikvija pažyminti, jog kažkada tie didžiuliai padarai egzistavo...
- Bet aš mačiau...
Tairas perveria mane žvilgsniu ir aš nutylu sakinio viduryje.
- Juk prašiau tavęs pamiršti. Jų niekas nematė ištisus amžius, Gaja.
- Bet aš žinau, ką mačiau!
- Jie neegzistuoja daugiau! – Tairas surinka.
Susigūžiu nuo agresyvaus balso tono ir užmerkusi akis laukiu, kol širdis liausis lipti laukan iš krūtinės ląstos.
- Aš nesikraustau iš proto, - burbtelėju tyliai.
- Tu čia mažiau nei mėnesį laiko. Aš čia gyvenu visą savo gyvenimą ir nei vieno nemačiau! – Navalio valdovas toliau šaukia.
Krūpčioju girdėdama kiekvieną žodį ir neatlaikiusi, šoku iš lovos ir nuskubu prie durų.
- Kur tu eini? – griežtas klausimas pakimba tarp mudviejų.
Neketinu atsakyti ir nė negrįžtelėjusi išpuolu į svetainę. Tairas atskuba iš paskos ir čiupęs už liemens atitraukia nuo durų vedančių iš karališkųjų apartamentų.
- Kur susiruošei? – urzgimą primenantis gerklinis garsas mane išgąsdina.
Imu muistytis it pasiutęs žvėris ir bijodama, jog jis mane sužeis imu raudoti.
- Paleisk mane! – trūkčiojančiai išrėkiu.
Valdovas vis dar gniauždamas mano kūną prie savo krūtinės, nutįsią iki sofos svetainės viduryje ir šiurkščiau negu reikia numeta ant jos. Pakeliu galvą į įraudusius vyro skruostus ir liepsnojančias akis. Jis trūkčiojančiai įkvepia ir persmeigia tokiu žvilgsniu, jog bijau krustelėti.
- Baik muistytis!
- Tai tu liaukis versti mane galvoti, jog kraustausi iš proto!
Ašaros nestabdomais srautais ritasi skruostais ir aš nieko negaliu padaryti, jog jos liautųsi. Jaučiuosi visiška bejėgė ir nesuprasta. Pyktis nuo Tairo pulsuoja lyg viską naikinanti jėga ir aš bijau.
Velniškai bijau vyro, kuris vos prieš valanda glostė mano kūną. Dabar jis primena nesuvaldomą žvėrį, kuris nori mane praryti ir aš gūždamasi ant minkštos sofos, trokštu prasmegti gobelene.
- Aš negaliu tvarkytis su šituo. – Burbtelėja Tairas pirštais spausdamas nosies tiltelį.
Bandau sutramdyti virpesį ir glausdama pirštus prie krūtinės stebiu, kaip vyras apsigręžia ir išdrožia pro tas pačias duris nuo kurių mane atitraukė. Trinktelėja jomis garsiau nei derėtų ir naujai išsigandusi vėl krūptelėju. Pakylu nuo sofos ir klupčiodama įveikiu atstumą iki lango. Susmunku ant kelių priešais tamsą ir spoksodama į spindinčias žvaigždes stengiuosi nuraminti drebantį kūną. Ašaros vis dar rieda skruostais ir aš galvodama apie dienas praleistas čia, noriu naujai užsikūkčioti. Nuo pat atvykimo viskas lyg surežisuotame spektaklyje ir aš vienintelė nesuprantanti kas vyksta vis nudegu nuo nevykusiai parašyto scenarijaus. Suaimanuoju iš nevilties ir spoksodama į atplasnojantį gyvį užmerkiu akis.
Aš tik kraustausi iš proto. Jis netikras. Tikriausiai šią akimirką guliu ant sofos nualpusi dėl visų įvykių ir bandau save paguosti, jog aš nekliedžiu.
Jog su manimi viskas gerai.
Atsimerkiu lyg jausdama raginimą ir spoksodama į dideles auksines akis su juodais brūkšniais viduryje bandau sulaikyti nuostabą. Purtau galvą.
- Tu netikras. Tairas man sakė, jog tu netikras. – Ašaros vėl naujai plūsta skruostais.
Sukūkčiojusi imu žagsėti ir susiriesdama ant minkšto kilimo prie pat lango, toliau dėbsau į klausiančias žvėries akis. Jis papurto savo žvynuotą galvą lyg norėdamas kažką pasakyti, tačiau aš negaliu leisti sau vėl naujai tuo patikėti. Jei Navalio valdovas sako, kad drakonai neegzistuoja...
Jie negali egzistuoti. Aš nesu ypatinga.
Aš vargana tarnaitė.
Išgirdusi gailų riaumojimą – kaukimą, kilstelėju akis į vis dar ore plevėsuojantį gyvį. Jis žiūri liūdnomis akimis ir pūsdamas karštą orą pro šnerves vis kraiposi į šalis.
- Aš irgi norėčiau, kad tu būtum tikras, - burbtelėju priglausdama delną prie stiklo. – Tu įspūdingas, net jei ir egzistuoji tik mano galvoje. – silpnai šyptelėju.
Drakonas lyg kažką išgirdęs pakreipia galvą į šoną. Įsispokso į kažką tolumoje, o jo sparnai stipriau ima mosuoti nakties tamsoje. Vos galiu jį įžiūrėti mėnesienos šviesoje, tačiau žinau, jog jis čia. Jis su manimi, net jei viskas tik mano galvoje.
Tik mano galvoje.
Pasimuistau pajutusi šilumą ir praplėšusi akis įsispoksau į apnuogintą Tairo krūtinę. Pasimuistau, tačiau glėbys tik sustiprėja ir aš atsidusdama vėl atsipalaiduoju. Jaučiu, kaip skauda visą veidą ir galvą ir jausdamasi mieguista akimirkai prisimenu matytą žvėrį.
Jis tikrai yra mano vaizduotės vaisius.
Navalio valdovas įžengia į miegamąjį ir paguldo mane į lovą. Akimirksniu nusiritu į savo pusę ir atsigulusi susiriečiu į kamuolėlį. Išgirstu dramatišką atodūsį, tačiau nereaguodama vėl užmerkiu akis ir iškvėpdama bandau suvaldyti drebulį. Kodėl man taip šalta? Nepraeina daug laiko ir Tairas įsirango šalimais. Nė nepasigręžusi galiu užuosti žemės kvapą ir gaivų nakties orą ant jo kūno. Pasimuistau nenorėdama įsileisti šių minčių, tačiau jausdama oda šliaužiančią šilumą, giliai įkvepiu tikėdama akimirksniu sušilti.
- Tu drebi.
- Žinau, - burbtelėju kalendama dantimis.
Dar vienas atodūsis. Tyla įsiterpia tarp mudviejų ir nei vienas netardamas nė žodžio, gulime skirtingose lovos pusėse. Galiausiai vyras neatlaiko ir pasislinkęs arčiau prisitraukia mane į glėbį. Iš pradžių dar bandau muistytis, tačiau drebuliui praėjus pasiduodu. Kad ir ką bandyčiau apgauti, jo šiluma mane vilioja pernelyg stipriai. Užsimerkiu kvėpdama gamtos dvelksmą ir ištirpdama naktyje su baime laukiu ryto.

Atsimerkiu nuo bruzdėjimo miegamajame. Guliu atsigręžusi į langą, tad nesuvokdama kas vyksta, lėtai persiverčiu ant šono. Pasitrinu ranka akis ir žvelgdama į juodą padarą ant lovos, patiriu mažą širdies smūgį. Kas per...
Ištiesiu ranką prie pliušinio žaislo ir pačiupinėju juodą drakono galvą. Apsidairau aplink ir Tairą išvystų stovintį prie spintos. Jis lėtai užsitraukia per galvą marškinius ir nejusdamas, jog pabudau, toliau kiek per garsiai tvarkosi. Lėtai ištiesiu ranką ir dar sykį pačiupinėju minkštą įsivaizduojamo žvėries galvą.
- Tu pabudai, - krūptelėju išgirdusi prikimusį balsą.
Lyg nubausta pakeliu galvą ir man atvimpa žandikaulis. Jo akyse tiek daug skirtingų atspalvių, jog negaliu susikaupti ir dėbsodama į juodais šereliais apžėlusi smakrą, užsimanau pirštais perbraukti per jį. Karštis akimirksniu užlieja visą kūną ir apsistojęs ties papilve neketina pasitraukti.
Jis beprotiškai gražus.
Po velnių.
Seksualesnio vyro nesu mačiusi gyvenime.
Tairas puikiai suvokdamas, kaip mane veikia, lėtai prieina prie lovos ir užlipęs ant čiužinio palinksta į priekį.
- Patinka? – mostelėja galva į žaislą šalimais.
- Jis labai panašus...
Navalio valdovas linktelėja ir spoksodamas man į akis pasilenkia dar arčiau.
- Atsiprašau dėl vakarykščio savo elgesio. Man nederėjo ant tavęs šaukti ir paskui išeiti. – Lėtai sušnabžda neatitraukdamas žvilgsnio nė akimirkai.
Linktelėju nerasdama tinkamų žodžių ir akimis nuslysdama prie jo lūpų, sukandu savąją. Išgirstu tylų urgztelėjimą, kuris velniškai kažką primena, bet negalėdama atkapstyti tik atsilošiu, jog tarp mudviejų atsirastų daugiau erdvės. Tairas pasinaudoja tuo ir kone užvirsta ant manęs įkalindamas pataluose. Mano kvėpavimas pasidaro nevientisas ir aš tik išplėtusi akis spoksau į aistrą auksinėse akyse.
- Pameni, aš tau vakar žadėjau, jog atsidėkosiu... už supratingumą, - intymiai braukdamas pirštu per apnuogintą šlaunį, beria žodžius.
Sugebu vėl tik linktelėti ir negalėdama pakelti aistringų pojūčių, sudejuoju.
- Atsakyk man...
- Taip, Tairai... pamenu, - išdejuoju žodžius trūkčiojančiai.
Jo lūpos priglunda prie manųjų užčiaupdamos ir aš mėgaudamasi kiekvienu jo prisilietimu, išriečiu nugarą. Valdovas urgztelėja užkišdamas ranką už naktinių ir suspausdamas sėdmenis priverčia aiktelėti.
Dieve.
- Tairai...
Jis naudodamasis proga įsmunka liežuviu į burną ir pasitikdamas manąjį ima tyrinėti. Lėtai ir pernelyg intymiai. Vyro pirštai lėtai kyla aukštyn ir tyrinėdami švelnią odą vis spaudžia jautriausias vieteles. Rangaus it išprotėjusi po juo ir niekaip negalėdama pasisotinti trokštu paskęsti šitame jausme amžiams. Jo lūpos galiausiai nuslysta žandikauliu žemyn ir bučiuodamas kaklą, dantimis švelniai grybštelėja jautrią odą. Suaimanuoju dar sykį, o Tairą tai paskatina leistis dar žemiau.
Po velnių!
Jaučiuosi tokia susijaudinusi...
Krūptelėju išgirdusi beldimą į duris. Intymi akimirka subliūkšta ir abu su juodaplaukiu pasisukame į užvertas miegamojo duris.
- Liepiau niekam mudviejų netrukdyti. Ignoruok.
Tairas vėl palinksta prie kaklo, tačiau šį kartą kur kas intensyvesnis bildesys iššaukia gerklinį urzgesį išsprūdusi pro vyro lūpas.
- Balandėliai, juk žinote, kad galiu jus girdėti? – pernelyg perspaustas ir saldus Soreno balsas pasigirsta anapus.
Rimtai?
Susigėdusi jaučiu, kaip skruostai ima liepsnoti. Tairas suirzęs grakščiai pašoka iš vietos ir nuo naktinio stalelio pačiupęs pirmą po ranka pakliuvusią knygą šveičia ją pro praviras duris. Išgirstu triukšmingą bumbtelėjimą ir nepatenkintą svečio šūktelėjimą. Mano vyras spėja užverti miegamojo duris, kai tikriausiai ta pati knyga atskrenda atgalios ir atsitrenkusi į kietą medį, nukrinta ant žemės.
- Sorenai, tau galas.
- Nagi, drakonų prince. Parodyk iš ko tu sudėtas!
Nusišypsau nuo keistų emocijų kilusių viduje, tačiau akimirksniu suklūstu.
Juk Sorenas jį pavadino „Drakonų princu“. Ką tai turėtų reikšti?
- Tik jei gali paskubėk. Tu dar turi man parodyti tą uolą apie kurią vakar kalbėjome!
- Šūdas. Visai pamiršau, - burbtelėja Tairas atsigręždamas į mane. – Atsiprašau, liepsnele, tačiau aš vakar prižadėjau.
Vis dar kaisdama nuo aistros, patempiu apatinę lūpą ir tyčia nusmaukiu nuo peties vieną naktinių petnešėlę. Ji lėtai nuslysta ranka ir atidengia dalį krūtinės. Valdovas akimirką žiūri nemirksėdamas. Karštis vėl netikėtai užlieja ir aš kone apimta naujos aistros bangos, atsigulu į patalus ir išriečiu nugarą vis dar erzindama savo vyrą.
- Sorenai, duok man pusvalandį ir aš su tavimi susitiksiu kieme, - išsiblaškiusiu balsu burbtelėja Tairas.
Neišgirstu atsakymo, tačiau jo ir nereikia. Vyras jau stovi priešais mane alkanomis akimis ir ištiesęs rankas, pakiša jas po ilgais naktiniais. Jaučiu karštus delnus priglundančius prie šlaunų ir plačiai atsimerkusi pamirštu visą erzinimą. Kūnas įkaista ir aš dūsaudama leidžiu jam praskirti suspaustas mano kojas.
Po velnių!
Tai tikrai vyksta.
Akimirksniu susigėstu savo nepatyrimo ir Tairas lyg pajautęs, švelniai nusišypso.
- Leisk tavimi pasirūpinti, mažute.
Spoksau išplėtusi akis ir sugebėdama tik linktelėti, suglembu į minkštus patalus. Navalio valdovas atsigula šalia ir susirasdamas mano lūpas vėl paskandina bučinyje. Jaučiu pulsuojančią šilumą ir jo erzinančius pirštus vis kylančius aukštyn mano koja. Pamirštu kaip reikia kvėpuoti, o Tairo prisilietimai vis reiklesni, intymesni ir...
O...
Sudejuoju į juodaplaukio lūpas neatlaikydama jausmų pertekliaus. Jis jaudrina mano kūną vis labiau ir labiau, kol nebepajėgdama atlaikyti užplūdusių emocijų tiesiog sprogstu į milijoną dalelių. Išsibarstau it pienės žiedas vėjyje ir akimirkai pamiršdama savo balsą pasijaučiu išsekusi. Akys tampa sunkios, o vyras auksinėmis akimis meiliai šypsosi žiūrėdamas į mano veidą.
- Pamiegok, liepsnele. Tavęs vėliau lauks Helena. Ji nori atsiprašyti dėl vakar vakaro.
Linktelėju iki galo nebegirdėdama ir apimta saldaus snaudulio išplaukiu iš realybės rėmų jausdamasi lyg būčiau naujai gimusi.
Lyg būčiau nusikračiusi senosios savęs ir lyg dovaną išpakavusi naująją.
Jis mano vyras.
Manau, kad aš jį...