Drakonų slėnis: Paslapties šydas

39 Skyrius

Savaitė pralekia žaibišku greičiu, bet per ją, laiką praleidžiu įspūdingai. Tairas nė akimirkai nuo manęs nesitraukė ir elgėsi lyg su karaliene. Apžiūrėjau visas aplinkines teritorijas ir išragavau gardžiausius patiekalus, įskaitant ir savo vyro lūpas bei kiekvieną jo odos lopinėlį. Kad ir šią akimirką sėdžiu Navalio valdovo miegamajame, kuris per savaitę laiko tapo mudviejų ir kol juodaplaukis skaito gautus laiškus, aš toliau tyrinėju pasakų rinkinį, kurį galiausiai išlaisvinau iš blogojo karaliaus gniaužtų.
- Šūdas.
Kilstelėju galvą išgirdusi tylų keiksmą. Kilstelėju antakius ir lėtai kildama ant kojų, priartėju prie susiraukusio valdovo.
- Kas nutiko?
- Šiandien turime grįžti atgal į rūmus.
Sutrikusi bandau dėbtelėti į laišką, bet raidės susilieja ir atsidusdama, priglundu arčiau įsitempusio vyro. Perbraukiu pirštais per sprandą ir jausdama pasišiaušiančius plaukelius, šyptelėju.
- Mila pranešė, jog už kelių dienų į rūmus atvyks hercogo duktė... – vos tik auksinės akys pažvelgia į manąsias, suvokiu, jog kažkas negerai.
Atsisėdu ant tvirtų šlaunų ir apsivijusi rankomis vyro kaklą, pakštelėju į lūpas. Tairas nugręžia akis į šalį ir aš prisimerkusi, stengiuosi išlaukti, kol šis prabils.
- Iki mano vedybų su Šventųjų krioklių princese, visi galvojo, jog vesiu Nirėją, nes mes kartu užaugome, jos tėvas buvo mano motinos ištikimiausias patarėjas, tačiau kai sudariau sąjungą su tavo tėvu, kilo šiokia tokia sumaištis ir jei dabar ji atvyksta... Nebus nieko gero iš to.
- Ar tu ją myli? – tyliai paklausiu.
Navalio valdovas akimirksniu pasigręžia į mane ir žvelgdamas į akis, skubriai papurto galvą. Rankomis įsitveria mano liemens ir prisitraukia arčiau savo krūtinės.
- Bet Nirėja niekuomet neslėpė savo jausmų man. Kol buvau vienišas, mažai kreipiau į tai dėmesį, tačiau dabar... nenoriu, jog ji tave įžeistų.
- Svarbiausia, jog tu būtum šalia manęs, - burbtelėju palinkdama į priekį. – Jei mes išliksime stiprūs, ji neturės galimybės mūsų išskirti.
Mudviejų lūpos susitinka ir aš mėgaudamasi švelniu, tačiau aistrą žadinančiu bučiniu, trumpam pamirštu laukiantį nerimą dėl merginos iš Tairo praeities.
Juk jis vedė mane... ji niekaip nesugebės tapti karaliene, jeigu aš būsiu savo vyro pašonėje ir stengsiuosi parodyti, jog hercogo duktė nėra geresnė už mane.
Tikiuosi, jog man pavyks įrodyti, kad ji nėra geresnė už mane.

Į kelią leidžiamės paskubomis susikrovę daiktus ir dabar sėdėdama karietoje priešais Navalio valdovą, nerimastingai gniaužau knygos odinį viršelį. Didžiąją dalį laiko, tylime. Matau, kaip Tairas kraiposi į šalis nerasdamas sau vietos ir nežinodama, ką daryti, jog palengvinčiau vyro naštą, pasikeliu iš savo vietos ankštoje erdvėje. Persėdu ant kito suolelio šalimais juodaplaukio ir pasigręžusi į jį, ištiesiu savo ranką.
- Kodėl man atrodo, jog kažką nutyli.
- Aš tik nesu pasiruošęs dar vienam konfliktui.
- Kol negrįšim, nieko nesužinosi. Pasistenk bent dabar pernelyg nesijaudinti.
Žinau, kad mano žodžiai nesuteikė trokštamos ramybės ir jausdama, jog pati tampu irzli, nervingai nustumiu knygą nuo savo kelių. Sučiumpu už Tairo veido ir atgręžusi į save, prispaudžiu savo lūpas prie jo. Aistra žybtelėja viduje it degtukas ir aš tyliai sudejuodama pajaučiu tvirtas rankas ant liemens. Paskatinta, pasikeliu nuo minkšto suolelio ir užsiropštusi ant vyro kelių, pirštus įveliu į juodus plaukus. Išgirdusi pritariamą urgztelėjimą, nusišypsau ir gilindama bučinį imu jausti besiremiantį vyriškumą į savo papilvę. Sudejuoju, kai Navalio valdovo pirštai slystelėja po mano suknele ir čiuopdamas vidinę šlaunų pusę priverčia virptelėti.
- Ak, liepsnele...
Vietoj atsakymo tyliai sudejuoju atlošdama galvą ir leisdama putlioms lūpoms priglusti prie jautrios kaklo odos, nagais įsikertu į drabužiais dengiamus pečius. Mėgaujuosi krūtinėje šylančiais jausmais, bet viskas baigiasi, vos tik karieta kelis sykius stipriai trūktelėjusi sustoja. Vos susilaikau nenulėkusi nuo Tairo kelių ir trumpam žvilgtelėdama į auksines akis, susiraukiu. Lėtai nusiropščiu ir grįžusi į savo vietą, kyštelėju galvą pro langą. Tolumoje jau galiu įžvelgti rūmų bokštelius, bet dar laukia ilgas kelias. Karietos durelės prasiveria ir vidun įkišęs galvą Airėjus, atsikrenkščia:
- Jūsų Didenybe, atsiprašau, kad teko sustoti, tačiau priekyje kelias užtvinęs. Niekaip nesugebėsime pravažiuoti.
- Ar turite sprendimą?
Leitenanto skruostai nurausta ir šis persibraukęs pirštais per uniformą, nuleidžia akis žemyn.
- Taip, bet jums reikės išlipti iš karietos ir pajoti keletą kilometrų ant žirgo, Jūsų Didenybe. Mes pasirūpinsime, jog karieta būtų pernešta per patvinusį kelio ruožą, o tuomet galėsime tęsti kelionę.
- Ar tokiu tempu spėsime grįžti į rūmus, kol sutems?
- Gali būti, jog kiek vėluosime, tačiau ne ilgiau nei pusvalandį.
Tairas linktelėja ir užsidėdamas karūną ant galvos, apsiaustą užsimeta ant dilbio.
- Nagi, liepsnele. Bus proga pakvėpuoti grynu oru.
Airėjus akimirksniu lengviau atsikvepia ir atsitraukęs prilaiko dureles, kol mudu su Navalio valdovu išsiropščiame laukan. Dairausi į šalis gerdama į save žaliuojančios gamtos grožį ir plačiai nusišypsodama pasigręžiu į Tairą. Šis atsakydamas kiek santūresniu šypsniu, susitvarko savo drabužius ir ištiesęs man ranką, luktelėja, kol įsitveriu į ją.
Kai vyro padėdama užsiropščiu ant žirgo, akimirksniu pajaučiu tvirtus raumenis prie nugaros ir kaistančiais skruostais stengiuosi rasti patogią pozą. Suknelės pasijoniai susisuko aplink kojas, todėl man sunku išlaikyti pusiausvyrą, bet vos tik Tairo ranka apsiveja mano liemenį, atsipalaiduoju ir nugara įsiremdama į tvirtą krūtinę, giliai iškvepiu.
- Gyvenime nesu jojusi, - burbtelėju tyliai.
Navalio valdovo antakiai šoka aukštyn ir aš nesusilaikiusi prunkštelėju.
- Ar mes pasiruošę judėti?
- Taip, Jūsų Didenybe, - Airėjo balsas atsklinda už nugaros.
Pabandau kryptelėti galvą atgalios, bet susiūbuoju į šalis ir išsigandusi pajaučiu krūtinėje suspurdančią širdį.
- Nesimuistyk, liepsnele.
Virptelėju pajutusi šiltą kvėptelėjimą prie pat kaklo ir sukandusi apatinę lūpą, susilaikau nuo atsakymo. Mudviejų laukia ilgas kelias...

Kai vėl įsėdame į karietą, saulė jau slepiasi už horizonto, tačiau iki rūmų liko vos keletas kilometrų ir aš jausdama, kaip man maudžia visą kūną nuo jojimo nepatogioje pozoje, stengiuosi iš visų jėgų nesiraukyti. Tairas atrodo pagyvėjęs, o nuo vėjo pašiaušti juodi plaukai primena kiekvieną rytą, kai pabusdavau jo glėbyje po naktinių šėliojimų. Akimirksniu susigėstu ir pagręžusi galvą, pažvelgiu į tamsa apsitraukusius medžius.
- Mes jau prie pat. Tikiuosi, kad ir trumpos buvo šios atostogos, bent šiek tiek jautiesi geriau.
Nustebusi pasisuku atgalios į savo vyrą ir plačiai nusišypsodama, suimu jo delną į savąjį.
- Tai buvo pati geriausia savaitė mano gyvenime.
Niekada nesijaučiau laimingesnė nei dabar. Jaučiu, kaip meilė šiam vyrui veržiasi iš širdies ir plinta visame kūne jį sušildydama. Šypsausi tol, kol paskausta skruostus ir net tuomet, negaliu visiškai nurimti. Turbūt atrodau kaip beprotė, tačiau man tai nerūpi.
Noriu visuomet būti laiminga.
Visuomet būti su Tairu.
Ir jokia moteris nepajėgs mudviejų išskirti.
Net jei ji hercogo duktė, o aš paprasta tarnaitė.
Buvau tarnaitė.
Dabar esu Navalio valdovo žmona ir kai būsiu pasiruošusi tapsiu karalienė.
Man tik reikia dar šiek tiek laiko, jog pajėgčiau išmokti...
Bent dalį to, ką privalo žinoti karalienės.
- Ar pasiruošusi?
- Kam? – sutrikusi kilstelėju galvą.
- Grįžti į realybę.
Kilstelėju antakius dėbsodama į rimtą Tairo veidą, tačiau šis daugiau nieko neatsako, o aš pajutusi pasikeičianti kelią po karieta, trūkčiojančiai įkvepiu.
- Viskas bus gerai, - burbtelėju pati sau tyliai panosėje.
Navalio valdovas nugirdęs mano žodžius, spustelėja pirštus ir apdovanojęs maža šypsenėle, giliai iškvepia. Pirštais persibraukia per neklusnias plaukų sruogas ir užsidėjęs karūną, trumpam užsimerkia. Ištraukiu ranką iš jo delno ir atsirėmusi į paminkštintą suolelio atkaltę, dėbtelėju į apšviestą rūmų sodą. Gėlių kvapas akimirksniu pasiveja mus ir uosdama salsvų aromatą, laukiu, kol karieta galutinai sustos.
Perimdama nerimą iš Tairo, nejučia pradedu virpėti ir pasitrindama ranka veidą, stengiuosi nuvyti viską, kas mudviejų dar laukia ateityje, į šalį.