Drakonų slėnis: Paslapties šydas

46 Skyrius

Spoksau į savo vyro akis, ieškau emocijų į neužduotus klausimus, bet su kiekviena praėjusia tylos sekunde, mano sienos vis tvirtėja ir atskiria mane nuo juodaplaukio gražuolio, kurį įsimylėjau taip greitai ir taip lengvai nepaisant visko, kas jau nutiko.
Galbūt mintis, jog jis pasiruošęs leisti mane nužudyti išlepusiai mergšei, buvo lūžio taškas? Galbūt tai buvo akimirka, kai supratau, kad ir kiek besistengčiau niekuomet nebūsiu pakankamai gera, nebūsiu karaliene, nebūsiu lygiavertė partnerė.
Nusisuku, kai Tairas atsidūsta ir palikdama jį stovėti, nužingsniuoju skersai kambario prie židinio ir knygų laukiančių manęs ant stalelio. Prisėdu jausdama, kaip neišsakyti žodžiai slegia mano pečius, bet ignoruodama viską aplink, įskaitant ir Navalio valdovą, atsiverčiu Navalio karalystės istorijos trečiąjį tomą ir susiradusi kur baigiau skaityti, tęsiu it niekas daugiau pasaulyje nerūpėtų.
Girdžiu kiekvieną tamsiaplaukio krustelėjimą kažkur už nugaros, bet stengiuosi nejudėti, žiūriu į raides, bet nematydama teksto, vėl ir vėl skęstu prisiminimuose lygindama gražias akimirkas su kitomis. Praėjo tiek nedaug laiko, bet visko įvyko per daug. Aš nebeturiu kuo kvėpuoti, nebeturiu daugiau jėgų kovoti, tai galbūt ir gerai, jog Nirėja išreiškė norą tapti karaliene. Galės perimti mano titulą nė nekvėptelėjusi, o aš būsiu laisva nuo visos beprotybės, kuri tęsėsi pernelyg ilgai.
Netikėtai trankus garsas priverčia mane krūptelėti ir aš vos spėju grįžtelėti per petį, kai Tairas išdygsta priešais ir išplėšia knygą man iš rankų. Kilstelėju antakius nustebinta pykčio auksinėse akyse ir sunerdama rankas ant krūtinės, dėbtelėju į priešais stovintį susitaršiusį vyrą.
- Kodėl tu mane ignoruoji? – jis kone suurzgia, bet aš neturėdama atsakymo, spoksau jam į akis, laukdama, kol ir vėl nuo manęs pasitrauks, o aš galėsiu pratęsti skaitymą.
Tairas beviltiškai ranka persibraukia per plaukus ir giliai iškvėpdamas vėl įsižiūri į mano veidą tarsi kažko ieškodamas, bet nusivylęs, užmerkia akis ir aš stovėdamas pernelyg arti, nuleidžia galvą. Jo garbanos brūkštelėja mano skruostą ir aš trūkčiojančiai įkvėpdama, noriu žengti atgalios, bet tvirti pirštai apsiveja mano pečius ir aš atsiduriu karščiu pulsuojančiame glėbyje.
Mano rankos instinktyviai nusileidžia man prie šonų ir kvėpdama į save tik Tairui būdingą kvapą, stengiuosi nejudėti. Šiluma šokčioja aplink mudu ir ilgesio skausmas pagilėja, tačiau laikausi iš paskutiniųjų, jog neapsivyčiau jo liemens rankomis, jog nepasiduočiau pagundai ir šilumai, kuri žada išpildyti mano giliausias svajones, kuri žada apkabinti ir niekada nepaleisti.
Ne. Jis leis man kovoti puikiai žinodamas, kad aš mirsiu. Aš negaliu pamiršti visko, ką jis padarė siekdamas mane apsaugoti, bet taip tik dar labiau įskaudindamas.
Ne. Aš nepasiduosiu vilionei, nepasiduosiu meilei, nes tuomet vėl būsiu silpna mergaitė ieškanti prieglobsčio.
Šį kartą turiu pati pastovėti už save, šį kartą turiu remtis į savo pačios stiprybę.
Atsidusdama pasimuistau ir Tairas mane paleidžia. Pažvelgia man į veidą, tačiau aš nusigręžiu ir neištarusi nė žodžio, nusliūkinu miegamojo link. Jei jis neleis man skaityti, tuomet eisiu anksti miegoti. Vis tiek ryte manęs laukia treniruotė, kai aš dar sykį bandysiu išmokti apsiginti.

Kai ryte ateinu į menę, kurioje jau tris dienas mokausi, nustembu išvydusi Soreną manęs jau laukiantį. Jis stovi atgręžęs nugarą, apsivilkęs keistus drabužius, bet vis dar dėvintis juodai. Nematau jo veido, nes jis žvalgosi pro langą ir išgirdęs, jog aš jau čia, lėtai apsigręžia. Rankose išvystu keistai spindintį pakabutį ir kilstelėjusi antakius, negaliu atplėšti akių nuo raudono brangakmenio apvyto odine virvele.
- Ką čia turi?
Tamsos princas nuveria mane žvilgsniu ir dėbtelėjęs į papuošalą savo rankoje, nedrąsiai pavarto jį delne.
- Jis kadaise priklausė mano broliui. Čia Merajaus amuletas nukaldintas požemio karalystėje. Prarastųjų sielų kraujas buvo maišomas su lava ir...
Sorenas nutyla pamatęs mano veido išraišką ir nusišypsojęs ištiesia amuletą man. Kilstelėju antakius ir pirštų galiukais perbraukiu per akmenį. Keista galia akimirksniu nutvilko pirštus ir pajutusi pasitenkinimą, perbraukiu dar sykį.
- Jis turėtų tau suteikti papildomos jėgos kovoje su Nirėja. Ji stipri ir nesitikės, kad turėsi kažką, kas gali padėti, todėl tai bus tavo pranašumas.
Sugniaužiu amuletą delne ir akimirką mėgaudamasi keistai užplūdusia šiluma, užsikabinu jį ant kaklo. Trumpą sekundę vaizdas aplink nusidažo raudonai, bet aš sumirksiu ir viskas grįžta į savo vėžias. Tamsos princas suspaudžia lūpas, bet linktelėjęs nuo peties nusikabina makštyje įkištą kardą, kurio anksčiau nepastebėjau ir ištiesęs man, šį sykį nusišypso nuoširdžiai.
- Juk žadėjau tau ginklą.
- Ar jis tikrai iš pragaro?
Sorenas prunkštelėja ir papurtęs galvą, pirštais persibraukia per plaukus.
- Ne, bet jis ypač lengvo metalo ir stiprus, todėl turėtų kovoje tau pasitarnauti.
Pajaučiu akyse besikaupiančias ašaras ir nežinodama, kodėl jis man toks geras, užmerkiu akis, jog sutramdyčiau emocijas viduje.
- Ačiū, jei ne tu, būčiau visiškai beviltiška šiame reikale.
- Tikrai, kad būtum, - jis palinguoja linksmai ir atsitraukęs plačiai nusišypso. – O dabar parodyk, ką išmokai.

Dienos lekia nepastebimai greitai. Kartais kai ateina vakaras ir mano visus raumenis gelia, aš atsiduodu amuleto kviečiamam šnabždesiui ir gulėdama lovoje viena, nedrąsiai jį čiupinėju bandydama gauti paguodos. Liko tiek nedaug.
Penkiolika valandų iki kol mano likimas išsispręs ir aš galėsiu ramiai numirti atidavusi viską, ką galėjau, kad mano mirtis būtų kuo oresnė.
Tairo beveik nebematau, ypač, kai jis suprato, kad neketinu nuleisti pasistatytų sienų, jis galutinai atsitraukė ir išvysdavau jį koridoriuje prasilenkiant ar kai po visos dienos mokymosi kovoti, sliūkindavau atgal į miegamąjį ir praeidavau priėmimo menę, kurioje ištisai matydavau jį su Nirėja. Kaip greitai viskas gali pasikeisti.
Jaučiau, kaip Merajaus amuletas kaldino mano pyktį. Su kiekviena diena jaučiau jo vis daugiau, bet nedrįsau dovanoto papuošalo nusiimti, nes nenorėjau vėl jaustis silpna. Netgi turiu šiek tiek vilties, jog su šiuo amuletu sugebėčiau įveikti hercogo dukterį ir išsaugoti savo vietą Tairo pašonėje, bet nesu įsitikinusi ar vis dar to noriu. Galbūt man tiesiog reikėtų paprašyti Soreno, kad šis mane išgabentų iš čia? Helė juk kvietė ją aplankyti Žemėje, kad ir kur ji būtų.
Kai paskęstu raudonio aptrauktame sapne, regiu priešais save liepsnas ir maldaujantį Deiros žvilgsnį, bet šį kartą nieko nejaučiu ir žiūrėdama, kaip mano buvę namai liepsnoja, apsigręžiu ir pasitraukiu, jog ugnis nepasiektų manęs. Buvusi draugė šaukia mane vardu, bet aš tarsi negirdėdama einu vis toliau nuo Šventųjų krioklių karalystės rūmų, kol garsai nuslopsta, o kruvinas kardas rankoje pasidaro nepakeliamai sunkus.
Pašoku iš lovos išpilta prakaito ir nusitraukusi amuletą nuo kaklo, šveičiu jį į tamsius patalus. Širdis daužosi krūtinėje it išprotėjusi, o raudonos kraujo dėmes ant delnų vis dar ryškios atmintyje. Trūkčiojančiai kvėpuodama, apsidairau aplink ir išvysdama, kad saulė jau teka, giliai atsidūstu. Keista, jog visas gyvenimas susitraukia iki šio momento. Viskas pasikeis, net jei išgyvensiu, viskas pasikeis ir aš niekada nebebūsiu ta pati mergina, kuri atvyko į Navalio karalystę.
Vis dar nesijaučiu nuožmi kovotoja, bet viduje jaučiuosi stipresnė, paliečiu smailų kardą, kuris yra kiek mažesnis nei tie, kuriuos su savimi turi sargybiniai, ir jausdama stiprybę iš jo, vėl susirandu nušveistą amuletą.
Liko nedaug ir aš esu pasiruošusi užkariauti pasaulį arba numirti bandydama jį užkariauti.