Purvinas auksas. Tamsos apgultis

9 SKYRIUS: Kažkas keisto

(Madaras):

Merodas pasirodė esantis ypač tylus miestas. Nebuvo girdėti jokio gyvybę pranašaujančio garso. Kanopų trenksmas į gatvėje išklotus akmenis padrąsino vos kelis gyventojus iškišti galvas pro atsargiai pravertas duris ar langus. Pakelėje lėtai judėjo ir kelionei ruošėsi tik vienas žmogus. Žemas, bet tvirto sudėjimo vyras, kuris į savo vėžimą kėlė iš pažiūros sunkias statines.

Kadangi niekas kitas nesiteikė praturtinti mus žiniomis, Kaributas nusprendė atskirai apklausinėti šią vienišą žmogystą. Pradidėjo ilgas ir rankų mosikavimų kupinas pokalbis.

Delnu glostydamas šoną bandžiau nuraminti savo žirgą nuo nepageidaujamo žvengimo.
Kumelys nujautė kažką neįprasto. Sunkų pelenų kvapą užuodžiau ir aš, tačiau jau nebe tiek gerai, kaip galėdavau užuosti anksčiau.

Pažvelgiau atgal ieškodamas to palysusiai bjauraus pažįstamo veido.

Požemių džiuvena stovėjo pačiame trupės gale. Iškilęs matėsi jo pražilęs viršugalvis, plaukai klaikiai išsišakoję į visas įmanomas puses.

Pastebėjęs mano žvilgsnį jis tik nekaltai šyptelėjo.

Visą tą laiką, kol mes vertėmes per savo galvas, kad sutvarkytume padarytą netvarką, jis kažkur šnarinėjo, pabrukęs savo nusususią uodegą.

Toks jo poelgis atrodė ypač įtartinas tokiomis aplinkybėmis. Tikėjausi klystantis, tačiau negalėjau atidėti to fakto, jog belekas ir bet kada gali tave išduoti šiose apylinkėse.

Nuo šiol nutariau dėl visa ko dar akyliau jį stebėti.

- Tas prašmatnus miestietis man nepatinka, - pareiškė Ursas netikėtai ir nelauktai atsistojęs greta manęs ir piktai skersakiuodamas į šios trupės vadą.

Ar jo žvilgsnyje žybtelėjo pavydas? Mintis apie Urso nukritusią savivertę privertė visą vidų sudrebėti iš užslėpto džiaugsmo.

Nepaisydamas į jį, dėmesio špūtęs orą pro šnerves, užtikrintai žengiau į priekį. Reikėjo susikaupti, nes nuojauta sakė, kad mane supa bene visas tuzinas suktų priešų.

Iš nuovargio sukandau dantis.

"Vos tik užbaigsiu visą šį darbą, nešdinsiuosi iš čia net neatsigręždamas atgal".

Kaributas atsigręžęs vienu rankos mostelėjimu nurodė mums tolimesnę kelio kryptį.
Gavęs progą prasibroviau pro kitus į priekį link jo.

- Yra žinių? - paklausiau nekantraudamas truputį pravalyti galvoje mane slegiančias mintis.

Kaributas klausiamai į mane pažvelgė, kažką dar svarstydamas.

- Iš tiesų taip. Šis žmogus - Vaitilas, tikina, jog ant šio miestelio yra užleistas prakeiksmas, - jis sausai prunkštelėjo, akys piktai juokėsi. - Jis pasidalino vietinių plepalais, kad naktimis pas juos įsibrauna padaras, kuris suryja visas jų maisto atsargas, taip pat vagia vaikus bei apgriaužia kojų pirštus. Manyčiau tai tik maumas, - jis susiraukė nuo smarvės, jojant kiaurai tręštus laukus. - Tie atvirų platumų gyventojai gali kartais būti tokie nešvarūs, kad jų namuose kaip pelėsis ima augti net paklydusios šmėklos. Yra kokių pastebėjimų Askorai? Gal pasidalinsi savo ilgamete patirtimi?

Iš jo lūpų sklido pagieža.

Atsainiai gūžtelėjau petimis. Tai buvo tik dar vieni nepagrįsti gandai.

- Nesu nieko apie tai girdėjęs ankščiau, - pamelavau iš dalies, stebėdamas jo išraišką. - Iš to ką jūs man dabar sakėte, negaliu nustatyti, kuris iš dartų okupavo būtent šią teritoriją. Po vakarykščių įvykiu, nesigėdyčiau manyti, kad tai galėtų būti net kitos rūšies babaušis. Kiek suprantu tik jie dažniausiai mėgsta žaloti žmones.

Kaributas suvaldęs trukčiojimą kaktoje ir nurijęs sunkų gumulą atsigręžė atgal.

- Roibai, Fenekai ir Kaneli, - pašaukė jis kelis grupės vaikinus, kurie susigūžė tarsi išgirdę jų tolimesnį likimą nulemiančius žodžius. - Apeikite kiek tik galima daugiau namų pakeliui iki miestelio rotušės. Išklausinėkite visus apie tą padarą. Mums prireiks kiekvienos smulkmenos ir detalės, kad nustatytumėme jo kilmę ir svarbiausia - silpnybę.

Atsigrežęs į kitus jis pirštu parodė į tolumoje matomą avių ganyklos pavėsinę.

- Įsikursime prie tos aptvertos teritorijos, kad mūsų žmogienos kvapą užgniaužtų baisi mėšlo smarvė. Naktį stebėsime viską, kas vyksta šiame prakeiktame Kadelotės užkampyje.

...