Purvinas auksas. Tamsos apgultis

6 SKYRIUS: Nepažįstamieji

(Traviata):

Kūną nukretė šiurpas.
Nenorėjau net įsivaizduoti kas po galais ten vyko.
Dangų beveik gaubė balta naktis, o miškai ayrodė kaip niekad tamsūs ir pavojingi, kad keltum į juos koją.
Laukus perskrodė dar vienas riksmas,  kuris privertė mane sudrebėti. "Lidelija", - atpažinau šešėliuose klykiantį balsą. Jis buvo daug panašesnis į jos nei norėjau.

Supratusi, kad daugiau to nebeištversiu, ėmiau nejučia sparčiai žingsniuoti.
Širdis kaip pašėlusi dunksėjo krūtinėje ir rodėsi, kad tuoj išlįs pro gerklę.
Jei bent kiek turėčiau sveiko proto nedelsdama bėgčiau šauktis pagalbos. Bet mane graužė sąžinė, kad jei dabar išeisiu, ji ten galutinai gaus galą. O ji dėl manęs padarė tiek daug.

Nors ką aš, mirtingoji, gali tokio padaryti, kas galėtų išgelbėti mirštančią auką?

Nieko.

Pati mintyse nusijuokiau iš savo spėlionių ir kvailų veiksmų.

Pirmiausia pagalvojau, ką pasakytų Gerardas?
"Prisimink", - paliepiau sau mintyse. - "Baimė minta mūsų sveiku protu".

Atsipeikėjusi pastebėjau, kad priėjau Gordės kraštą.
Čia baigėsi medinės trobos ir prasidėjo miško tankmė. Nors aukšti eglių kamienai buvo nuplikę ir apraizgyti nutįsusių samanų voratinkliais, žiūrint gilyn, tamsa tik tirštėjo.

Riksmas sklido iš viršaus. Pažvelgus tolyn į kylančias pušų viršūnes supratau, kad nuo čia prasideda Drioso kalvų papėdė. Mane vietoje tebelaikė kaklą apsivijusi baimė. "Nedelsk!", - stipriai sukandau dantis.

- Tavimi dėta to nedaryčiau.

Mane nupurtė šiurpas.

Tas balsas man buvo kažkur jau girdėtas. Prireikė akimirkos pagalvoti, kol susipratusi nejaukiai nusipurčiau.

- Tas miškas yra pavojingesnis nei atrodo.

"Lyg nežinočiau", - atkirtau mintyse, tačiau netūrėjau drąsos pažvelgti jam į akis.

Tas nepažįstamasis net nenumanė, kad būdama galbūt sveiko proto niekada savo noru nebūčiau žengusi už Gordės ribų. Tai per daug pavojinga. Iš dalies džiaugiausi, kad kažkas mane aptiko šioje padėtyje, tačiau taip pat ir gėdijausi savo baimės, gėdijausi, kad galiu palikti Lidelijandrą, jeigu ten išvis yra ji, mirti.

Aidu iš tamsos atsklido dar vienas riksmas, kuris privertė mane atsitokėti. Manydama, kad ta keista žmogysta pats imsis veiksmų žengiau nedrąsų žingsnį į priekį, kol manęs nesustabdė tvirta riešą suspaudusi ranka. Kaip sukaustyta grandinėmis, loštelėjau atgal, tarsi visos jėgos būtų panaudotos prieš mano valią.

- Neik, - įsakmiai nuskambėjo griežtas jo balsas.

Prisiminusi ką sakė Soronas, kaip nuplikyta nusipurčiau ranką ir pasisukau į jį.

- Ten kažkas yra. Ir jūs galite man padėti, - tariau tikėdamasi, kad jis supras mano nerimą ir padarys visą purviną darbą už mane. Juk jis medžiotojas.

Svetimšalis klausiamai pakėlė antakį ir nusekė sveika akimi į girią. Rodos jo tai neįtikino, nes veido išraiška liko tokia kokia buvo.

- Kas tavo manymu ten galėtu būti?- ramiai paklausė sukryžiuodamas rankas ant krūtinės.

Sutrikau. Pasirodo mano planas neveikia.

- Žinoma žmogus, - sudrebėjau.

Nuaidėjo riksmas.

- Nejaugi jūs to negirdite? - paklausiau jo pašnibždomis žiūrėdama į tamsoje skendintį jo veidą.

Jis ilgą laiką žiūrėjo man į akis, tarsi vienu žvilgsniu galėtų iškuopti visas tavo mintis. Ir negaliu patikėti, jei man nepasirodė, jo veidą iškreipė šypsnis.