Purvinas auksas. Tamsos apgultis

II DALIS

Mergaitė lėtais žingsniais traukė šimtmečius žmogaus kojų nemačiusiu ir baisiai apžėlusiu takeliu. Didelio mūrinio pastato stogas tolo iš akiračio ir ji dar kartą sustojo pažiūrėti atgal bei įsitikinti ar niekas jos tikrai neseka.

Prie jos klubo tarškėjo paslėptas monetų krepšelis bei ryšulys šviežiai džiovintų česnakų skirtų nakties padarams atbaidyti.

"Eik tiesiai, kol prieisi tris takus, kurie veda į skirtingas vietoves. Pirmas - gera sėkmė, antras - laimė ir trečias - tavo gyvenimo tikslas. Eik ten kur jausi didelę trauką ir kur tavęs laukia likimas".

Mergaitė iš naujo ir iš naujo suko savo galvoje šiuos žodžius bandydama įminti moterų mįslę. Kiekvienas takas savyje slėpė gundančius pažadus, tačiau ji turėjo nuspręsti teisingai ir tik teisingai.

Priėjusi pradžią ir dar gerokai pagalvojusi, mergaitė paklausė savo vidinio balso ir pasirinko trečią taką, kuris buvo labai panašus į kitus du, tačiau niūresnis ir tamsesnis, tuo pačiu pelkėtas ir apaugęs žolėmis.

Nors takelis kėlė didelį šiurpą ji nuolat ramino save užtikrindama, kad dabar jei nieko negali nutikti.

Dar joks žmogus šimtmečius nekėlė čia kojos, todėl ji nusprendė būti kuo švelnesnė lipdama per gyvus augalus, kad pelnytų šios vietos palankumą.

Mergaitė netrukus priejo dar vieną takelį, tik šis jau nebebuvo toks siauras ir apžėlęs, labiau išvaikščiotas. Ką tik palijusioje žemėje matėsi įrėžtos ratų žymės.

Mergaitei atgimė viltis. Bet supratusi, kad viskas vyko per greitai, ji dar kartą atsigręžė pažvelgti atgal.

Tako nesimatė. Vietoj jo jame jau augo jauni berželiai gailiai nulinkę į žemę lyg užtverdami jai kelią atgal. Takelio nebebuvo nė matyti.

Mintyse jau sukosi klausimas, tačiau mergaitė sugebėjo atrasti tai, ko ieškojo - likusi jo dalis buvo matyti kitoje kelio pusėje. Jai tereikėjo pereiti tą tuščią perėją, kad galėtų toliau tęsti savo kelionę.

Ji dėjo vieną, kitą žingsnį artėdama prie miško krašto. Tai atrodė pakankamai lengva, tačiau mergaitės širdis tvinksėjo dideliais dūžiais, kad ji net nespėjo išgirsti, kaip visu greičiu į ją lekia vėžimas.

Kažkas šuktelėjo. Per orą skrostelėjo botagas ir dangų perskrodė keli žaibai. Mergaitė iš baimės susigūžė slėpdama savo veidą delnuose lyg norėdama nuo visko apsisaugoti.

Prie ausies sucypė ratai, o išsigandęs žirgas šoktelėjo prieš mergaitę manydamas, kad tai kokia blogo linkinti būtybė.

Nors dar tebebuvo diena, tiksliau apniukusi ir pranašaujanti sunkų lietų, vėžimą valdanti žmogysta pašvietė į ją su žibintu tarsi tikrindamas ar ji nepermatoma.

- Vaike, - iškvėpė jis. Mergaitė pastebėjo, kad jis sunkiai kvėpuoja, tikriausiai iš baimės. - Ką čia veiki?

Mergaitė iš pradžių tylėjo, nežinodama nei kaip paaiškinti tai ką ji patyrė per tas kelias dienas. Bet tuo pačiu ji ir nebuvo tikra ar tebemoka kalbėti su žmonėmis. Juk ji tiek ilgai nematė savo rūšies atstovų, kad net pamiršo, ką reiškia paprastas pokalbis.

Ji prisiminė seną melą, kadaise ištartą dar vienam nepažįstamam žmogui ir apsimesdama taip pat išsigandusia prasitarė jog keliauja, kai kur, kur gyvena jos teta.

Pasirodo žmogus keliavo ten pat, ir kažko skubėdamas, bei matomai graužiamas sąžinės pasisiūlė jai padėti nusigauti į reikiamą vietovę.

Iš pagarbos ir matydama, kad žmogus turi gerą širdį mergaitė priėmė jo pasiūlymą ir atsisėdo šalia jo dar švelniai paglostydama bailiam arkliui nosį.

Sutikusi žmogaus žvilgsnį ji pastebėjo, kad jo akyse švietė baimė.

O, kaip ji gerai jį suprato. Ji žinojo, ką reiškė baimė ir kaip sunku buvo ją ištverti. Ir koks mažas pasijusdavai šiame pasaulyje apgaubtas jos šaltų sparnų.

Jie pajudėjo žaibišku greičiu. Ją apėmė toks jausmas ir mintis, kad jie nuo kažko bėgo. Ne šiaip sau tik važiavo, o kažko sparčiai skubėjo.

Nepaisant to, kad žmogus vos beveik jos nepervažiavo, ji su juo palaikė nuoširdų pokalbį, galbūt iš mandagumo, o galbūt iš džiaugsmo, kad šioje sumaištyje jie abu nebuvo vieniši su savo pavojingomis mintimis.

Ji netrukus pastebėjo žmogų tarpais darant tą patį judesį, kas kelias sekundes. Jis gręžiojosi atgal, lyg tikrindamas ar niekas jų neseka.
Visa ši kelionė mergaitei pasirodė ypač keista ir nemaloni, dar be to, kad ant jų galvų lyg tyčia ėmė barbenti šaltas lietus.

Pagaliau žmogus atsipūtė, kai nurimo ir jo arklys, kuris jai pastebėjus, net be botago kirčių lėkė taip lyg pasturgalyje rusentu jo uodega. Pagaliau žmogus prabilo drebančiu ir žemu balsu.

- Girdėjau iš moteriškių, kad šiose apylinkėse siaučia juodasis maras, prakeisksmas ar, kaip daugelis tai vadina Cholera. Iš tiesų niekas nežino kas tai, bet jis sugrįžta kiekvieną naktį tuo pačiu laiku. Važiuodamas pro tą vietovę iš pradžių galvojau, kad tai vieni plepalai, tačiau kai pats pamačiau...

Mergaitė vėl išvydo tą baimę jo akyse. Bandydama jį prablaškyti ji pasiteiravo apibudinti pabaisą jai, kad jis neturėtų kęsti šio skausmo vienas pats.

- O, jis didelis, sparnuotas. Daugelis sako, kad jis dega, kiti sako, kad jis juodas kaip naktis. Girdėjau gandus, kad šeima po šeimos miršta per vieną naktį. Daug aukų. Patarčiau artimiausiu metu į tą kaimą net kojos nekelti. Tas padaras jau būtų mane pričiupęs netoli nuo čia, kelyje. Tokie dideli sparnai..., - susigūžė jis ir jai pasirodė keista, kad jo vyzdžiai buvo išsiplėtę taip, kad atrodė, jog jo akys būtų juodos. Gal ir buvo.

Mergaitei staiga pasidarė smalsu ir jai niežėjo sužinoti to miestelio pavadinimą, kad galėtų išbraukti jį iš nepavojingų savo vietovių sarašo galvoje, į kurį taip pat neturėtų kaišioti savo ilgos nosies.

- Ta vieta vadinasi Merodu. Tai Merodas, - atsakė jis blausiai.