Purvinas auksas. Tamsos apgultis

42 SKYRIUS: Pažadėtasis kalėjimas

(Traviata):

Nejaukiai klūpėjau vonioje pilnoje ledinio vandens. Henrieta su savo seserimi bandė mane sutvarkyti. Tai buvo dalis jų plano ir mūsų nevykusio susitarimo. "To užteks, kad nepatrauktum nereikšmingo dėmesio", - tarė raudonplaukė man klausiamai pakėlus antakį kai ji įsakmiai man pasakė "nusirenk".

Pasijaučiau vėl kaip mažas vaikas, kai jos kartu lietė mane ir trynė mane su nušiurusiu šepečiu kaip kokį nešvarų akmenį ar daiktą, negailėdamos savo nežemiškos jėgos.

- Ak! - sušuko rudaplaukė, su ožkos vyzdžiais, kuri man paklausus jos vardo atsakė - "Viešai aš vadinuosi Izolda. Tikrasis vardas ne tavo nosiai ir niekam nežinomas, tik man pačiai". Nuo to laiko negalėjau nustoti galvojusi, ką laumei reiškia jos tikrasis vardas? Ar ir kitų seserų vardai netikri? Ar tai tik buka priedanga nuo žmonių?

- Nespurdėk tiek! Ištaškysi visą švarų vandenį, - sumekeno ji bandydama nulaikyti mane vietoje, kai bandžiau savyje išlaikyti inkštimą ir nenuspėjamus spyrius iš skausmo.

Henrieta ėmėsi plaukų.

Dėl jos kaltės ir negalėjau nustoti blaškytis.
Ji trindama ir šukuodama mano plaukus taip juos tampė, kad raičiausi iš skausmo. Tačiau bijojau jai ką nors ne taip pasakyti, nes nujaučiau, kad po to skaudės dar labiau. "Geriau patylėsiu", - pritariau sau sukąsdama dantis.

Eleaunoros nebuvo matyti visą likusį laiką. Bet ir gerai. Aš ir nenorėjau jos matyti. Tų išblukusių vaiduokliškų akių ir kvailos, nemalonumų kupinos šypsenos. Ir to kvapo!

- Aa! - sušukau tą pačią sekundę, kai Henrieta timptelėjo mane už plaukų.

- Tavo galva pilna minčių, - pasakė ji man prie ausies tarsi šaltas šnabždesys. - Jos naudoja tavo jėgas. Juk nenori išvargti tiek, kad nualptum ir žūtum šiame kubile?

- Kiek pamenu, - tariau stipriau įsikibdama į vonelės šonus, - nuo išsekimo dar niekas nemirė.

Henrieta caktelėjo liežuviu. Tas netikėtas gestas priminė man Neridą ir tai mane dar labiau sunervino. Prisiminus tai pasijaučiau vėl ne savimi, tarsi būčiau neužauga, priklausoma nuo kitų. Taip iš dalies dabar ir buvo.

Netikėtai Henrieta timptelėjo už plaukų dar kartą, tik šįkart stipriau.

- Ei! - nesusivaldžiau. - Gal jau gana?

Raudonplaukė tik gūžtelėjo pečiais kai į ją pasižiūrėjau tuo paniekos kupinu žvilgsniu.

- Ką aš tau sakiau?

Išvargusiai atsidusau. Negalėčiau ilgiau šito pakęsti.

Žalias padaras ant sidabrinio padėklo dabar atnešė perfumuoto plukių vandens. Jos kvepėjo pelkėmis.

Iš pradžių kai jis pasirodė tame pačiame kambaryje aš protestuodama prisidengiau savo nuogumą akimis vydama jį šalin. Laumės nesuprato, kas mane taip nervino. O aš nesupratau, kaip nesuprato jos. Juk jos žinojo viską apie mus, žmones, bet kažkodėl atrodė kitaip. Gal čia aš nenutuokiau nieko apie tuos padarus? Gal jis yra ji?

Galiausiai raudonuodama kaip burokas turėjau nugalėti gėdą ir susitaikyti su jo buvimu šalia. Jo smaragdo akys nežvelgė niekur kitur tik į mano akis. Ačiū nors už tai!

Šaltas vanduo kuteno mano galūnes tiek, kad jų jau nebejaučiau. Jau tikėjausi blogiausio. Susirgti kokia nors liga dabar būtų nelaiku. Man ir taip netrūko nemalonumų.

- Dabar klausyk manęs mieloji, - sumurkė Henrieta keistu akcentu, tarsi bandydama mane sužavėti. Nuraminti, greičiausiai.

Privalėjau ištempti ausis. Tai buvo svarbu.