Purvinas auksas. Tamsos apgultis

40 SKYRIUS: Lik čia

(Madaras):

Visa Urso šutvė jau stovėjo prie vartų, tik problema buvo ta, kad jie stovėjo atskirai, tarsi prisibijotų užsikrėsti aukštuomenės utėlėmis nuo mus akimis deginančių palydovų. Luomai. Štai kas jiems trukdė.

Ruseltas prisitaisęs prie kojos pagalį atšlubavo prie kalvio dirbtuvės ieškodamas arbaleto strėlių.

- Juk tu nemanai keliauti? - tyrinėdamas jo veidą paklausiau draugužio.

Jo išraiška buvo neįskaitoma, papilkėjęs veidas dar labiau išblyško išduodamas, kad jam negera.

- Tu manęs nesustabdysi, - išpoškino jis apsimesdamas, kad kažką pamatė už darbystalio.

Atsidusęs nusekiau jam iš paskos.

- Susitaikyk su tuo, tu negali eiti su mumis.

Prisiverčiau nesusijuokti kai jis mane nudelbė piktu žvilgsniu. "Užsispyrusi boba".
Bet mačiau kad jis dar dvejoja. Garbė keistas dalykas. Kažkodėl ji mus stabdo kiekviename žingsnyje.

- Pasigedau Urso, - atsirėmęs į stulpą nužvelgiau besiruošiančius vyrus. Supratęs, kad Ruseltas tylės, turėjau pakeisti temą.

- Jis neateis, - atsakė jis pilku sublogavusiu veidu. - Ne jam kišti nosį į tokius reikalus, ypač kai jis niekina viską kas yra susije su Eimontu ir jo žmona.

-  Tai dėl Laerto, - tariau siekdamas išpešti iš jo reikiamą atsakymą.

Ruseltas kurį laiką patylėjo.

- Kol tavęs nebuvo, gavau šansą geriau pažinti tą bernioką, - Ruseltas giliai atsiduso. Jo širdis plakė per greitai, o aura spindėjo nerimu. - Sužinojau kad jo motina buvo apkaltinta raganyste. Mažas kaimas, žmonės nematę pasaulio bijo tokio dalyko kaip magija. Moterys neturi teisės užsiimti tokiais dalykais kitaip bus pramintos juodųjų padarų nuotakomis. Jos turi teisę gydyti, bet ne burti apie ateitį ir kerėti augalus.

Linktelėjau.
Tai jau žinojau.

- Jis tada suprato, kad jo motina bandė slapta mokytis to, kas yra uždrausta, ir niekam to nesakė. Ją išdavė jos sesuo. Ursas apsimeta, jog vis dar pyksta ant savo vienintelio sūnaus, bet manau, kad jis tik pasimetęs, nieko daugiau.

- Bailus žvėris yra pavojingesnis už tą, kuris nebijo, - tariau akimis sekdamas karius horizontu. Iš už kalvio palapinės išlindo Kaributas.

- Palauk čia, - įspėjau Ruseltą ant stalo padėdamas tarp rankų minkytą arbaleto strėlę. Nuo mano nervingų pirštų judesių geležis spėjo sušilti.

Kaributas išvydęs mane artėjant nutaisė nedraugišką šypsnį.

- Taigi, taigi, - degino akimis ieškodamas ant manęs dar papildomų degiųjų miltelių buteliukų. - Argi čia ne mūsų vienas ir vienintelis kerėtojas? Dar neapsigalvojai?

Tylomis prisiartinęs ištiesiau jam Eimonto laiškelį.

- Žinutė nuo valdovo, - tariau rimtu veidu, neatsakydamas jam į šypsnį.

Pagaliau šypsena išblėso ir jam. Pralaužęs vašką jis žvilgtelėjo į tai kas man buvo uždrausta matyti. Man nepatiko jo tas keistas žvilgsnis, jo išblukęs veidas ir kietai sučiauptos lūpos. Atrodė kad net Kaributas buvo nustebintas to, kas ten buvo parašyta. Po to jis trumpam nusijuokė sau, tarsi negalėdamas patikėti.
Suprasdamas, kad nėra reikalo laukti nusprendžiau pasitraukti jam iš kelio. Tik mane sustabdė jo žodžiai.

- Viliuosi jog pasimėgavai prašmatnia vakariene. Tai gali būti paskutinis kartas. Be to, kam tūrėčiau būti dėkingas už šias nuostabias dovanas? Nauji draugai, spėju...