Purvinas auksas. Tamsos apgultis

17 SKYRIUS: Kelias į tamsą

- Stot į vietas! - šaukė Ursas. - Paruošt ginklus! Mirsime čia ir dabar jei nenustosime šiuo metu šlapinti į batus. Nagi, surimtėkite!

Pagaliau išnykusi iš jų akiračio, užsiropštusi ant vežimo nedelsiant stvėriau savo odinį krepšį.

Laukais kaip perkūno griausmas nuskambėjo dar vienas šaižus klyksmas, ir šis buvo artesnis.

- Laukite! - paliepė Ursas.

Pastebėjau kaip vieni iš karių dreba tarsi būtų apnuodyti angies seilėmis. Jų kaktomis, dideliais lašais varvėjo prakaitas, trūkčiojo veido raumenys.

Visi jie sustojo puslankiu į tą pusę iš kurios sklido kraują stingdantis triukšmas.
Kiti kariai saugantys Lideliją, suėmė ją už pažastų ir gavę Urso įsakymą nutempė ją tolėliau, kad ši neturėtų progos pasprukti. Jos akys baimingai klaidžiojo po visas puses ieškodamos mano tamsaus viršugalvio.

Norėjau bėgti paskui ją, bet klyksmas sugrąžino mane į tikrovę.
Nieko nelaukdama ėmiau į visas šalis skleisti šieno paklodę ieškodama bent vieno padoraus ginklo.

- Nagi..., - sumurmėjau drebančiomis rankomis čiupinėdama nelygų vežimo paviršių.

Įspėjamai sužvigo žirgai, ir ėmė vietoje nuo savęs kratytis pentinus. Vienam vyrui nepavyko išvengti žirgo spyrio, kai šis pasibaidęs ausį veriančio klyksmo su kieta kanopa dėjo jam į makaulę, kad ši net suskilo.
Karys mirtinai krito vietoje.

Privertusi į tai nekreipti dėmesio tęsiau savo beviltiškas paieškas.
"Jūs turit čia būti..." - tvirtinau sau sklaidydama nuo dregmės sugižusį šieną.

Pagaliau užčiuopusi kažką kieto trumpam apsidžiaugiau.
Tai buvo kažkieno tai diržas, prisagstytas įvairių įmantriai žibančių durklų. Slaptai kol niekas nematė, užsitraukiau jį ant savo liemens ir pasiruošiau sprukti. Bet tai truko tik akimirką, kai į vežimą siaubinga jėga trenkėsi didžiulis nematytas padaras.

Neišlaikiusi pusiausvyros nuriedėjau šonu į kitą pusę.

Kažkas baimingai sukliko.

Žirgai pakvaišo ir ne ta puse ėmė traukti platų vežimą. Šis įstrigo tarp retų medžių taip pat įkalindamas ir bandančius išsigelbėti niekuo dėtus gyvūlius.

Pasikėlusi ant alkūnių įsiklausiau į mūšio garsus. Tik mane trikdė visai netoliese girdimi keisti garsai.

Pažvelgusi pro vežimo šone esančią skylę pakraupau.

Prie manęs klūpojo keistas, tamsus ir perkaręs padaras su aplink veidą apaugusiais, kaip obels nualintos šakos, ragais.

"- ...gauruotas lyg tauras, jis žvelgia kraujo raudonumo akimis, tarsi norėtų pasmeigti tave savo spygliuota karūna..." -

Supratusi Gerardo tądien ištartus žodžius staiga apmiriau.

Pokulai, - supratau.

Pažvelgus žemiau, delnais užsidengiau burną neleisdama ištrūkti beviltiškam riksmui.

Pabaisa klūpojo prie negyvo kario ir kruopščiai uostinėjo jo kūną, tarsi kažko ieškotų, ar bent taip jau atrodė. Jo klaiki smarvė užgožė gaivią seno miško vėsą ir draskė mano jautrią uoslę.

Slapčia lėtai ėmiau trauktis atatupsta nenorėdama atkreipti to gyvio dėmesio, bet kaip visada, man baisiai nesiseka.

Mano pėda užkliuvo už gerai paslėptos ginklų krūvos, kuri, "kad mane galas", garsiai skambtelėjo per ausis.

Padaras nustojo judėti.

Pakraupusi sulaikiau kvapą, stebėdama pokulo išlenktą apžėlusią kuprą kuri ėmė iš lėto kilti į viršų, kol galop jo žvilgsnis atsidūrė mano lygmenyje.