Purvinas auksas. Tamsos apgultis

2 SKYRIUS: Grįžtame ten, kur baigėme seniau

(Madaras):

Ruseltas, nors ir pykdamas ir aiškiai rodydamas savo nepasitenkinimą sutiko su mano pasiūlymu pasilikti Saleme ir visą tą laiką stebėti bei rinkti informaciją apie tai, ko mes dar nežinome, arba siekiame išvengti.

Jis nors ir nenorėjo to pripažinti, jis suprato savo kėblią situaciją, ir kiek tai trukdytų ne tik jam, bet ir mums visiems.

Tačiau sužinojęs mano susitarimą su Leda jis dar labiau paniuro ir pavadino mane besmegeniu asilu po raganos pirštu.
"Pats įsivarei rakštį sau į ranką pats ir išsiimsi" - tarė jis aiškiai nepatenkintas.

Nuslėpti tokią svarbią detalę nuo geriausio draugo jam reiškė išdavystę.
Visa tai dar labiau atitolino mus nuo vienas kito.
O tai reiškė, jog aš likau vienas.

Vietoj Ruselto prie manęs atsirado senukas iš požemių. Jis linksmai šypsojosi tarsi žinotų mano paslaptį, ir lyg bet kuriuo momentu galėtų mane išduoti. Kadangi Kaributas nepažinojo nei vieno Gordės kario, jis taip pat nekreipė dėmesio į tai, kad Ruselto vietoje atsirado kitas.

Ursas pasirodė po kiek laiko paniuręs ir nemiegojęs po pagirių, jo veidas pilkas it šmėklos, aura kupina šviežio nusivylimo. Tačiau jame vis dar mačiau tą mažą kruopelytę vilties.

Atsisukęs jis sutiko mano žvilgsnį, bet nei pašaipos nei pykčio jame nemačiau, jame buvo tik tylus laukimas.

Pajudėjome vorele lauk iš pilies palei tuos pačius vartus ir žemdirbių laukus. Tik šįkart nei vienas nežiūrėjo. Jų tai nedomino. Tik keli vaikai žaisdami palei tvorą mojavo mums savo mediniais kalavijais tarsi linkėdami geros kelionės.

Laukai retėjo ir retėjo, kol mus vėl apsupo žali lapuočių miškai, kuriuose šilti saulės spinduliai skverbėsi pro lapus ir švietė mums kelią į priekį. Šis miškas nei kiek neatrodė, kaip Titnagrosas, kuris kaip grobuonis tik savo malonumui ryjo savo aukas kaip maitvanagis peles.

Kelionė buvo ilga. Saulė ritosi ir ritosi, kol kalnai užstojo jos šilumą ir visas pasaulis paniro tamsoje. Tokioje tamsoje kurioje slapstosi dartai.

Dėl kylančio pavojaus mes privalėjome kuo greičiau susirasti, kur galėtumėm apsistoti nakčiai. Bent iki tol kol nušvis.

Netrukus Kaributas kažkaip sugebėjo papirkti vieną ūkininką leisti mums permiegoti jo daržinėje. Kitiems pavyko net užsiimti vietą troboje prie gerai kūrenamo židinio ir šilto maisto. Dauguma likusių dėl to žaliavo iš pavydo, bet greitai po kuklios vakarienės iš nuovargio ant šilto šieno spėjo viską greitai pamiršti.

Pirmas savo palydoje būdėjau aš.
Apsidairęs aplinkui pastebėjau, kad Ursas nemiegojo, bet ir nemirksėdamas žvelgė kažkur į sieną. Manęs neramino jo nuotaika ir tai, kad jis gali veikti neapgalvotai.

Mano palydovas taip pat buvo nusisukęs į sieną. Ar miegojo ar ne, negalėjau to žinoti. Šįkart jo Harpijos nemačiau visą dieną, o tai ir buvo keisčiausia. Jie abu buvo lyg neatskiriamos sielos, visada visur kartu.

Atsidusęs pamėginau nurimti. Šįkart neužteko tik įkvėpti kelis didelius oro gurkšnius ir nusukti mintis kita linkme. Po kalėjimo patirtos tamsos atsigauti buvo nelengva. Prireikė dvigubai daugiau kantrybės ir jėgų susikaupti tam, kas anksčiau būdavo juokų darbas. Šie pasąmonės trikdžiai pasitaikydavo dažniau nei man tai patiko.

"Galvok apie kitką", - paliepiau sau įsakmiai, stipriai suspausdamas sveikąją akį.

Mintyse atgijo senas ir pažįstamas vaizdas.
Iš viršaus besimatanti dauba, apšviesta ryškios saulės. Į apačią vingiais besileidžiantys vienas į vieną sustatyti miestelėnų namukai. Šurmulio garsas iš apačios ir už manęs girgždantys lengvi žingsniai.