Purvinas auksas. Tamsos apgultis

26 SKYRIUS: Žingsniu arčiau laisvės

(Traviata):

Nenusakomas jausmas kaip bjauru visą kelią klampinėti pelkėtose vietovėse, kur dangus visą laiką, ir dieną ir naktį, maišosi su žeme.

Kojos ant kiekvieno žingsnio klimpo į tankų ir gelsvą dumblą, nuo kurio man kaskart kildavo šleikštulys ir noras kuo greičiau iš čia išsinešdinti.

"Bjauru".

Čia veisėsi įvairiausi ropojantys ir šlykščiai gleivėti gyviai, skleidžiantys siaubingą, galvą plėšantį triukšmą.
Jie rodos net netelpo šioje vietoje, nuolatos užsiropšdami vienas ant kito, kai kelio pereiti į kitą pusę nebuvo arba tiesiog jo nerasdavo.

"Puikumėlis", - susierzinau, kai pajutau kad siūlas vėl kažkur užstrigo.

Stebuklas kad dar nei vieną kartą jis man nenutrūko be paliavos traukiojant užuot ėjus deramai išspręsti kilusią problemą.

"Taip", - tariau sau nusivylusi tuo ką dabar supratau.
Man reikės visą kelią atgal grįžti tuo pačiu purvinu taku.

Sukandusi dantis pabandžiau trūktelti siūlą į save.

Rodos einant pro jaunus pušynus šis užsikabino kažkur ant šakos.
Itin stiprios šakos, dėl kurios man trūko kantrybė. "Prakeikti bruzgynai", - užsiputojau susinervinusi.

Pajutusi kutenant koją sudrebėjusi pažvelgiau apačion.

"Vėl jūs".

Pastebėjusi auksines jų akutes nutaisiau šlykščią grimasą, ir ištraukusi koją iš vandens su pasidygėjimu nupurčiau keturias varles šalin.

"Aš jums ne laisvoji žemė", - pagalvojau irzliai vykdant neįmanomą užduotį.

"Nakties dangaus mėlynumo žiedai".

Ką visa tai reiškia?

Varlių kaukimas neleido susikaupti, tad daugiau nebegalėdama to tverti, iš visų jėgų paleidau artimiausią, po ranka pasitaikiusį akmenį į tolį. Šis keleta kartų atšokęs nuo paviršiaus pagaliau garsiai pliumptelėjo į vandenį.

Tyla.

Pagaliau rami tyla.

Tačiau nepraėjus nė pilnai akimirkai, jos viena po kitos pradėjo visą tai iš naujo. Suirzusi sunkiai atsidusau.

"Negaišk laiko. Veik".

Suėmusi save į rankas nusprendžiau savo nematomomis pėdomis grįžti atgal.

Tai tik laiko gaišimas.
Gal jos tūrėjo omenyje kitką, negu prabangiais siūlais žymėti purviną kelią?

"Ką padarysi", - nusivylusi pagalvojau. - "Kai kurių dalykų jau nebepakeisi".

Priejusi problemą lengviau atsikvėpiau. Pasisekė ir šįkart. Jis kol kas dar nenutrūko. Bet tik laiko klausimas kada iš tikrųjų tai nutiks.

Tereikia tik kantrybės. Ir maisto. Ir poilsio. Ir rūbų... Bet jei būsiu kantri, viskas eisis puikiai.

"Žinoma".

Įkišusi ranką į spyglių krūmą, sugraibiau pasimetusį siūlą. "Štai", - atsidusau sunkiai.

Staiga visos varlės kaip viena nutilo.

Šįkart jos nutilo ilgam.

Keista, įprastai jos taip nesielgia. "Bet juk tai puiku!", - nuvijau abejones šalin. - "Daugiau jokio triukšmo".

Klausiamai žvilgtelėjau atgal, ten kur kątik stovėjau. Varlės bei raupuotos rupūžės masiškai šokliojo ir ropojo į visas puses, bandydamos išsinešdinti iš pelkės.
Ten kur ką tik stovėjau.