Purvinas auksas. Tamsos apgultis

37 SKYRIUS: Idėja tau ir idėja man

(Madaras):

Dėl perdėtai grubaus stuksenimo į duris, nustojęs ruošti Ruselto degias bombas, staigiai paslėpiau jas sau po lova, kartu vienu kojos mostu nustumdamas jų visą dėžę gilyn į palovy augančius šešėlius.

- Madarai! - pasigirdo pažįstamas balsas, kuris be abejonės buvo kupinas paniekos ir įsiūčio. - Žinau, kad tu viduje. Atidaryk duris!

Nuo susitikimo su Salemo vyriausiu vaidila, ramiai ruošiausi vis artėjančiam darbui saugiai užsirakinęs Kaributo smuklės kambaryje.
Nuo pat pirmo mūsų susitikimo nujaučiau, kad mūsų santykiai bus nekokie, gal net turės tam tikrų padarinių.

Paraudusiomis dėl miego trūkumo, akimis, iš po padilbių stebėjau kaip linksmai juda riesta durų rankena kol jie visomis išgalėmis bandė įsilaužti į mano tylaus kambario vidų.

Sukišęs savo aštriausius įrankius į įvairiausius kambario kampus, švelniai pasukau raktą į šoną ir surudijusi spyna smagiai trakštelėjo.

Kaip tik tuo metu į mano patalpas įsiveržė pats Kaributas su keliais parankiniais iš paskos. Besistengdamas išlaikyti šaltą ir kuo daugiau abejingesnę veido išraišką staiga pajutau šaltą geležtę prispaustą sau prie gerklės. Privalėjau iškelti rankas.

- Laba ryta, - atsakiau į žudantį jo žvilgsnį menku pasisveikinimu. - Problemos?

- Kaip žemiausio rango žmogus turi daug drąsos kišti nagus ten kur jų nereikia. Apieškokit kambarį, - tarė griežtai Kaributas savo palydovams, kurie žvalgėsi taip, tarsi čia kur nors būtų įrengti spąstai. - Nesinori tikėti, bet užuodžiu paraką.

Kol už manęs kruto jo "šunys", aš kaip galėdamas atsargiau stengiausi nuryti samvi gėrimo likusį skonį burnoje, kuris kaip ir bet kuris kitas stipraus poveikio vaistas, kuriam laikui užsiliko ant liežuvio galo. Durklas ar kas ten, vis dar įkyriai spaudė man odos paviršių.
- Sakyk, ar vis dar manai, kad gali daryti ką tik panorėjęs, Askorai? Pasidomėjau tavimi dėl įdomumo. Kjerodas? Taip?

Atsidusęs akies krašteliu pažiūrėjau atgal kur vienas iš vyrų besiknisdamas po kambarį iš po lovos ištraukė dėžę su keistu smėliu pripildytais stikliukais.

- Kvaišalai? - nustebo Kaributas ugniniu žvilgsniu žvilgtelėdamas man per petį.

- Degiosios medžiagos, - atsakiau jam monotonišku balsu, kuris dėl kažkokios priežasties dar labiau jį įsiutino.

Ne savo noru jis mėšlungišku judesiu atlaisvino mano kvėpavimo takus nuo mirtinos geležtės. Vienas rankos mostas ir durys išsyk užsidarė su trenksmu.

- Antra diena ir tu jau bandai mane nustumti nuo tvirto žemės pagrindo.., - atsiduso jis pasitrindamas galvą.

Pastebėjęs kad laukiu nurodymų caktelėjęs liežuviu tarė:
- Šįryt sulaukėme netikėtos staigmenos, kuri kad ir kiek keistai atrodytų iš dalies yra susijusi su tavimi, Askorai.

- Nesuprantu ką jūs bandote man pasakyti, - pamelavau.

Kaributas tarsi dvejodamas ar sakau tiesą ar ne truputį atsipalaidavo. Nekreipdamas dėmesio į tai, jog man už nugaros prikrauta krūva sprogmenų, kuriuos, nesigėdiju pripažinti, lengvai galėjau padegti, jis galop pasidavė.

- Gavau žinią, jog paleido tavo bendražygius...

Tūrėjau sekundę laiko pasidžiaugti sėkme, kol Kaributas to nepastebėjo. "Man pavyko. Man tikrai pavyko".

- ... ir kad kaip keistai atrodytų, jie buvo priskirti prie mano grupės, mano misijos ir mano reikalų. Gal dėsiesi paaiškinti?

Jam greitai teko nusivilti, nes apsimečiau ir pats nežinantis, kokių planų tūrėjo pats Salemo valdovas. Buvau toks pats nustebintas, kaip kad buvo šokiruotas Kaributas.

- Privalau jus nuvilti, nė pats nežinau kas nutiko ir neturiu nė menkiausios minties kodėl Eimontas taip nusprendė pasirinkti.

Iš dalies sakiau tiesą, bet iš dalies ir melavau.
Kaributas iš nevilties ir sukilusių nervų staigiai sumosavo rankomis ore.

- To negali būti, tai įžeidimas mūsų gildijai. Mūsų vyrai liks nepatenkinti po to kai pranešiu jiems žinią jog prie mūsų prisidės dar tuzinas nežinia kaip gerai mokytų kareivių.

- Pritariu jums, - tariau tiesiai šviesiai.

Iš pradžių Kaributas atrodė šokiruotas dėl mano tokių žodžių, bet prisiminės ką pats neseniai sakė apie mano kilmę, netikėtai nusivylė. Tarp antakių susimetė gili raukšlė.

- Sakyk, ar jie bent kiek treniruoti?

Jo balse užčiuopiau vilties ir susierzinimo gaidelę.

- Patyrę, taip. Bet treniruoti, abejoju ar puikiai.
Jis pavargusio vyro žvilgsniu kažką galvodamas pažvelgė į tolį.

- Prakeikimas, - sušnypštė jis vaikštinėdamas po kambarį ir delnais nervingai trindamas veidą. - Mes neturime tiek atsargų. Mes nepajėgsime jų išlaikyti. Turime kažką daryti.

Stebėdamas kaip jis žygiuoja po kambarį, akimirką kitą spėjau apgalvoti visą šitą situaciją. Šiame Kadelotės krašte manęs visi bijo, nekenčia, nėra nei vieno kuris mane pažintų ar galėtų artimiausiu metu suteikti pagalbos. Nebent...

- Manau tai nebus problema, - tariau su vis greičiau augančiu pasitikėjimu.
Kaributas betrindamas veidą keistai į mane pasižiūrėjo.

- Ką turi omeny? - jo papilkėjęs veidas užsidegė įtarimu. Mat jis taip pat netikėjo, jog aš galėčiau ką nors pakeisti.

- Šiems žmonėms jūs nebūsite skolingi nieko. Viską ką užsitarnausite šioje kelionėje, pasiliksite sau.

Kaributas nustebintas pakėlė antakius.
Susidomėję jo pavaldiniai klausėsi atstatę ausis.

- Ar tu tuo tikras? Šis žygis bus ganėtinai ilgas. Reikės maisto, ginklų.., - sekundėlę pagalvojo, - pinigų. Iš kur manaisi tai gauti? Pasinaudosi savo magiškais triukais?

Visi trys nusijuokė nuo nevykusios pašaipos. Nekreipdamas dėmesio į kandžią pašaipą, rimtai jam atsakiau:

- Turiu pažįstamų.

Nustojęs šaipytis pagaliau jis susiraukė. "Dabar tai jis tikrai mane itaria".

- Darykis kaip sau nori, - tarė man tarsi užuosdamas kažką negero. - Šituos mes išsinešime, - dūrė pirštu į degaus smėlio pripildytus stikliukus.

Akimi nusekiau jį einantį iki durų.

- Ryt anksti ryte, - tarė neatsisukdamas. - Nevėluok.