Purvinas auksas. Tamsos apgultis

34.2 SKYRIUS: Pakeliui bedugnėn

(Traviata)

Užvertusi galvą jau po akimirkos stovėjau išsižiojusi iš nuostabos. Lubose buvo skylė, tiksliau laiptų vija, vedanti į viršų. "Tiesiai į dangų", - pagalvojau pakerėta ir subauginta tokio nrealaus tikroviškumo. Tačiau keisčiausia buvo tai, kad jie kilo aukštyn kojom, tarsi dabar žvelgčiau į įprastą, jokių ypatumų neturintį, tik dabar matomą vaizdą atspindintį veidrodį.

"Kokie tai burtai?", - susimąsčiau vis dar negalėdama pratarti nė žodžio.

Tūrėjau begalę klausimų, tačiau jaučiau laumės įdėmų ir rimtą žvilgsnį, kuris pervėrė mane kaip kruopomis įdarytą veršio skrandį. Kad ir kiek nenorėjau sau to pripažinti, man darėsi nejauku ir baisu būti arti to padaro. Jaučiausi paralyžiuota, kai laumė kaskart man sujudėjus skenuodavo visus mano daromus, netgi menkiausius judesius.

Aš jos tikrai bijojau.
Neapkenčiau to jausmo.

Tačiau sugebėjau išlaikyti tą gėdą viduje, neišleisti jos į paviršių, neparodyti jos kitiems, ir neleisti suprasti, kokia silpna iš tikrųjų esu, ir buvau nuo pat pradžių.

Nieko netardama užverčiau galvą į viršų jau žinodama visus galimus atsakymus.
Ji dėl manęs neištars nieko daugiau kaip tik trumpas ir aiškias frazes skatinančias mane nedelsti ir kuo greičiau eiti į priekį.

Todėl dėjau pirmą žingsnį.

Įrėmiau savo kraujuojančią pėdą į supelijusią koridoriaus sieną, kuri nuo mano svorio sugirgždėjo, kaip kokia sausai kosėjanti senė. Pajutau, kaip esu plėšiama tarp vieno ir kito paviršiaus, tarsi kūnas negalėtų apsispręsti kur likti, viršuj, ar apačioj. Sudėjusi visas turimas pastangas, žengiau į priekį, sunkiai dėliodama pavargusias pėdas ir visomis išgalėmis bandydama išsilaikyti ant nutirpusių kojų . Kai priėjau įėjimą, lėtai pakėliau akis į viršų, į laumę, kuri kaip susikuprinęs šešėlis stovėjo mano vietoje dar kvailai išsišiepusi. Laiptai jau buvo man prie pat kojų, tačiau vis dar kažko abejojau.

- Nagi, nestovėk. Judinkis! - paliepė man ji griežtai.

Pažvelgusi žemyn į rūko paklode apsiklojusius laiptus tik šykščiai nusivaipiau mimikuodama pabaisos įkyrius žodžius.

Moteris mano nepagrįstu spėjimu, net nesiruošė manęs išleisti nei iš savo akių, nei iš tų gėdingų mane prilaikančių gniaužtų. Ji tik stovėjo toje pačioje vietoje ir keistai man šypsojosi.

Vargu, ši kraupi jos šypsena nebuvo geriausias vaizdas palydintis mane į nežinia kokią skylę. Tikėjausi kad šį kelią ji parinko tik dėl mano saugumo. Bet drąsiai tuo abejojau. Savo plona oda jau nujaučiau artėjančias nelaimes, apie kurias dabar pagalvojus tik liūdnai atsidusau.
"Jos neleis man atsikvėpti nei akimirkai", - tramdydama pyktį suvokiau galutinai.

Pajutusi alkio letenų išraižytą pilvą, susigūžusi iš skausmo šoktelėjau vienu laipteliu žemyn priversdama laumę sušukti iš nuostabos.  Ši nekreipdama dėmesio į mano piktą žvilgsnį, kaip kabantis varveklis nejudėjo iš vietos, tuo pačiu rankoje laikydama mano sunkų pavadį.

Pastebėjusi jos mostelėjimą ranka, tik piktai suurzgiau greitai pasileisdama laiptais žemyn, kol pagaliau akyse nebebuvo matyti jos karpomis nusėto veido. Iki tol mane spaudusios grandinės staiga pavirto dulkėmis.
Iš palengvėjimo net suurzgiau.

- Pagaliau, - sušnibždėjau sau atsiremdama į raudonų plytų šaltą sieną.

Būti tarp tų moterų buvo tikra kančia. Šiaip ne taip sugebėjau, bent jau kuriam laikui priprasti prie jų "kerinčios" išvaizdos: nutysę akių ratilai, išpuvę juodi dantys, bei lizdus primenantys drėgni plaukai. Pamatyti dar vieną žmogų šiuo metu atrodytų netgi keista, lyg visa tai tebūtų juokingas sapnas.