Purvinas auksas. Tamsos apgultis

36 SKYRIUS: Suvokti tiesą

(Traviata):

- Nusprendei prisidėti? - šiurkščiai paklausė kanopas turėjusi, mano palydovė savo sesers.

Tarp jos tiesių antakių susimetė susierzinimo raukšlelės.

- Titnagrose jau daug metų, nuo tos lemtingos dienos, šiose apylinkėse atsiduria vis mažiau mirtingųjų, - pasiskundė kita aikštingai, - neturiu ką veikti.

"Veikti? Ji turi omeny - žudyti?" - pagalvojau neramiai ir laumė sučiaupusi lūpas žaismingai man šyptelėjo.

- Eik šalin Eleaunora, - sušnypštė mano prižiūrėtoja kitai namų šeimininkei, - šis darbas vienaip ar kitaip atiteko man, mat tu vos išgirdusi Henrietos idėjas, sprukai visu greičiu laukan...

- Bet sugrįžau, - atsakė jai laumė vardu Eleaunora su giliai užslėptu pykčiu.

Susidomėjusi atsargiai stebėjau abi seseris. Šis pokalbis buvo sunkus ir kupinas slogios nuotaikos.

Kita sesuo tik atsikrenkštė aukštai iškeldama smakrą.

- Ne laiku, - atrėžė ji aštriu žvilgsniu nudelbdama paniurusią Eleaunorą.

Tuo ir baigėsi jų ginčas, nes toji susierzinusi paėmė iš nykštuko tiesiamo padėklo sulūžusią taurę ir nuėjo tolyn, į kampą, kurį tuo tarpu dengė tirštas šešėlis.

Aš tuomet išsiblaškiusi žvalgiausi aplinkui nesuprasdama viso to esmės. Jeigu padariau viską ką jos man liepė, ar man bus dovanota laisvė? Kažkuria savo minties dalele negalėjau patvirtinti šių tuščių savo žodžių. Viskas atrodė itin kėblu, kad šita visas mus siejanti problema išsispręstu taip lengvai.

Jau nuo pat pradžių žinojau tai, tačiau vis naiviai galvojau, kad likimas bus pakankamai gailestingas ir paaukos man dalelę atsitiktinos laimės, kurios nei kiek per tą laiką nenusipelniau. Minčių srautą retkarčiais vis dar kratė įkyrus konfliktas kylantis tarp sąžinės ir žmogiškumo. Toks ginklas patekęs į šių piktų kėslų turinčių būtybių rankas gali pridaryti neatitaisomų nuostolių sielų žemėms, tiems žmonėms kurie kažkada buvo mano gyvenimo dalis. Ši nelemta klaida ir visos to pasekmės iškart kristų ant mano pečių. Tada kyla noras ir pareiga kuo greičiau atgauti tą nelemtą papuošalą ir sprukti kuo greičiau ir toliau nuo šių baisių vietų. Tačiau staiga prisiminus dėdės žodžius, kad nakties padarai apie tai jau žino ir bando jį visais būdais gauti, mane nukrato šiurpi baimė ir atgrąsi mintis, kad verčiau atsikratyti juo, pamiršti amžiams, kartu išvengiant ir slogių praeities šešėlių. "O gal verčiau parduoti jį kokiam godžiam aukso pirkliui? Nors ir už menką kainą" - susimąsčiau pažvelgusi žemyn į savo pradraskytas kojas. "Žmonės domisi tokiais dalykais, ar ne?".

Pakėlusi akis sutikau niūrų ir tuščią Eleaunoros žvilgsnį. Praradusi nuovoką, negreitai susipratau ir žaibiškai nusukusi žvilgsnį ėmiau galvoje niuniuoti visas atsimenamas vaikystės lopšines.

"Tai tūrėtų bent dalį laiko atitraukti ją nuo tos mano neatsargios minties". Susirupinusi žvalgiausi aplinkui ieškodama kokių nors įdomių kambario detalių, kurios padėtų man išsiblaškyti.

- Tu manai ji ištvers tai? - paklausė Eleaunora savo sesers, taip priversdama mane springti vis didėjančiu nerimu.

Toji tik pažvelgė į mane rudo aukso akimis ir prisimerkė.

- Ne. Bet Henrieta mano kitaip, - atsakė ji neužtikrintai dar griežtu žvilgsniu tyrinėdama mano raustantį veidą.

Eleaunora staiga pašoko iš vietos vedama didelės paniekos. Beregint susigūžiau vietoje.

- Kodėl visada ji? - sušnypštė ji tyliai. - Kodėl mes vis dar jos klausome?

- El, nutilk.