Purvinas auksas. Tamsos apgultis

28.2 SKYRIUS: Pavojus už

(Traviata):

Vos spėjau pasisukti šonu šis stvėrė mane už liemens ir tvirtai savo kūnu prispaudė prie plūduriuojančios žemės.

Negalėjau pajudėti nei į vieną nei į kitą pusę, tik spoksoti tiesiai į bjaurybės veidą ir kraują stingdančias akis. Iš plačių jo, kaulėtų nasrų man ant veido dribo žalios putos. Padaras keistai sugergždė, galėjau spėti, kad iš pasitenkinimo.

Susigūžusi atitraukiau savo veidą, bet pajutusi, kad ausis apsėmė vanduo, išgąstingai sucypiau. Jo ilgi ir šalti pirštai pakankamai šiurkščiais judesiais, čiupinėjo mano veido odą, tarsi bet kurią akimirką galėčiau subirėti į šipulius. "Ką jis daro?", - paklausiau savęs, bet ir taip nežinojau atsakymo.
Tegalėjau galvoti apie išeitį kaip pabėgti. "Kol dar turiu laiko".

Surikau, bet negalėjau išleisti nė garso, nei viltingai šauktis kieno nors pagalbos, kurios ir taip nesulauksiu iki kol mane paskandins šis ištysęs ir lavonais dvokiantis padaras.

Jaučiausi tarsi vaikas, prieš miegą užkamšomas sluoksniais patalų, kad šie esą apsaugotų mane nuo tamsoje slypinčių pabaisų. Tačiau dabar, ta pabaisa perėmė globotinės vaidmenį.

Nagais įsitvėrusi į samanų kilimą, staiga supratau. "Man reikia ko nors aštraus".
Nors akimirkai mano protą nušvietė šviesi viltis, bet pajutusi to gyvio šaltas rankas ant riešų, nevaldomai sudrebėjau.

Kol jis pasilenkęs uostinėjo ir lietė mano kaklą, tarpu spėjau nusukti žvilgsnį į tą pusę kur buvo numestas mano medinis kalavijas. "Reikia tik pasiekti". Kantriai laukiau kada ateis tinkama akimirka, kai ateis laikas pulti laukinį grobuonį. Kuo ilgiau stengiausi išlikti rami, tuo daugiau nervinausi.

Uostinėdamas orą jis po truputį slinko žemyn, tikriausiai užuodęs mano kraują pasuko tiesiai link širdies, kur teka visa kraujo upė. Tačiau net nespėjus jam manęs sužeisti, kaip pasibaidžiusi kumelaitė netaupydama jėgos, kojomis spyriau jam į krūtinę tarpu priversdama jį akimirkai atšokti.

Nedvejodama nusiridenau į šalį rankomis susirasdama savo pagalį, tačiau padaras buvo nekantrus. Nepajėgus man atsistoti, jis greitai kaip vanagas čiupo man už kojų ir stipriai lyg lengviausią plunksnelę, trūktelėjo mano sustingusį kūną link savęs. Iš nevilties nebyliai suurzgiau nagais kabindamasi į minkštą žolių patalą. "Jis mane surys", - suvokiau žiaurią tiesą nerimastingai akimis tyrinėdama vakarų horizonte žibančią vienišą šviesą.

Suskambėjus pavojaus signalui, stipriai kulnu spyriau į jo šešėliuose slypintį veidą, pasistumdama pirmyn. Šlykščiai nusivaipiau atsidūrusi per penkias pėdas toliau nuo pabaisos.

Baidyklė įtūžo. Jauste jaučiau kaip kūnu perbėgo jo gilus urzgesys. Išsisukusi nuo nakties klajūno artėjančių rankų ir persivertusi šonu, staiga atsidūriau prie pat jo keistai sunertų kojų ir į galvą atėjo tik viena mintis:
"Nedvejok! Veik!".

Tačiau vieną baimės akimirką sustingau kaip sumedėjęs šaltųjų erškėtrožių krūmas. Rankos visą šį laiką be perstojo drebėjo. Juste jaučiau kaip tas jausmas lyg srauni upė bėgiojo po mano kūną nesuvokiamu ir žvėrišku greičiu.

"Aš to nesugebėsiu", - pasakiau pati sau, nes netrukus pajaučiau kaip mane iš sąstingio pažadino tos baidyklės, kaklą apsivijusios, rankos.

Užsikirtus kvėpavimo takams, sužiopčiojau į save traukdama jau mano dūšiai nebeegzistuojantį orą. Padaras mane be jokių pastangų lengvai iškėlė į viršų, kaip atkaklaus šeimininko rankomis skandinamą, aklą kačiuką. Akys be perstojo lakstė, bandydamos rasti išeitį, tačiau dabar bent mačiau menesienoje apšviečiamą pabaisos veidą.