Iš paskos traukiant išvargusią Gėlą, stengiausi laikyti žvilgsnį priešais save, bet kad ir kokios pastangos, akys iš nuovargio merkėsi dedant paskutinius, sunkius žingsnius.
Mus pasitiko keletas, kalnų ožių kailiais apsikarsčiusios žmogystos. Pastebėjęs prie šonų pritvirtintus odinius krepšius su dūminio kvarco buteliukais, ne iš kart susivokiau, jog tai žolininkai, kitaip dar vadinami fiorais. Sprendžiant iš jų gydymo reikmenų, jie laikėsi senų ir itin kruopščių vaistų paruošimo tradicijų, kuriais vadovaujantis reikia užsiugdyti geležinę kantrybę.
Pririšęs Gėlą prie pasvirusios obels, pats šlubuodamas galais negalais prisiartinau prie nuošalyje stovinčio kubilo.
Atsisukęs atgal pažiūrėjau kaip laikosi mano vyrai, kuriuos kruopščiai tvarstė keli juos apspitę Fiorai. Jie buvo pervargę. Jei ne aš, galbūt būtumėm išsaugoję daugiau nekaltų gyvybių ir dalį reikmenų galėjusių apginti mus nuo šešėliuose besislepiančių Dartų.
Panardinęs rankas į ledinį vandenį pasitryniau degančias akis. Veidu žliaugė raudonas vanduo, suteptas bendražygių pridžiuvusiu krauju. Be pasigailėjimo tryniau savo skruostus, neleisdamas gerklose tvyrančiam gumului prasiveržti į paviršių. "Niekada to nepamiršiu. Niekada" - pažadėjau sau tramdydamas pyktį.
- Gal reikia pagalbos?
Nustojęs trinti savo veidą, šonu pasisukęs žvilgtelėjau į priešais stovinčią fiorą.
- Apsieisiu, - atsakiau užkimusiu ir dusliu balsu, bet pasijutęs šiek tiek nedėkingas šios moters atžvilgiu pridūriau, - dėkui.
Kruopščiai trindamas žaizdotas rankas klausiausi kaip traška rasota žolė, šiai mirtingajai einant tiesiai link manęs. Jos lengvi žingsniai tarsi vėjo dvelksmas slydo žemės paviršiumi, kol galop sustojo man iš pašonės.
Iš tolo užuodžiau kartų medetkų kvapą maišytą su kerpėmis ir įvairių mišinių aromatą sklindantį iš jos vaistažolėmis prikrauto krepšio.
- Leisite? - pasiteiravo ji kukliai ir kantriai laukdama mano atsako.
Supratau, kad nebus lengva atsikratyti tokio užsispyrusio žmogaus, todėl pasidaviau jos aptarnaujamas.
Atsidusęs pasisukau šonu į ją.
Jos upių gelmių žvilgsnis greitai nuslydo mano sužalotomis rankomis. Rodos, jos reakcija buvo vikri, nes netrukus ji jau iš savo kišenės traukėsi rytmečio saulėje žibantį krištolo buteliuką. Jame mirguliavo tirštas skystis, kurio negalėjau atpažinti, kol iš jo nebuvo išimtas vaško kamštis.
"Dilgėlių ir vilkauogių ekstrakto nuoviras" - supratau vos tas aitrus kvapas pasiekė jautrias mano šnerves.
- Jums pasisekė, - prabilo ji nupildama praviras žaizdas, - ne daugeliui pavyksta praeiti pro juodąsias girias, dar nekalbant apie Soroną.
- Jis jūsų vadas, - pasakiau patraukęs nuo vaistų geliančią ranką.
- Kaip matote, - šyptelėjo ji prilaikydama drebantį delną švelniomis savo rankomis. - Ankščiau tai buvo jo tėvas, - pasakojo ji toliau. - Kolei jis buvo gyvas, mes priklausėme nuo didžiųjų malonės, bet bėgant laikui viskas... sugriuvo.
- Girdėjau kas nutiko Bersake, - tyliai sumurmėjau pajutęs šiokį tokį palengvėjimą atsikratęs to įkyraus skausmo.
Tos kalbos pasklido po visą karalystę, bet kas nutiko būtent tarp šių žemių, mažai ką težinojau.
- Taip, - pridūrė ji į savo pilką sijoną nusišluostydama rankas, - beje, aš Lidelijandra.
Kurį laiką žiūrėjau į jos ištiestą delną vis svarstydamas ar galima ja pasitikėti. Ar bent vienu šiame kaimelyje įmanoma besalygiškai pasikliauti?
KAMU SEDANG MEMBACA
Purvinas auksas. Tamsos apgultis
Fantasi"Žmonija silpna ir bejėgė prieš gamtos jėgą, o ta jėga - baisi ir nenugalima. Jokios mirtingojo rankos nėra pajėgios atlaikyti to, ko mes bijome labiausiai - Tamsos". Tai istorija apie seną Kadelotės kraštą, kuriame šventas žemes dalijasi du amžini...
